Mordechajus Perlovas. Vieno Raseinių žydo istorija

Siųsti Versija spausdinimui

„Mano gyvenimo misija šiuo metu yra papasakoti pasauliui, kad komunizmas, Stalinas ir Putinas yra daug didesni žmogžudžiai nei naciai.“ – Mordechajus Perlovas
M. Perlovo gyvenimo istorija primins skaitytojams, Lietuvai ir Raseiniams skaudžius įvykius. Istorija nukelia į tarpukario Raseinius. Tuomet miestas buvo apskrities centru, atstatomas po Pirmojo pasaulinio karo. Ilgainiui pastatyti pagrindiniai apskrities centro akcentai – visuomeniniai pastatai: naujas paštas, bankas, stotis, notaro biuras ir kt. Raseiniuose veikė ir naujai kūrėsi įvairios įmonės: malūnai, lentpjūvės, šviestuvų gamykla, pieninė, kooperatyvas ir kt. Tarp jų dabartinėje Vilniaus gatvėje, visai netoli Jurbarko sankryžos, stovėjo ir brolių Perlovų malūnas.
Raseinių mieste XX a. buvo keletas malūnų, bet Perlovo malūnas buvo išskirtinis – jis buvo pirmasis elektros šaltinis miestui. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai sugalvojo panaudoti malūną elektrifikacijai ir pastatė generatorių. 1916 m. miestą pirmą kartą nutvieskė elektra. Beje, malūno kaminas išsiskyrė visoje miesto panoramoje – tai matoma ir išlikusioje nuotraukoje. Vėliau prie malūno įkurta lentpjūvė. 1920 m. iš tėvo malūną paveldėjo broliai Leiba ir Leizeris, seseriai Sarai už paveldėjimo dalį buvo išmokėti pinigai. Abu broliai buvo lygūs partneriai, ėmėsi modernizuoti malūną, įsigijo žemės už miesto, kurioje augino įvairias grūdines kultūras, malė savo malūne, prekiavo. Leizeris, kuris buvo 7 ar 8 metais vyresnis už brolį, buvo atsakingas už finansinius reikalus, o Leiba prižiūrėjo visą ūkį, su lietuvių pagalba ūkininkavo ir supirkinėjo grūdus iš visos Raseinių apskrities, rūpinosi produkcijos gamyba.
Brolių Perlovų namai, malūnas ir lentpjūvė, sandėliai, arklidės, kuriose tilpo apie 20 arklių, stovėjo prie pat Vilniaus gatvės. Nuo gatvės į Perlovų teritoriją buvo patenkama per dvejus vartus – vieni skirti patekti į privatų brolių kiemą, kiti vedė į malūną ir lentpjūvę. Per pastaruosius interesantai veždavo įsigytą apdirbtą medieną ar sumaltus miltus. Tarp malūno ir lentpjūvės buvo elektros generatorius, jis gamino elektrą ne tik malūnui, lentpjūvei, dviem gyvenamiesiems namams, bet ir miesto gyventojams. Kiekvieną penktadienį malūno sirena skelbė Raseinių žydams, kad prasideda šabas.
1926 m. Leibos ir Malkos Perlovų šeimoje gimė vyriausias sūnus – Mordechajus. 1930 m. gimė Jakovas, o 1934 m. mažoji Tova. Šeimoje iš viso buvo trys vaikai. Kaip prisimena Mordechajus, tėvai ir dėdės šeima gyveno pasiturinčiai, su lietuviais sugyveno gerai. Perlovų vaikai turėjo auklę, namus tvarkė tarnaitės. Tova prisimena dėdės Leizerio namus buvusius daug didesnius ir modernesnius, su viduje įrengtu tualetu (!), tačiau Leiba apie 1935 m. įsigijo radiją, namuose buvo telefonas, kas tuo metu buvo reta. Tova miegodavo su tėvais jų miegamajame, broliai dalijosi kitą kambarį. Name taip pat buvo didelė virtuvė, svečių kambarys ir valgomasis, jame stovėjo pianinas, juo mokėsi groti Mordechajus. Leizerio namas stovėjo prie pat Vilniaus gatvės, o brolio Leibos namas toliau nuo gatvės, atskirtas sodu. Jų sesuo Sara su vyru, dviem dukromis ir sūnumi gyveno už poros kvartalų. Leizeris su žmona Roza turėjo sūnų Lutą ir dvi dukras – Matlą ir Bertą. Vyriausias sūnus Luta Kauno universitete studijavo teisę.
Lietuvą 1940 m. okupavus SSRS, brolių Perlovų namai, malūnas, lentpjūvė ir žemės buvo nacionalizuotos. Leiba, Malka, Mordechajus, Jakovas ir Tova buvo priversti išsikelti gyventi pas Malkos tėvus, kurių namai buvo kitame miesto gale. Tiesa, kurį laiką nacionalizuotame malūne ir lentpjūvėje dirbo patys Perlovai. Komunistai bijodami, kad buvę įmonių savininkai nepadarytų tyčinių nuotolių, iš įmonės darbininkų sudarydavo komitetus, paskirdavo komisarus, kurie kontroliavo savininkų darbą. Perlovų lentpjūvėje dirbo 27 darbininkai, po nacionalizacijos buvo pradėti gaminti baldai, įmonėje turėjo būti įdarbinta apie 50 stalių. Visgi brolių darbas truko neilgai – 1941 m. birželio 14 d., kaip pasakojo Mordechajus, komunistai atėjo vidury nakties ir liepė susipakuoti daiktus, įsodino į sunkvežimį ir nuvežė į Viduklės geležinkelio stotį.
Abiejų brolių Perlovų šeimos buvo ištremtos į Ust Lokčimą, gyvenvietę, esančią Rusijoje, Komijos Respublikoje, kairiajame Vyčegdos upės krante. Skaičiuojama, kad ten buvo apie 50 žydų šeimų. Pirmaisiais mėnesiais pradėjo mirti silpniausios sveikatos žmonės. Tremtiniai Ust Lokčime daugiausia dirbo miško darbus, kirto medžius, plukdė sielius į Syktyvkarą ir Kotlasą. Tai buvo sekinantis darbas: dirbama daugiau nei 12 valandų per parą – net ir žiemą, temperatūrai nukritus žemiau 50 laipsnių šalčio. Beje, Perlovų sesers Saros šeima, gyvenusi kukliau, nepateko į tremiamųjų sąrašą, tačiau jie neilgai trukus nacių ir lietuvių kolaborantų buvo nužudyti (greičiausiai prie Kalnujų) kartu su absoliučia dauguma Raseinių miesto žydų.
1942 m. nuo bado ir išsekimo tą pačią dieną (pirma Leibas, po kelių valandų Malka) mirė Mordechajaus tėvai. Tą vakarą abu broliai, po nesėkmingo bandymo pabėgti iš Ust Lokčimo ir keleto dienų klajonių po taigą, grįžo namo ir išvydo negyvus tėvus, kurie gulėjo savo gultuose, o Tova gulėjo tarp jų ir verkė. Malka paskutinę akimirką savo dukrai pasakė: „Atleisk man, mano brangus vaike, kad palieku tave vieną taip anksti…“ Abiem broliams prireikė trijų dienų neturint specialių įrankių iškasti sušalusioje žemėje duobes ir palaidoti tėvus.
Reikėtų paminėti, kad šiandien Ust Lokčime jų kapų nerastume. Pasak Genutės Rekošaitės, tremtinės iš Žaiginio, gyvenančios Ust Lokčime, lietuvių kapinėse buvo palaidota apie 60 žmonių. Greičiausiai tarp jų ir žydai iš Lietuvos. Vėliau kapinės sunaikintos, per jas nutiestas kelias, sodinami daržai.
Po tėvų mirties Mordechajus pabėgo į Syktyvkarą (Komijos Respublikos sostinė). Jis atsimena, kad tuo pačiu metu vokiečiai pradėjo pulti Stalingradą (1942 m. rugpjūtis). Iš Ust Lokčimo pabėgo su dviem draugais iš Raseinių: Artūru Pilsudskiu ir Pakalčiuku. A. Pilsudskio tėvas buvo maršalo, Lenkijos diktatoriaus Juzefo Pilsudskio pusbrolis. Pasiekę Syktyvkarą jie susitiko seną draugą raseiniškį Iciką Zivą. Tuo metu paaiškėjo, kad mieste veikia neseniai atidarytas Lenkijos konsulatas, rūpinęsis lenkų grįžimu iš SSRS gilumos į Lenkiją. Sovietų Sąjunga tuomet oficialiai pripažino lenkų tautos teisę į savo valstybės atkūrimą (1941 m.
liepos 30 d. Maiskio–Sikorskio sutartis), iš Sovietų Sąjungos kalėjimų ir lagerių buvo išleista tūkstančiai lenkų.
Pilsudskio pavardė visai kompanijai „atvėrė“ konsulato duris. Tačiau ne viskas buvo taip paprasta – du iš keturių buvo ne lenkai, o litvakai. Mordechajus ir Icikas kalbėjo „litvakų akcentu“, kas Lenkijos žydams buvo nebūdinga, todėl jie melavo esą iš Gardino – tuomet tai buvo Lenkijos teritorija, kurioje nuo seno kalbėta „litvakų akcentu“ (seniau priklausė LDK). Tik nuslėpę savo kilmę, draugai liko dirbti Lenkijos konsulate, rūpinosi lenkų repatriacija, jų maitinimu, apranga, apgyvendinimu. Mordechajus tuomet sugebėjo užsidirbti pinigų, nes juodojoje rinkoje pardavinėjo maistą ir šiltus drabužius, gaunamus per konsulatą.
Sutaupęs pakankamai pinigų, jis nuėjo prie Vyčegdos upės kranto, susiradęs žveją su motorine valtimi pasiūlė jam atlygį už brolio ir sesers pargabenimą iš Ust Lokčimo. Žvejys sutikęs nuvyko, tačiau grįžo tuščiomis. Mordechajaus teta (Leizerio žmona Roza) nepatikėjo atplaukusiojo istorija ir nenorėjo rizikuoti atiduodama savo dukterėčią bei sūnėną. Po nesėkmingo bandymo Mordechajus pasiūlė žvejui sumokėti dvigubai, jei jis juos pagrobs ir atgabens jam. Galiausiai pas Mordechajų į Syktyvkarą atgabenta buvo tik sesuo Tova – Jakovas, tuomet dirbęs miško darbus toli nuo namų, taip ir liko Ust Lokčime.
1944 m. pabaigoje reikalų konsulate buvo vis mažiau, todėl valdžia nusprendė juos išsiųsti į Ukrainą. Mordechajus priėmė skaudų sprendimą – palikti seserį vietos lenkų vaikų namuose, tikėdamasis vėliau ją sutikti Lenkijoje. Tova, kad niekas nesuprastų, jog ji iš Lietuvos, nustojo kalbėti (lenkiškai nemokėjo) ir galiausiai su visais našlaičiais buvo išsiųsta į Kurską Ukrainoje, o karui pasibaigus visi našlaičiai atgabenti į Lodzę Lenkijoje. Tuo metu Mordechajus su tais pačiais trimis draugais atkeliavo į cukrinių runkelių fermą tarp Kursko ir Voronežo, vėliau visi dirbo cukraus fabrike. 1946 m.
jie kaip lenkų repatriantai atvyko į Lodzę. Lodzėje Mordechajui su kitų žydų pagalba pavyko rasti seserį, bet vaikų namų administracija nesutiko jos atiduoti, todėl jis su keliais draugais susiorganizavo kopėčias ir per antro aukšto langą pagrobė Tovą.
Po pagrobimo Mordechajus rūpinosi savo ir sesers patekimu į Palestiną. Tai padaryti padėjo Lodzėje veikianti organizacija „Briha“ (skrydis), kuri rūpinosi visų žydų pabėgėlių kelione į Pažadėtąją žemę (Izraelio valstybė buvo sukurta 1948 m.). Pirmiausia jie pasiekė nedidelį miestelį netoli Miunicho – Hochland. Vėliau per Alpes atkeliavo į Genują (Italija), kur sėdo į laivą. Plaukiant į Pažadėtąją žemę 1946 m. laivas buvo sustabdytas britų laivyno. Britai sulaikė juos ir nugabeno į Kipro salą. Galiausiai 1947 m. kovą jiems buvo leista išvykti į Palestiną.
Atvykę į Palestiną jiedu apsistojo pas savo tris pusbrolius iš mamos pusės. Neilgai trukus Mordechajus prisijungė prie Izraelio gynybos pajėgų ir dalyvavo Izraelio nepriklausomybės kovose, 1948 m. buvo sužeistas (peršautas kelis). Po dalyvavimo Nepriklausomybės kare Izraelio valdžia pasiūlė jam nemokamai studijuoti Haifos universitete, ten jis baigė inžineriją. 1953 m.
Mordechajaus dėdė, mamos brolis Meišelis Zwi, pasikvietė jį į Johanesburgą (PAR). Dėdė jam parūpino darbą, pasamdė anglų kalbos mokytojus, laikė jį savo sūnumi. Jis išmoko kalbėti angliškai, prisitaikė prie gyvenimo Pietų Afrikos Respublikoje, tapo sėkmingu verslininku kojinių gamyboje. 1959 m. vedė Milę Faiviš, susilaukė 3 vaikų, žmona mirė 2015 m.
Jakovas ir Tova
Jakovas likęs Ust Lokčime vedė, susilaukė 10 vaikų. 1992 m. su vienu sūnumi atskrido į Izraelį, tada, po beveik 50 metų, Jakovas vėl pamatė Tovą ir Mordechajų. Žmona Marija sirgusi diabetu mirė 1995 m., po metų Jakovas su savo 7 vaikais atvyko gyventi į Izraelį (3 vaikai liko Rusijos Federacijoje), kalbėjo tik rusų kalba, mirė 2008 m.
Tova 1956 m. baigė studijas ir tapo sesele, ištekėjo du kartus – pirmosios santuokos metu susilaukė 2 vaikų (sūnaus ir dukros). Visą gyvenimą dirbo medicinos sesele, išėjusi į pensiją gyvena Haifos apskrityje, Kiryat Bialik mieste.
Gyvenimo istorija knygoje ir kino juostoje
Kai Mordechajus 1946 m. atvyko į Palestiną ir gyveno su pusbroliais bei jų žmonomis, kartą jis papasakojo savo istoriją. Anuomet tai atrodė neįtikima, tačiau viena iš pusbrolio žmonų Rose Zwi (vėliau tapo populiaria PAR ir Australijos rašytoja) susidomėjo, pradėjo fiksuoti jo liudijimus. Ilgainiui susikaupė nemaža informacijos, tačiau anaiptol ne visos istorijos detalės buvo aiškios – Mordechajaus atsiminimai vietomis nesutapo, trūko tikslumo, o svarbiausia – trūko Jakovo ir Tovos prisiminimų. Galiausiai 2007 m. R. Zwi, susirašiusi jai iškilusius klausimus, nukeliavo į Izraelį susitikti su Tova, Jakovu ir jų pussesere Berta (Leizerio Perlovo dukra), kad išgirstų jų pasakojimus. 2010 m. išleista knyga „Oncewere slaves: A Journey Through the Circles of Hell“ apie Mordechajaus ir jo šeimos istoriją.
2019 m., bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, iš PAR į Raseinius atvyko Johnathan Andrew, jis filmavo dokumentinį filmą apie M. Perlovą. Filmas Raseiniuose buvo filmuojamas keletą dienų, jame atskleidžiama Mordechajaus gyvenimo istorija: apie gyvenimą Raseiniuose, tremtį, grįžimą iš jos ir visą gyvenimo kelionę. Filmo „Mordechai Perlov „I Survived Stalin During WWII“ premjera įvyko 2020 m. kovo mėnesį PAR.
Deja, Mordechajus nesulaukė filmo premjeros, būdamas 93 metų jis mirė 2020 m. sausio 20 d.
Arnas Zmitra

Komentarų nėra