Mieli bičiuliai daržininkai!

Sau­le­lė vis ko­pia aukš­tyn, dienelės ilgėja, ar­tė­ja pa­va­sa­ris, jau šventos Velykos čia pat. Daugelis mūsų džiaugiasi daigynėliuose besistiebiančiais augalėliais, neužmiršta jų palaistyti, patręšti, kad būtų tvirtesni. Tai­gi, pra­džiai ke­le­tas pa­ta­ri­mų, pa­lin­kė­ji­mų.

Artėjant šventėms, tuos skaniausius konservus, kuriuos slėpėm nuo svečių ar vaikų, pagaliau surikiuojam, ruošdami šventų Velykų stalą. Kuo jų daugiau, tuo stalas bus puošnesnis. Džiaugsmingas darbas, kai visa šeima kart, kai vieni kitiems padeda, pataria.

Po švenčių verta su­ri­kiuo­ti pra­ė­ju­sių me­tų dar­ži­nin­kys­tės sėk­mes ir ne­sėk­mes. Pri­si­min­ti, kas ge­rai už­de­rė­jo ir kas ne­už­au­go. Pa­ban­dy­ki­me su­skai­čiuo­ti ir sa­vo pa­da­ry­tas klai­das, jei­gu bent pen­kių jų ne­pri­si­me­na­me ar ne­ran­da­me, su­si­mąs­ty­kim: gal per ma­žai do­mi­mės šiuo nuo­sta­biu gam­tos pa­sau­liu. Ma­tyt, ne­ži­nom, kad daug ko ne­ži­nom…

Dar pa­lin­kė­ji­mas – sė­da­mi ne­be­žiū­rė­ki­me į Mė­nu­lio ka­len­do­rių. Kiek daug be­rei­ka­lin­go var­ge­lio. Mė­nu­lis nuo­sta­bi ir bran­gi mū­sų pa­sau­lio da­le­lė, bet ma­žai sėk­ly­tei ne pa­ti svar­biau­sia. Jai rei­kia ši­lu­mos ir drėg­mės, nė­ra ka­da į pa­dan­gę žvelg­ti… Be to, juk ji gy­va, ji pa­ti pa­lauks, tar­kim, tos pa­lan­kios Mė­nu­lio fa­zės. Pri­si­min­ki­me nuo­sta­bų Gam­tos ka­len­do­rių – ka­da ji at­bun­da, at­gy­ja, ka­da šal­pus­nis, gluos­nis ar ie­va pra­žįs­ta, kregž­dės ar gand­rai pa­rskren­da. Gam­tos pa­si­kei­ti­mo dės­nin­gu­mus mū­sų se­no­liai ži­no­jo, pa­gal juos dar­žo­ves sė­jo. Pa­vyz­džiui, agur­kus tik aly­voms žy­dint. Tik mes tai pa­mir­šo­me, ma­tyt, daug lai­ko pra­ė­jo…

Linksmų švenčių!