Mokyklų reorganizavimas – švietimiečių skaudulys?

Viktoras VITKUS

Nenurimsta aistros dėl Raseinių rajono savivaldybės mokyklų steigimo, reorganizavimo, vidaus struktūros pertvarkymo 2009 – 2012 metų pertvarkymo plano ir jo priedo pakeitimo.  Kalbiname rajono švietimo srities žinovą ir analitiką Joną Tamošaitį.
-  Koks pasjansas lėmė mokyklų pertvarkymo terminus?
-  Kai prieš dešimtmetį pastebėtas mokinių skaičiaus mažėjimas, buvo aišku, kad mokyklų reorganizacijos neišvengsime. Šiuos įvykius stebėjo ir vertino tiek pedagogai, tiek valstybės politikai. Pradžioje šis procesas vyko nuosekliai  nacionaliniame lygmenyje ir rajonuose. Vėliau tokį pat respublikos mokyklų reorganizavimo modelį norėta taikyti tiek didmiesčiuose, tiek savivaldybėse, kur gyventojų srautai pasiskirstę nevienodai. Utenos, Jonavos, Kėdainių ir kt. savivaldybėse, kur du trečdaliai gyventojų yra mieste, toks reorganizavimo modelis buvo palankesnis, ko negalima pasakyti apie Jurbarką, Raseinius ir panašius rajonus. Atsirado tam tikros priešpriešos, reikėjo mąstyti apie mokinių pavėžėjimą, iškilo socialinių klausimų ir pan. 2010 metais kai kurie didmiesčiai nebegalėjo tilpti į nacionalionio lygmens projektą, atsirado mokinių krepšelis, kuris buvo geras matavimo instrumentas vertinant mokyklų išlaikymo lėšas. Buvo įvesta tam tikra metodika. Mažos mokyklėlės ekonomiškai pradėjo savęs neišlaikyti.Iškilo du rimti pertvarkymo argumentai: mažas mokinių skaičius ir mokinių krepšelio nepakankamumas. Toks reiškinys buvo neišvengiamas, kaip ir visoje Europoje, mokinių skaičius mažėjo. Pradėta ieškoti pertvarkymo pavyzdžių svetur. Praktikai ir mokslininkai, daugiausiai studijavę britų šalių pavyzdžius, perteikė juos mūsų šalies politikams, savivaldybių atstovams. Teoriškai pertvarkai buvo pasirengta, tačiau ją įgyvendinti mažokai galių suteikta savivaldybėms. Taip mokyklos atsidūrė skirtingose pozicijose. Miesto mokyklos turėjo vienas sąlygas, kaimo – kitas. Nuspręsta tose mokyklose, kurios pagal mokinio krepšelį dar išsilaiko, neorganizuoti vienuoliktokų ir dvyliktokų vežiojimo į gimnazijas, o vidurinių mokyklų programą vykdyti tol, kol atitiks mokyklų tinklo pertvarkos reikalavimus.
-  Kodėl mieste liko tik viena Prezidento Jono Žemaičio gimnazija? Ar negalėjo ir likusios dvi vidurinės mokyklos siekti tokio statuso?
-  Kitoms vidurinėms mokykloms matyt nebuvo priežasčių siekti tokio statuso. Turint pakankamą mokinių skaičių, mieste buvo galimybė steigti kad ir 3 gimnazijas. Tačiau gimnazija turi būti išgryninta,t. y. turėti visas 4 klases. Norint tai padaryti, reikia kitur nukreipti du trečdalius mokinių. Skaičiai lėmė, kad viename pastate turi būti gimnazistai, kituose turėtų sutilpti likę mokiniai. Buvo organizuota daug darbo grupių, tačiau galop liko dabartinis variantas.
-  Tačiau dabartinė „Kalno“ vidurinė mokykla nuo seno turėjo tradicinį gimnazijos statusą.
-  Gimnazijos statuso suteikimą lėmė tam tikros sąlygos. Kad akredituotųsi „Kalno“ ir Šaltinio vidurinės mokyklos, reikėjo spręsti, kur nukreipti 1-8 klases. Buvo siūlyta
abiem mokykloms domėtis, kaip dabartinė bendruomenė reaguotų į tokias galimybes. Akredituotis tos mokyklos galėjo, mokymo kokybė tai leido daryti, bet struktūriškai persiorganizuoti jos nepanoro. Tose mokyklose bendruomenės nariai savo pageidavimus išreiškė balsuodami. Nugalėjo toji statistika, kuri buvo už 1-8 klasių formavimą.
-  Dabartinėje rajono Taryboje nemažas nuošimtis narių – buvę arba esami mokytojai. Kodėl priimant Raseinių rajono savivaldybės steigimo, reorganizavimo, vidaus struktūros pertvarkymo priemonių planą, pedagoginį pradą nugalėjo politinis paklusnumas?
-  Politikai tikriausiai skaičiavo visas aplinkybes, nes mokytojai koncentruojasi į vaikų ugdymą, žinių perdavimą. Politikai kuria rajono vystymosi strategiją, mato žingsnius į priekį ir turi savo vizijas bei politinius įsipareigojimus. Tokios aplinkybės turbūt ir nulėmė sprendimą.
-  Ar rimtai politinei jėgai nereikalingi kompetentingi specialistai, gebantys blaiviai vertinti situaciją?
-   Aptariamąjį pertvarkymo planą rengė ir politikai, ir mokytojai – praktikai. Su visomis darbo grupėmis ir komisijomis darbavosi arti 100 žmonių.  Nebuvo tokios mokyklos, kurios atstovas nedalyvautų darbo grupėje. Platesnio rato specialistų įtraukti į darbo grupę tiesiog nebuvo galimybių. Priekaištų iš Švietimo ministerijos nebuvo sulaukta. Tačiau kai atėjo konkretus pertvarkos etapas, atsirado tokių, kurie jį ėmė kritikuoti. Manau, kad laikas yra geriausias daktaras, įvertinantis nuveiktus darbus. Visada yra galimybė taisytis. Taip atsitiko ir dabar, priėmus naują Švietimo įstatymą. Meras daug kartų yra aiškinęs, kad tai galėjo padaryti ir senieji politikai. Buvo tam laiko ir jėgų, tačiau trūko pasiryžimo. Nepopuliaraus klausimo sprendimo turėjo imtis nauja Taryba.
Grįždamas prie klausimo privalau pasakyti, kad specialistai vertinami visur ir visada, tik reikia laiko, kada politikai priims sprendimus, pasitardami su specialistais. Valdžios požiūris į specialistus turėtų būti atsakingesnis. Turėtų būti gebėjimas atskirti tikrą specialistą nuo kalbėtojo.
- Ar priimtas sprendimas neprasilenkia su gyventojų lūkesčiais?
-  Nei vienas iš penkių sprendimo variantų nebuvo tobulas visoms gyventojų grupėms, todėl buvo pasirinktas mažiausiai skausmingas ir labiausiai atitinkantis perspektyvas variantas.
-  Ar galima prognozuoti situaciją, jeigu švietimo profsąjungiečių pretenzijos pasieks teismą?
-  Į teismą turi teisę kreiptis visi gyventojai, pilnamečiai mokiniai, visuomeninės organizacijos. Jeigu tai padėtų visiems miesto gyventojams, kodėl gi ne?  Galvoju, kad
kiekvienas gina savo poziciją, kartais net asmenišką, o ne viešąjį miesto interesą. Kada miesto mokyklose vyko rajono vadovybės susitikimai, tai labai aiškiai  buvo išsakyta. Politikai galėjo susidaryti nuomonę, kad kiekvienas gina savo įstaigos, savo bendruomenės poziciją, o ne miesto.
-  Ar nemanote, kad spendžiant šį klausimą pati bendruomenė turėjo būti aktyvesnė?
-   Aš galvoju, kad bendruomenei neigiamos įtakos turėjo rajono politikų kaita, o mūsų rajone pastaruoju metu tai įvyko du kartus. Trūko nuoseklumo, bendravimo tarp sprendimo rengėjų ir gyventojų, ypač mažai buvo tartasi su moksleiviais. Šį kartą mokinių pozicija buvo menkai išreikšta, suaugusieji nusprendė kaip elgtis.
Atskirų politikų informacijos taip pat kardinaliai skyrėsi.
-  Paskutinis klausimas grynai hipotetiškas. Ar atmestina prielaida, jog tėvams pabos toks vietos valdžios požiūris ir jie nutars leisti savo atžalas į mokslus kuriame nors didmiestyje?
-   Mes tokių atvejų turėjome ir iki šiol – vienetai tėvų leido savo vaikus į Kauno ar Vilniaus mokyklas. Jeigu gyventojams atrodys, kad čia mokymo paslaugos netenkina, tai jie turi tą teisę. Aš manau, dedamos visos pastangos, kad mes turėtumėme tiek pradinio, tiek pagrindinio, tiek vidurinio mokslo ugdymo įstaigas. Rajone yra labai daug profesionaliai dirbančių mokytojų, ir jie niekur nedings. Nuolat egzaminų rezultatai yra geri. Laiko klausimas, kada aistros nuslūgs ir toliau galėsime ramiai ir produktyviai dirbti.
Dėkoju už pokalbį.