Jadvyga Evartien?
[1]
K?nas liepsnoja, širdis dainuoja,
Tai meil? šaukia – skub?k pas j?.
O mielas laukia, jo gl?bys traukia,
Ir k?nai trokšta b?ti šalia.
Mintys, lyg paukš?iai, kyla ? aukšt?,
Ir tarsi kregžd? skrenda aukštyn.
Noris patirti, noris pajausti
T? aistros ugn?, kuri? jauti.
Nors šird? bado degan?ios str?l?s,
O kojas žeidžia šuk?s stikl?,
Ant tako lieka sumintos g?l?s,
Pelen? sauja tik tarp deln?!
Ne vienam teko š? skausm? k?sti
Ir v?l pakilti meilei naujai.
Likimas leidžia v?l draug? rasti
Ir vertint pet?, kur? radai.