Moters diena – šventė ar grėsmė valstybei?

Ilona PETROŠEVIČIENĖ

Nors kai kurie Raseinių politikai ignoruoja ar net įžvelgia Tarptautinės moters dienos grėsmę valstybinėms šventėms, kovo 8 dieną gatvės pražysta gėlėmis ir moterų šypsenomis. Ši diena ateina nevaldomai kaip pats pavasaris.
Prisiminkime Tarptautinės moters dienos ištakas. Jos užuomazgų galima aptikti dar Antikos laikais. Tikroji Tarptautinė moters diena pradėta švęsti XIX a. pabaigoje Amerikoje. Ji susijusi su moterų masiniais protestais ir mitingais už moterų teisę balsuoti, mokytis, turėti geresnes darbo sąlygas. XX a. pradžioje Moters diena jau persikelia į Europą: 1911 m. švenčiama Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje. Lietuvoje tarpukariu ši diena taip pat buvo švenčiama. Ypač daug dėmesio šventei buvo
skiriama Tarybų Sąjungoje. Galbūt dėl to ši šventė sulaukia tiek daug prieštaringų vertinimų, nors kasmet istorikai, įvairios moterų organizacijos primena, kad tai – ne sovietinis paveldas. Aišku, reikėtų suvokti, kad šios šventės esmė – ne tulpės ir ne komplimentai.

Bet šįkart socialinius ir politinius aspektus palikime politikams ir paklauskime Raseinių moterų, ką jos mano apie kovo 8-osios šventę, kaip joms pavyksta suderinti karjerą ir šeimą, kokia turėtų būti šiuolaikinė moteris, kokia moteriškumo esmė, kur semiasi energijos, pagaliau, kada jos būna laimingiausios. Atsakyti į šiuos klausimus ir pasidalyti įžvalgomis sutiko Gražina Jacikienė, UAB „DIG Baltieji rūmai“ vadovė, Raseinių soroptimisčių klubo narė, Grėta Maciulevičienė, Raseinių pirminės sveikatos
priežiūros centro šeimos gydytoja, Lietuvos gydytojų sąjungos Raseinių filialo pirmininkė, šių metų „Žemaičio“ nominacijos „Už pasiekimus sveikatos gerinimo, sveikatos priežiūros tobulinimo ir sveikatinimo srityse“ pretendentė, Viktorija Kenstavičienė, UAB „Norvelita“ vadybininkė, Loreta Ševeliova, buvusi Šaltinio vid. mokyklos etikos mokytoja, dabar pensininkė.

Gražina Jacikienė

–Man liūdna, kad politikai mano, jog Tarptautinė moters diena – ne šventė. Kiekvienas dorai išauklėtas vyras gerbia moterį. Taip yra visame pasaulyje, ir jokiu sovietizmu čia nedvelkia, tai – gražu, jautru, išmintinga. Juk savo sūnus irgi auklėjame, kad moteris gerbtų. Neseniai Miros Jackevič paskaitoje išgirdau tokią mintį: „Vyrai, kurie negerbia moters, niekada nebus turtingi ir patys nebus gerbiami“. Man šita diena graži, šviesi, laukiama. Mūsų kolek-
tyve tai didelė šventė, turime savas tradicijas. Vyrai kūrybingi, suburia organizacinį komitetą ir neapsiriboja viena diena – jau prieš savaitę nuteikinėja šventei. Vienais metais visoms moterims liepė atvažiuoti su mašinomis. Surinko prie lango, kur matosi kiemas. Žiūrime – išbėga apsirengę baltais darbiniais kombinezonais, atsuka nugaras, o ten po vieną raidę sudėliotas užrašas: „Su kovo 8“. Po to visi čiupo po kibirą, po kempinę ir nuplovė mūsų mašinas… Žodžiu –jie yra patys išradingiausi ir ypatingiausi – mūsų „Džeiranos“ vyrai!

Kadangi dažniausiai dirbu tarp vyrų – esu nedidelės statybinės organizacijos vadovė, šeimoje irgi 4 vyrai, tai ieškojau moteriškos kompanijos ir radau soroptimisčių klubą. Soroptimisčių klubas – tarptautinė organizacija. Bendraudamos su soroptimistėmis iš viso pasaulio, plečiame savo akiratį, mus vienija siekis padėti moterims tobulėti. Moters dienos proga gauname sveikinimus iš Ženevos, net Japonijos. Taigi, ar galime suabejoti šios šventės prasmingumu? Tenka bendrauti su moterimis iš įvairiausių šalių, ir galiu pasakyti, kad mes, moterys, esame panašios visame pasaulyje, todėl turime viena kitai padėti. Pavyzdžiui, smurtas šeimoje dar yra labai didelė problema.

Kaip žiūriu į karjeristes ar vien šeimai atsidavusias moteris? Taip, dalis moterų gyvena apsiribodamos namais, šeima. Tai – tobulos žmonos, mamos, jų namuose visada karšti pietūs, kvepiančios bandelės, ideali tvarka, išlyginti drabužėliai, nuskabyti gėlių lapeliai… Didžioji dalis moterų pirmiausiai pasineria į buitį pagimdžiusios vaikus, ir tai yra reikalinga! Bet skirti visą savo gyvenimą tupinėjimui apie namus, mano manymu, lygiai taip pat žalinga asmenybei, kaip ir besąlygiškai atsiduoti karjerai, pamirštant šeimą. Puiku, kada pavyksta tuos dalykus suderinti. Manau, kad dirbančios moterys paprastai nesunkiai su viskuo susidoroja. Tiesiog mes, tos dirbančios, sumažiname patiekalų skaičių, išmokome vaikus savarankiškai tvarkytis, nejungiame dulkių siurblio dėl kiekvieno trupinio…

Kur semiuosi energijos? Mėgstu būti gamtoje, ypač grybauti ir uogauti, esu išvaikščiojusi po pėdą savo apylinkes. Turiu mėgstamiausią miško laukymę, savo medį – energijos ir ramybės nešėją. Gyvenimas dovanoja man pažinčių su labai įdomiais žmonėmis, taip susidomėjau joga, Rytų filosofija. Esu tikinti, tad gyvybės eliksyras nepaliaujamai srūva maldos, meditacijos metu.

Na, o moters misija – palaikyti savo vyrus, besąlygiškai jiems padėti. Juk negalime sakyti, kad esame stipresnės už vyrus – supyks. Esame kantresnės, įžvalgesnės, bet mes be vyrų gyventi negalime.

Grėta Maciulevičienė

– Man ši šventė graži ir prasminga. Juk tai nėra moterų komunisčių diena. Mūsų kolektyvo vyrai šią šventę prisimena, visada sulaukiame gėlių ir gražių žodžių. Kartais vienas kitas ligonis atneša žiedelį. Labai apsidžiaugiu, nes nebėra mados gydytojai atnešti gėlių.

Prisimenu, kaip mano vaikystės metais per Kovo 8-ąją visas miestas skendėdavo tulpėse. Kiekviena moteris būdavo pasveikinta. Sako, kad dabar yra Motinos diena, ir to užtenka, bet juk ne kiekviena moteris yra motina. Ir nereikia per Moters dieną tokios pompastikos, kaip būdavo tarybiniais metais. Tada sveikindavo socialistinių lenktynių nugalėtojas, tokias, kaip Paša Angelina, kuri plėšiniuose dirbo kombainininke ar traktorininke. Nereikia moterų nei kombainininkių, nei traktorininkių – moteris turi būti moteriška. Moteriškumo esmė – ne pinigai išleisti savo grožiui, o harmonija ir dvasingumas. Svarbu, kiek turtų sukaupsi savo dvasioje ir kiek galėsi duoti kitiems.

Manau, kad profesinių aukštumų ne kiekviena moteris gali pasiekti, bet profesiją turi įgyti. Ir savo dukroms tą patį sakau. Kodėl šeimose dabar tiek daug smurto? Gal dėl to, jog daug priklausomų, vyrų išlaikomų moterų. Aišku, nereikia pulti į kitą kraštutinumą, kai mėnesio vaiką palieka auklei ir išeina dirbti, nes bijo, kad nuvažiuos didelės karjeros traukinys.

Neįsivaizduoju savęs vien tik kurstančios šeimos židinį. Kai vaikai buvo maži, nebuvo sunku suderinti darbą ir šeimą, nes turėjau daug jaunatviškos energijos. Kai vaikai užaugo, kiekvienas turėjo savo pareigas – nesistengiu namuose visko nudirbti pati. Viską aprėpti nėra sunku, tereikia rinktis tai, kas svarbiausia, nepaskęsti smulkmenose: gaudyti kiekvieną nutūpusią dulkę ar gaminti penkis karštus patiekalus per dieną. „Elementus“ įkraunu keliaudama, skaitydama ir iš prigimties esu energinga. Gal iš
tėvelio paveldėjau – tėvelis, būdamas 75 metų, dar pastatė parapijos namus.

Laimingiausia esu, kai gerai sekasi darbas, kai parvažiuoja dukros – viena iš Kauno, antroji iš Briuselio. Dar būnu labai laiminga, kai prisiperku daug knygų. Sergu knygų liga. Neseniai perskaičiau mintį: „Nėra per daug skaitančių moterų. Yra tik skaitančios, ir per mažai skaitančios.“ Skaitymas yra pati geriausia priklausomybė. Iš kur mes pasisemiame išminties ir žinių? Iš televizijos? Žinoma, kad ne. Aš net nežiūriu televizijos.

Ką patarčiau kitoms moterims, kad būtų laimingos? Pirmiausia – tai save mylėti, bet nebūti egoiste. Antra, jei gali padaryti gera kitam – padaryk, nes gerumas sugrįžta. Nebūtinai iš to paties žmogaus, nebūtinai tuoj pat, bet sugrįžta. Trečia, nelaikyti pykčio ir vengti pavydo, nepaskęsti materializme. Juk dabar visko užtenka. Reikia sielą pirmiausia pamaitinti. Juk koks skirtumas, ar brangesniais kailiniais esi apsivilkusi, ar prastesniais. Kai užpuola bėdos, prisimenu pasakojimą apie karaliaus Saliamono žiedą: „Karalius turėjo žiedą, kuriame buvo išgraviruota: „Viskas praeina“. Kai būdavo blogai, pasižiūri – „Viskas praeina“. Kai gerai – irgi „Viskas praeina“. Vieną kartą, kai išaušo labai juoda diena, karalius trenkė supykęs žiedą žemėn šaukdamas: „Niekas nepraeina“. Žiūri – viduje kažkas parašyta. O ten parašyta: „Ir šitai praeis“…

Viktorija Kenstavičienė

– Manau, nei vienai moteriai šiek tiek papildomo dėmesio ar dėkingumo nebuvo ir nebus per daug. Diskutuoti dėl politikų nuomonės neturiu kompetencijos, tačiau mūsų įmonėje ši diena turi savo tradicijas ir mes jomis didžiuojamės. Kadangi kolektyvas labai moteriškas, tai generalinis direktorius tą dieną stengiasi asmeniškai pasveikinti kiekvieną įmonėje dirbančią moterį ir padovanoti jai pavasario simbolį – tulpę. Be abejo, nuo jo neatsilieka ir kiti įmonėje dirbantys vyrai. Tikrai negirdėjau nei vieno atsiliepimo, kad kuriai moteriai tai nepatiktų.

Moteris ir karjera, moteris ir šeima – visa tai yra labai asmeniška ir negali būti suabsoliutinta. Tikrai yra nedaug moterų, kurios visiškai apleistų šeimą vardan karjeros (nebent taip susiklosto aplinkybės). Manau, prigimtiniai dalykai visada išlieka tie patys, keičiasi tik požiūris ir aplinkybės. Taip, kažkada moterys būdavo tik šeimos ūkyje – tačiau tai nereiškė, kad jos nedirbo. Buvo laikmetis, kada moterys buvo priverstos dirbti „valdišką“ darbą tam, kad galėtų padėti savo vyrui išlaikyti šeimą. Kito pasirinkimo irgi nebuvo. Šiandien yra pasirinkimas ir didesnės galimybės moters saviraiškai bei savęs realizacijai. Tai ir renkamės: ar norime aktyviai gyventi, kurti, dirbti, ar renkamės ramesnį tempą ir visą save atiduodame šeimai puoselėti. Niekas kitas
nepasakys, kas yra geriau, tik mūsų artimiausia aplinka ir mes pačios. Mano vaikai manęs iki šiol klausia: „Mamyte, ką veiksime savaitgalį?“, o mano draugės, kuri visada būna namuose, vaikučiai klausia: „Mamyte, kada tu išvažiuosi?“ Pasikalbame, pasijuokiame, tačiau, kaip yra geriau, nežinome nei viena, nei kita.

O kaip pavyksta viską aprėpti, atsakymo irgi neturiu, todėl, kad dar ne viską aprėpiu, ką norėčiau… Be abejo, daug kas priklauso nuo organizuotumo, prioritetų ir laiko paskirstymo. Pavyzdžiui, tikrai neįsivaizduoju turiningo laisvalaikio be šeimos, tačiau darbo metu stengiuosi koncentruotis tik į darbinę situaciją. Jei kalbėčiau oficialiai, tai esu UAB „Norvelita“ komercijos direktorė. Kadangi tai savas verslas, darbas neapsiriboja vien pareigybėmis. Organizuojame daug renginių tiek savo darbuotojams, tiek ir mūsų sodybos svečiams, dalyvaujame daugybėje Lietuvos ir tarptautinių parodų – tikrai yra ką veikti. Esu Šaltinio vidurinės mokyklos tarybos pirmininkė, o politikoje nedalyvauju. Manau, kad vieno šeimos atstovo užtenka, o aš šį laiką skiriu vaikams.

Energija tikriausiai yra gyvenimo būdas. Sakoma: „Kuo daugiau krauna, tuo daugiau veža“. Manau, kad šiame posakyje yra didelė dalis tiesos, nes žmogaus galimybės yra beribės. Tik būtinai reikia išlaikyti balansą. Aš stengiuosi darbe dirbti, šeimoje būti žmona ir mama, o laisvalaikį dažniausiai praleidžiu aktyviai. Pagal galimybes dieną pradedu ne puodeliu kavos, bet lengvu pabėgiojimu. Fizinis krūvis labai gerai padeda sudėlioti mintis, pasikrauti energijos ir geros nuotaikos. Laimės jausmas nesikartoja, jis kiekvieną kartą kitoks. Laiminga būnu dažnai – pasiekusi gerų rezultatų, davusi gerą patarimą ar kitaip padėjusi. Galiu ir šiaip būti laiminga tik todėl, kad šviečia saulė… Tačiau, be abejo, esu pati laimingiausia augindama dvi nuostabias
dukras – jos mano didžiausia laimė, stipriausia varomoji jėga ir didžiausias gyvenimo tikslas…

Loreta Ševeliova

– Dar Seneka, kuris šiaip moterų nemėgo, sakė, kad politikų vyrų nuomonę formuoja šalia esanti moteris, nukreipia jį tam tikra linkme. Tą akivaizdžiai matome prezidentų gyvenime. Prisiminkime Amerikos prezidento Reigano žmoną Nensi arba Raisą Gorbačiovą. Jos turėjo labai didelę įtaką savo vyrams ir valstybei. Iš tikrųjų moters misija ir būtų išmintingai nukreipti savo vyrą, jį palaikyti. Pavyzdžiui, Raisa drąsino savo vyrą ir jį besąlygiškai rėmė. Ir mūsų valstybėje tie vyrai, kurių moterysi šmintingos, elgiasi teisingai.

Ką manau apie karjeristes? Gal būsiu nepopuliari, bet manau, kad kūdikio susilaukusi moteris turi atlikti šventą pareigą – auginti, mylėti, globoti vaikus, o tik paskui daryti karjerą. Žinoma, aš už tai, kad moteris siektų karjeros, bet visiškai nesuprantu tų moterų, kurios palikusios kūdikį auklei, išeina dirbti. Jos dažnai nepamato pirmojo savo vaiko šypsnio, pirmųjų žingsnių, taip nuskriaudžia ir save, ir vaiką. Juk vaiko asmenybės pagrindai formuojasi iki penkerių metų, vėliau vyksta tik pakartojimas. Pagal Maslovą po fiziologinių poreikių žmogui svarbus saugumo poreikis. Vaikystėje nepatyręs saugumo, žmogus visą gyvenimą jausis nesaugus.
Juk vaikas intuityviai jaučia, kur krypsta motinos dėmesys, kas jai svarbiau. Jei vaikas žino, kad ryte mama niekur neskubės, jo nepaliks, jaučiasi saugus. Ir atvirkščiai, iš darbo grįžusi motina būna pavargusi, dažnai neturi jėgų pasekti pasaką ar pamyluoti vaiką. Be to, jokia švietimo įstaiga neatskleis vaiko gelmės, jo talentų taip, kaip motina. Nesakau, kad vaiką reikia auginti iki 10 metų, bet moteris turi išnaudoti nors tą laiką, kiek tik valstybė leidžia

Kokia moteriškumo esmė?

Moteris su savimi turi labai daug dirbti, save formuoti. Nesvarbu, ar ji paprasta kaimo moteris, ar prezidento žmona, turi būti šviesi moteris. Moteriškumą suprantu kaip išmintį. Moteris turi būti labai tolerantiška, švelni, bet ir stiprybės turėti: net sunkiausioje situacijoje išlikti šviesuliu savo vaikams, įveikti vyro bjaurastį. Yra tokių moterų, kurios turi tokią įtaką artimiesiems, kad net nekeldamos balso veikia šeimos narius. Sako, kiekvienas gali būti ekstrasensas. Aš manau, kad kiekviena moteris turi daug vidinių jėgų ir moteriškos galios. Ryškiausias pavyzdys – mano mama. Ji turėjo 10 vaikų ir stipriai geriantį vyrą, bet jos sodyba Panevėžyje buvo pripažinta gražiausia. Mama keldavosi 5 valandą ryto ir triūsdavo gėlyne. Mes, vaikai, kiekvieną rytą atsikėlę matydavome sodybą kaip pasakoje. Ji mus išmokė tvarkos. Net suaugę bijodavome, jog netikėtai atvažiavusi mama ras netvarką. Nežinau, iš kur ji semdavosi jėgų? Gal iš to grožio, iš žemės, iš gamtos… . Moterims palinkėčiau visada būti
išmintingoms, nenuvertinti savęs ir net pačioje baisiausioje situacijoje nenuleisti rankų, rasti išeitį. Moteriškos išminties dabar labai trūksta:ir jaunoms, kurios demonstruoja savo kūną, ir pagyvenusioms, kurios niurzga, kad viskas blogai. Pažįstu
vyresnių moterų, kurios gyvena kukliai, bet yra turtingos vidumi, išmintingos ir šviesios – pas jas eina žmonės patarimo, šilumos. Vyresnės moters pareiga – išmintimi dalintis, o jaunesnių – save ta kryptimi formuoti.

Dėkojame moterims už nuoširdų pokalbį, už tą išmintį, kuria pasidalino. Na, o visoms skaitytojoms šią dieną linkime raudonų tulpių jūros ir nesumeluoto dėmesio. Ir tenesudreba vyrų, perkančių gėles, rankos. Juk išmintingas vyras visada suvoks: geriausia politika – meilės politika.