Mor­kų sė­kim kuo dau­giau…

Mor­kos – vie­na mėgs­ta­miau­sių dar­žo­vių mū­sų kraš­te. Ne­rei­kia ra­gin­ti nei jų sė­ti, nei val­gy­ti. Mat ne tik su­au­gu­siam, bet ir daž­nam vai­kui ži­no­ma, kad tai – di­džiau­sias ka­ro­ti­no ar­ba pro­vi­ta­mi­no A šal­ti­nis gam­to­je. 100 g šios dar­žo­vės yra apie 10-15 mg ka­ro­ti­no. Ka­dan­gi žmo­gui per pa­rą jo rei­kia 2-3 mg, pa­kan­ka vos vie­ną mor­ke­lę su­grauž­ti ir jo ne­pri­trūks…

Šiuo po­žiū­riu mor­ka net ar­ti­mų kon­ku­ren­tų ne­tu­ri. Pa­ly­gin­ki­me ją su ki­to­mis dau­giau­siai ka­ro­ti­no tu­rin­čio­mis dar­žo­vė­mis: špi­na­tuo­se jo – 4,5, rūgš­ty­nė­se – 2,5, pet­ra­žo­lė­se – 1,7, mo­liū­guo­se – 1,5 mg/proc. Bet špi­na­tų ne­pel­ny­tai ne­mėgs­ta­me, rūgš­ty­nių bi­jo­me val­gy­ti dėl ok­sa­lo rūgš­ties, pet­ra­žo­les var­to­ja­me sta­lui pa­puoš­ti, mo­liū­gus pa­mir­štam pa­sė­ti.

Ne vien dėl ka­ro­ti­no kie­kio ver­ti­na­mos mor­kos. Jo­se gau­su ir ki­tų vi­ta­mi­nų, vi­sų pir­ma B gru­pės bei mi­ne­ra­li­nių drus­kų, ypač fos­fo­ro, kal­cio, mag­nio, ge­le­žies. Mor­kų su­ltys var­to­ja­mos ne tik kaip die­ti­nis mais­tas, bet jo­mis ir gy­do­ma avi­ta­mi­no­zė, ma­žak­rau­jys­tė ir re­gė­ji­mo su­tri­ki­mai. Sun­ku vis­ką ir iš­var­din­ti.

Daž­nai dar­ži­nin­kai mė­gė­jai skun­džia­si, kad ne­ga­li už­si­au­gin­ti ge­rų mor­kų, kad jos bū­na ša­ko­tos, krei­vos, smul­kios, su­ski­lu­sios, li­go­tos. Kal­ti­na net veis­lę, sėklą. O prie­žas­čių čia ga­li bū­ti daug. Pir­miau­sia ly­gios, gra­žios mor­kos už­au­ga leng­vo­se smė­lio ir prie­smė­lio dir­vo­se. Ne­pa­ta­ria­ma mor­kų sė­ti į švie­žiu mėš­lu pat­ręš­tą dir­vą. Jei dir­va su­kul­tū­rin­ta, ner­ei­kia mor­kų gau­siai tręš­ti azo­to trą­šo­mis, nes drėg­nes­niais me­tais jos su­ski­li­nės. Tai­gi, daž­niau­siai ne veis­lė bū­na kal­ta.

Mor­kos ge­rai au­ga tik at­vi­ra­me lau­ke, to­liau nuo so­dy­bų, pa­miš­kių. Užuo­vė­jos joms ner­ei­kia, prieš­in­gai – ji ken­kia, nes to­kias vie­tas mėgs­ta ken­kė­jai, ypač mor­ki­nės mu­sės, bla­ku­tės, ku­rios der­liui pa­da­ro dau­giau­siai ža­los.

Sė­jos lai­ką pa­si­ren­ka­me pa­gal mor­kų pa­skir­tį. Jei­gu no­ri­me už­si­au­gin­ti ne­di­de­lį plo­tą anks­ty­vam var­to­ji­mui – ga­li­ma sė­ti la­bai anks­ti, kai tik nu­tirps­ta snie­gas, ir už­deng­ti ag­rop­lė­ve­le. Ją ga­li­me lai­ky­ti kol mor­kos už­augs, nes ji pra­lei­džia ne tik sau­lės spin­du­lius, bet ir kri­tu­lius. Švie­žių mor­kų jau tu­rė­si­me ap­ie bir­že­lio vi­du­rį. Žie­mos lai­ky­mui mor­kas ge­riau­sia sė­ti nuo ge­gu­žės ant­ros pu­sės iki bir­že­lio 10 d. Šiuo at­ve­ju la­bai svar­bu, kad pa­kak­tų drėg­mės sėk­lų su­dy­gi­mui, o už­aug­ti iki spa­lio vi­du­rio mor­kos su­spė­ja. Be to, ne­per­au­gu­sios mor­kos būna ska­nes­nės, su­ltin­ges­nės, ge­riau lai­ko­si žie­mą.