[1]Kiekvienas kraštas turi savo švytur? – žmog?, ? kur? norisi lygiuotis, apie kurio darbus, gyvenim? su meile prisimenama ir po daugelio met?. Vasaros pabaigoje min?jome Raseini? garb?s pilie?io, mokytojo Antano Juškos 100-met?. Ta proga Betygalos bibliotekoje atidaryta nuolatin? kaskart atsinaujinanti A.Juškos bibliotekos knyg? paroda. Joje sukauptos knygos atskleidžia mokytojo asmenyb?s gelmes.
Rašyti apie mokytoj? A.Jušk? – žmog?, savo gyvenimu ir darbais garsinus? Betygalos žem?, ir nenukrypti ? asmeninius išgyvenimus ir patirtis – labai sud?tinga. Man teko laim? mokytis vienoje iš t? penkiasdešimties Betygalos vidurin?s mokyklos laid?, kurias ? gyvenim? palyd?jo mokytojas. Iki šiol dar suvirpa širdis išgirdus d?d? orkestro grojamus maršus – n? viena mokyklos, miestelio švent? buvo ne?sivaizduojama be Antan?lio (taip mes švelniai vadinome) diriguojamo orkestro. Tikrai ne vienas šimtas mokyklos d?dori? baig? jo vadovaujam? orkestrin? „akademij?“.
Ir, žinoma, niekada neišbl?s iš atminties gyvenimiškosios pamokos. Nedidukas, žilagalvis, besišypsantis pro ?s?, kiekvien? sutikt? mandagiai pasveikinantis A.Juška buvo pavyzdžiu visiems. Tai žmogus, pasižym?j?s nepaprasta erudicija, puikus oratorius, muzikos (ir ne tik) mokytojas, poliglotas, kraštotyrininkas ir kartu kuklus, paprastas, bendr? kalb? randantis ir su profesoriumi, ir su eiliniu kaimo žmogumi. Mokytojas tarsi daugiabriaunis deimantas ryškiai spind?jo daugelyje gyvenimo sri?i?. Tai jo paskatinti, padr?sinti studijuoti mokiniai v?liau tapo ?vairi? sri?i? profesoriais, mokslininkais, menininkais ar šiaip gerais žmon?mis.
A.Juška žinojo tikr?j? mokslo kain?. Sulauk?s septyneri? prad?jo lankyti pradin? mokykl?, nors mokslas buvo dar neprivalomas, visos didel?s šeimos raginamas ?jo, kol ?prato prie naujos pareigos mokytis rašto, skaitymo, kalbos ir elgesio. Jis, kaip ir dauguma to meto vaik?, buvo „?stoj?s ? piemenyst?s profs?jung?“, kai vasaras praleisdavo su kanapiniu botag?liu kadaginiu kotu. Ir, žinoma, knyga. A.Juška prisiminimuose apie vaikyst? raš?: „Laimingas, kad sirgau knyg? skaitymo liga. Per penkerius vaikyst?s piemenyst?s 
[2]metus tapau botaniku, ichtiologu, infektologu, ornitologu ir mineralogu.“ Ta „liga“ mokytoj? lyd?jo iki pat mirties, ja „sirgo“ ir mama, ir žmona, „užsikr?t?“ ir vaikai. Visam gyvenimui.
Baig?s Taurag?s mokytoj? seminarij?, A.Juška dirbo Ugioni? pradin?je mokykloje, o 1945 m.
visam gyvenimui susisiejo su Betygalos vidurine mokykla. Iki 1996 m. ? mokslo ir žini? karalyst? palyd?jo 50 abiturient? laid?. D?st? braižyb?, muzik?, astronomij? ir fizin? kult?r?, mok? skudutininkus, sub?r? ir vadovavo mokyklos orkestrui ir chorui, pirmasis vadovavo Maironie?i? draugijai. Jo r?pes?iu sutvarkytos senosios Betygalos kapin?s, pastatytas paminklas Rudojo ir raudonojo okupanto aukoms, kryželiai partizanams, pats A.Juška iškal? auk? vardus ir pavardes. Vienas iš pirm?j? ?sijung? ? Lietuvos Persitvarkymo S?j?džio veikl? Betygaloje. Ir garsino mokytojas Betygal? iki pat mirties 2003 m. Už nuopelnus Lietuvai jis 1994 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikš?io Gedimino II laipsnio ordino medaliu. 2003 m. rugs?jo 6 d., deja, po mirties vienam pirm?j? rajone suteiktas Raseini? garb?s pilie?io vardas, o 2013 m. dienraš?io „Respublika“ nacionalini? vertybi? rinkimuose gavo „Žmogaus amžininko“ nominacij?.
Nežinau, kiek tur?t? b?ti išleista mokini?, bendradarbi? ar j? pažinojusi? žmoni? prisiminim? tom?, kad b?t? galima iki galo atskleisti A.Juškos asmenyb?. Kiek berašytum, tai – tik menkas prisilietimas prie atminties… Ta?iau aš, kaip bibliotekinink?, nor??iau sugr?žti prie „skaitymo ligos“. Visi, kam teko laim? lankytis A.Juškos ir jo žmonos Valerijos (taip pat mokytojos) namuose, jaut?me, kad ? kambar? su daugybe knyg? lentyn? mokytojai vesdavosi lyg ? šventov?. Dviej? trij? šimt? met? senumo knygos ?vairiomis kalbomis, pasmerktos išnykti, surinktos iš vis? pakampi?, atrado prieglobst? po Jušk? stogu. Mokytojo pastabumas, sugeb?jimas ?žvelgti tikras vertybes ir noras jas apginti nuo praž?ties leidžia šiandien mums susipažinti su spausdinto žodžio lobynu. Gaila, kad ne viskas, kas sukaupta, išliko, asmenin? bibliotek? nuniokojo ir gaisras, ir pikta valia.
Prieš ger? dešimtmet? garsieji A.Juškos mokiniai – Feliksas Ma?ianskas, Juozas Nekrošius ir kiti – buvo išsak? mint? ?amžinti mokytojo atminim? Betygalos bibliotek? pavadinant A.Juškos vardu. Nežinia, kurioje pakopoje ta iniciatyva užstrigo. V?liau Raseini? viešajai bibliotekai buvo suteiktas Marcelijaus Martinai?io vardas, dar v?liau po vien? anapilin prad?jo išeiti iniciatoriai. Taip ir liko tik graži id?ja…
[3]Nuoširdi pad?ka Vaivai Laukaitienei už tai, kad ji atgaivino savo t??io mokini? svajon?, kad Betygalos šviesuolio knygas, sukauptas per daugel? met?, gal?t? pamatyti kuo didesnis ratas žmoni?, ir paskolino jas bibliotekai. A?i? ir Dobilui Juškai, kuris ne tik kad neprieštaravo šitam žingsniui, bet ir papild? ekspozicij? t?vo knygomis. Mokytojo 100-me?iui skirta vis atsinaujinanti jo asmenin?s bibliotekos knyg? paroda veiks visus metus. Negavome garb?s vadintis mokytojo vardu, bet nors maža dalel? jo sukauptos išminties nuo šiol gyvens bibliotekoje ir skatins dom?tis, pažinti, tobul?ti.
Man pa?iai besilie?iant prie mokytojo knyg? virp?jo rankos. Lyg prie kokio stebuklo glaus?iausi… Bevartant jas v?r?si nauji neatrast? žini? horizontai. Teko panaršyti Nacionalin?s Martyno Mažvydo bibliotekos kataloguose, bukinist?, kolekcionieri? svetain?se, taip pat interneto platyb?se paieškoti informacijos apie autorius ar atskiras knygas. Tik tada galima suvokti, kuo mokytojas dom?josi, k? vertino, iš koki? šaltini? s?m?si išminties. Kad A.Juška buvo vadinamas vaikš?iojan?ia enciklopedija, kad buvo poliglotas, žinojome visi. Nieko nuostabaus, kad jo žini? paiešk? gelmes liudija daugyb? žodyn? ir knyg? ?vairiausia tematika užsienio kalbomis: ital?, pranc?z?, rus?, lenk?, latvi?, vokie?i?, esperanto ir kitomis. Knyg? parašt?s smulkiai pieštuku išmargintos pastabomis, paaiškinimais, kaip tarti, k? reiškia ir pan. B?damas garbaus amžiaus, jis prad?jo mokytis arab? kalbos, nes nor?jo pats perskaityti Koran?.
Taigi, k? atrasime parodoje? Pirmiausia, žinoma, Maironio poezij?. Mokytojui Maironis buvo „kolona, ant kurios rymo lietuviškoji kult?ra“. „Mano dvasia mito jo posmais. Tada mums, vaikams, Maironio k?ryba buvo vienintelis grožinis penas, tai buvo žodin? televizija“, – raš? A.Juška 1981 m., kartu prisimindamas, kaip 1931 m. „gera mokytoja žagariet? Valerija Ramonait? taip skaniai išmok?, taip skaniai deklamavo Mairon? – kaip duon? valg?.“ Kai 1931 m. liepos 26 d. ? Betygal? tur?jo atvykti Maironis, vienuolikmetis Antan?lis tur?jo slapt? svajon? – pa?iam poetui padeklamuoti „Trak? pil?“ ir išgirsti, k? jis pasakyt?. Apsiži?r?j?s susig?do savo kuklios aprangos, be to, buvo basas, tod?l did? poet? iš tolo lyd?jo ilgesingu žvilgsniu, ?simaiš?s minioje. Jam buvo gaila nepavykusio vaikyst?s deklamatoriaus debiuto, bet širdy džiaug?si, kad Betygalos žem? išaugino asmenyb? – švytur?, l?mus? lietuvi? literat?ros maironin? epoch?.
Antroji „kolona“ A.Juškai – betygališkis grafikas Jonas Kuzminskis. Jam priklausius? vokie?i? kalbos vadov?l?, išleist?
1918 m. Breslau, su asmenin?s bibliotekos antspaudais mokytojas ypa? saugojo.
Balio Sruogos „Lietuvi? liaudies dain? rinktin?s“, išleistos 1949 m., priešlapyje mokytojas smulkiu šriftu ?raš? sentencij?: „Sirgti svetimomis ligomis juk ne kiekvienas gali. Kit? nelaim?s kartais nugali ir dargan?, ir li?tis, o keliai visi darosi atviri. 1949-08-03.“
Bibliotekoje atrasime ir Salom?jos N?ries „Egl? žal?i? karalien?“, išleist? 1940 m. Tai tre?ias leidinys, išspausdintas Valstybin?je grožin?s literat?ros leidykloje. Taip pat rasime S.N?ries poezijos I tom?, išleist? 1947 m.
Šis leidinys – rektoriaus dovana V.Juškienei studij? baigimo proga, jo gale radome ?d?t? ranka perrašyt? Salom?jos eil?rašt? „Sugr?žimas“. Dar vien? knyg? – J.H.Ingraham „Kunigaikštis iš Dovydo nam?: apysaka iš Kristaus laik?“, išleist? 1934 m., išvert? S.N?ris, pasirašydama Martyno Genio slapyvardžiu.
Labai ?domus leidinys „Rusiškas mokslas d?l lietuvnink?“, išleistas 1878 m. Vilniuje, A.Syrkino spaustuv?je, kuris, uždraudus lietuvišk? spaud?, buvo svarbiausias lietuvišk? leidini? graždanka (lietuviškas tekstas, parašytas kirilica) leid?jas.
Dar vienas išsiskiriantis egzempliorius – ital? poeto, romanisto ir filosofo Alessandro Manzoni garsiausias romanas „Sužieduotiniai“, parašytas
1827 m., o lietuviškai išleistas 1934 m., priskiriamas pasaulio literat?ros šedevrams. Ši knyga su skyle per vidur? grei?iausiai mokytojo nukabinta iš kokios nors lauko b?del?s ir taip išgelb?ta nuo sunaikinimo.
Rasime unikal? leidin? – F. de Larošfuko „Maximes“ su vandens ženklais. Tai tre?ioji autoriaus knyga, pirm?kart išleista 1665 m., o paskui daug kart? perleista (nelengva nustatyti turimo egzemplioriaus išleidimo dat?). Keletas min?i? iš šios knygos, aktuali? ir šiandien: „Mums džiaugsm? dovanoja ne aplinka, o m?s? poži?ris ? aplink?; Ger? patarim? žmogus duoda tada, kai yra tiek senas, kad pats nebegali b?ti blogu pavyzdžiu; Net jei m?s? viltys neišsipildo, jos pramina mums gyvenimo keli?; Santuoka – tai vienintelis karas, per kur? miegate su savo priešu“.
A. de Musset knyga „Poesies nouvelles“, išleista 1854 m. Paryžiuje, ?domi tuo, kad jos puslapiai nesupjaustyti. Pranc?z? poetas, dramaturgas, prozininkas, romantizmo atstovas gim? 1810 m.
Paryžiuje, k?r? nuo 1826 m. Buvo rašytojos Žorž Sand mylimasis. Dirbo bibliotekininku Vidaus reikal? ministerijoje.
Dar viena reikšminga knyga – Voltero „Kandidas“, kuri? 1954 m.
padovanojo aukl?tiniai – tokia ypatinga klas?, kurioje mok?si v?liau profesoriumi tap?s Antanas Jurgaitis, humanitarini? moksl? daktaras, knyg? autorius Feliksas Ma?ianskas, teisininkas Mykolas Ignotas, rašytojas, poetas, Juozas Nekrošius ir kiti ne k? mažiau Lietuvai nusipeln? žmon?s.
Niekam ne paslaptis, kad muzika buvo viena iš didži?j? mokytojo aistr?. Anot jo, „muzika yra antrojo laipsnio kalba, kuri sujungia vis? žmonij? k?rybiniam darbui ir maitina jos dvasi?, kuri viena gali jausti amžinyb? ir dievišk?j? jausm?. Ši ugnis sušildo kasdienyb? ir teikia b?ties prasm?“. Tod?l nieko nuostabaus, jei bibliotekoje reikšming? viet? už?m? muzikiniai leidiniai, natos. Parodoje tarp daugelio kit? atrasime Juozo Banai?io ir Jono Švedo parašyt? muzikos vadov?l? I–III klasei. Ant stipriai aptrinto viršelio vaikiška rašysena užrašyta „Antano Ma?iansko“. Labai sunku šiandien pamatuoti, d?l kokios priežasties ši knyga svarbesn? buvo mokytojui: ar d?l garsi? autori?, ar d?l to, kad kažkada iš jos mok?si žurnalistu, redaktoriumi, VU d?stytoju tap?s jo mokinys. Turb?t nesuklysiu sakydama – abi priežastys vienodai svarbios.
Kai 1951 m. mokytojas dirigavo vaik? chorui II Ariogalos rajono dain? švent?je, organizatoriai jam padovanojo bendrapavardžio tautosakininko A.Juškos „Lietuvišk? dain?“ 6 tom? rinkin?. Ši dovana nedulk?jo lentynoje. Visi prisimename, kaip mokytojas Antan?lis m?go lietuvišk? dain? ir t? meil? skiepijo mokiniams ir savo vaikams. Dainas iš šio rinkinio 2013 ir 2018 m. ? CD ?raš? D.Juškos vadovaujamas folkloro ansamblis „Gil?“. Su šiomis knygomis Dobilas nesiskiria iki šiol, tik trumpam paskolino parodai.
O kur dar ?vair?s žodynai, psichologijos, didaktikos vadov?liai… Mokytojo ranka prirašytus s?siuvinius pamatyti privaloma visiems! Tokio dailyraš?io, kokiu mokytojas suraš? tekstus mokyklos ar studij? metais, kiekvienam pasimokyti reik?t?…
Visko nepapasakosi, reikia pamatyti. Kiekviena parodoje eksponuojama knyga, nesvarbu, kur išleista – Tilž?je, ?ikagoje, Paryžiuje ar Kaune, yra unikali, turinti ?domi? istorij? ir išliekam?j? vert?. Paroda, kuri? Betygalos biblioteka rugpj??io pradžioje pristat? šiek tiek ne?prastai – bendruomen?s kiemelyje po atviru dangum, veiks kaskart atsinaujindama, tad kiekvien?syk atrasite k? nors naujo. Kaip ir mes iš naujo atradome A.Jušk?, per parodos pristatym? klausydami dukros V.Laukaitien?s jausming? prisiminim? apie t?v? ir jo priklausomybes (ger?ja prasme), klausydami mokytojo k?rybos eili?, skaitom? jo proan?kio Kajaus, ar s?naus Dobilo konkre?i?, taupi? min?i?, greitai per?jusi? ? muzikin? kalb? – kartu su Ariogalos gimnazijos kolektyvo „Mergicos+“ nariais atliekamas dainas.
O mintyse kartojom?s iš mokytojo gird?t? asmenavimo d?sn?, kuriuo vadovaudamasis jis pats nugyveno prasming? gyvenim?: „Vaikai, jeigu j?s gyvenime išmoksite taisyklingai asmenuoti ?vard? „aš“, j?s daug pasieksite, j?s suprasite žmones ir jie jus gerbs. Jeigu ? j?s? širdis bandys ?s?linti pagieža ir pyktis, jei j?s nusivilsite artimaisiais, kaimynais, jeigu j?s b?site vieniši ir nelaimingi, jei suklupsite ir bandysite atsikelti – asmenuokite ?vard? „aš“… Asmenuokite tylomis ir garsiai, asmenuokite širdyje ir j?s pajusite – gyventi gera, gyventi verta, gyventi reikia – d?l sav?s ir d?l kit?…“
Regina Musteikien?,
Betygalos bibliotekos
vyriausioji bibliotekinink?