Mūsų laimė nesitęsė ilgai…

Kiekvienais metais Raseinių krašto istorijos muziejų aplanko savo prosenelių gyvenimu besidomintys Raseinių žydų vaikaičiai ir provaikaičiai. Dažnai jie atsiveža atsiminimų ir nuotraukų. Ruvenas Tonas atvykęs į muziejų domėjosi Raseinių istorija ir pristatė mamos Esteros Ton prisiminimų knygą „Mano gyvenimo fragmentai“.
Ruveno seneliai Rolai gyveno Kuršėnuose ir vertėsi koklių gamyba ir prekyba. Dukra Estera gimė 1919 m. Prie Ventos, plačių laukų ir tankių miškų apsuptyje, prabėgo jos vaikystė. Kuršėnuose buvo žydų pradžios mokykla hebrajų kalba, norintys toliau mokytis ieškodavo gimnazijos su dėstomąja hebrajų kalba. Štai kodėl Estera su vyresne seserimi Batia atvažiavo mokytis į Raseinius, kur buvo Žydų (hebrajų k.) gimnazija.
Estera rašė, kad 1934 m. būdama penkiolikos atvyko į Raseinius. Pradžioje jautėsi nesmagiai, bet gimnazistai greitai susidraugavo, susirinkę vakarodavo, pasakodavo anekdotus, istorijas ir dainuodavo dainas apie Izraelio žemę. Į tokius pasibuvimus ateidavo buvę gimnazistai ir studentai. Viename tokių susirinkimų Esterą pastebėjo ir pakalbino gerbiamos Raseinių žydų šeimos sūnus Jechezelis Chackelis Zivas. Jis juokavo, klausinėjo apie mokslus, kvietė pasivaikščioti, pasisiūlė padėti mokytis ir atlikti matematikos užduotis. Chackelis buvo septyneriais metais vyresnis, studentas, ir mergina galvojo, jog jis jai per senas.
Ištraukos iš prisiminimų knygos:
„Vaikinas mane įsimylėjo, tačiau aš dar nebuvau pasiruošusi meilei. Merginimas buvo delikatus ir nuoširdus, tad galiausiai aš pradėjau prie jo priprasti. Būdama 18 metų susipažinau su Chackelio šeima. Pamenu, kaip greitai plakė mano širdis lipant laiptais į antrą aukštą, kur jis gyveno su motina ir seserimi Peralle-Pnina Ziv-Krom bei jos vyru Mordechajumi. Buvo žiema, gatvės ir šaligatviai apledėję, slidūs, o Peralle laukėsi kūdikio. Todėl aš ją lydėdavau pasivaikščiojimų metu. Mes mėgavomės vaikščiodamos aplink apsnigtus medžius ir namus. Kai 1938 metų sausį jiems gimė Itcakas, aš jau buvau tarsi šeimos narė.
Ištekėjau už Jechezelio Zivo 1939 metų rugsėjo 26 dieną. Man buvo 20 metų. Niekada neužmiršiu vestuvių. [...] Kas liko išgraviruota mano atmintyje – tai mano Mama, mylinti, atsidavusi, rūpestinga Mama, kuri buvo šalia manęs, kai apsivilkau vestuvinę suknelę ir užsidėjau šydą (vualį). Kai ėjome iš namų pro duris į ceremonijos vietą dideliame Navetskių šeimos sode, mama pašnibždėjo: „Estera, pirmiau dėk dešinę koją, kadangi tai atneša laimę.“ Aš paklusau ir žengiau dešine koja pirmyn. Pamenu ėjimą link ceremonijos – mažos mergaitės laikė mano ilgos, subtilios baltos suknelės kraštus. Aplink buvo daug svečių, rankose laikančių degančias žvakes. Po baldakimu, kai jaunikis tarė: „Šiuo žiedu aš tave laiminu“, mano šydas užsidegė nuo per arti stovėjusio svečio žvakės. Sakoma, kad tai blogas ženklas. Ir išties, mūsų laimė nesitęsė ilgai…
Po vestuvių ceremonijos vykome į mano tėvų namus, į Kuršėnus, kur vyko jaunosios poros priėmimas. Atvyko šeimos, draugai, buvo šokiai ir džiaugsmas. Mes buvome laimingi.
Kelias dienas pabuvę mano tėvų namuose, grįžome į Raseinius pradėti šeiminio gyvenimo. Gyvenome su vyro motina Sheina-Zenia Ziviene ir seserimi Pnina-Peralle Krom. Kiekviena šeima turėjome po atskirą didelį, jaukų kambarį ir vieną didelį bendrą valgomąjį-svetainę. Namuose buvo ir tarnaitė. Gyvenome drauge harmonijoje, su meile ir pagarba.
1940 metų liepą į Lietuvą įžengė Raudonosios armijos kariai, teigdami, kad Lietuvos valdžia pati juos pasikvietė. Kariai atrodė apgailėtinai ir turėjo savitą (keistą) kvapą, kurį iki šiol prisimenu. Sovietai konfiskavo mano tėvo keramikos fabriką Kuršėnuose. Jis neteko pajamų, liko skolingas bankui ir kaimynams.
1940 metų spalio 30 dieną gimė mūsų dukra Haviva.
1941 birželį komunistai konfiskavo vyro brolio Josifo Zivo didmeninės prekybos parduotuvę ir be jokio įspėjimo šeimą ištrėmė į Sibirą. Jie buvo laikomi buožėmis, išnaudotojais, nors parduotuvėje dirbo patys ir išlaikė tris šeimas.
1941 metų birželio 22 dieną nacių okupacija mūsų gyvenimą pavertė tikru pragaru. Liepos mėnesį naciai išleido „naują įsakymą“ dėl žydų. Niekam nebereikėjo pinigų, nei nuosavybės ar apskritai bet ko, kadangi tai buvo gyvenimo pabaiga. Žydams net nereikėjo rūpintis dėl kapo. Buvo paruošta arba masinė kapavietė, arba turėjome išsikasti patys sau duobes. Lietuvos žemė permirkusi žydų krauju, mano mylimųjų krauju, kurie liko išraižyti mano atmintyje amžiams.
Prasidėjo žydų persekiojimas. Aš su vyru bei mūsų dukrele, svaine Peralle ir jos sūnumi bei uošve pabėgome į kaimą. Tą naktį vokiečiai bombardavo miestą. Mūsų namas buvo sugriautas, o ryte lietuviai, dar prieš naciams nurodant taip daryti, patys mus išvijo iš kaimo. Mes pėsčiomis grįžome į Raseinius. Nacionalistai apsupo žydų vyrus ir pradėjo juos užgaulioti: jie keikė ir mušė juos, vertė kasti žemėje duobes be jokios priežasties.
Tačiau blogiausia laukė priešaky. Mieste pasirodė skelbimai, naujos taisyklės ir įsakymai, kurie skelbė, kad žydams negalima vaikščioti šaligatviais, įeiti į įstaigas ar parduotuves, mokyklas ir t. t. Trumpai tariant, žydai neturėjo teisės gyventi. Lietuviams buvo uždrausta kalbėtis su žydais, parduoti jiems maistą, padėti. Buvo sakoma, kad kiekvienas, nepaklusęs šiems įsakymams, bus nubaustas mirties bausme! Pradėjo rinkti žydų vyrus sunkiems darbams. Galiausiai jiems liepta išsikasti sau duobes ir juos sušaudė. Mano vyras Jechezelis, mano vaiko tėvas, buvo tarp šių vargšių (nelaimingų) sielų.
Tada atėjo eilė moterims su vaikais ir senyvo amžiaus žmonėms, kurie negalėjo dirbti. Mums visiems liepė susirinkti fermoje už miesto. Kai sėdome į vežimą, kuris vežė mus į fermą, supratome, kad grimztame į bedugnę, iš kurios nėra kelio atgal. Atvykus mus uždarė į daržinę be vandens, net be vietos, kur atsisėsti. Buvo aišku, kad mums nelemta gyventi. Mano vyro dukterėčia išsigelbėjo nuo sovietų trėmimo, nes buvo ligoninėje. Ji buvo stovyklos viršininko, masinių žudynių organizatoriaus Klimo kaimynė. Ji priėjo prie jo ir paprašė leidimo išvykti, kadangi tokiomis sąlygomis buvo per sunku būti su vaikais. Jis jai davė leidimą išvykti į Šiaulių getą. Ten išvykome visi kartu.
Šiaulių getas buvo įkurtas pačioje prasčiausioje miesto dalyje, kur gyveno patys vargingiausi lietuviai. Žydai buvo apgyvendinti mažuose perpildytuose butuose. Mūsų visa šeima buvo išskirstyta į atskirus butus su kitais žmonėmis. Manęs klausė, kaip aš sugebėjau pasirūpinti mažu kūdikiu tokiomis sąlygomis? Kai patekome į getą, Haviva buvo 10 mėnesių. Turėjau vieną buteliuką ir kelis vystyklus, mergaitę reikėjo prausti ir maitinti. Palikau namus su mažu lagaminu ir vaiku ant rankų. Gyvenimo sąlygos buvo antisanitarinės. Tiesa ta, kad aš apie tai niekada negalvojau ir neprisimenu tų mažų kasdienių darbų ir detalių tomis nepakeliamomis sąlygomis.
Apie kokias sąlygas galima kalbėti, kai visas mano turtas buvo senas čiužinys ir lovytė, kuriuos kaimynai rado palėpėje. Miegodavau pakišusi kojas po lovyte prie durų, kur vaikščiodavo kiti gyventojai. Name buvo trys kambariai, kiekviename gyveno po dvi šeimas.
Kartą per mėnesį gaudavome mažą gabaliuką muilo. Patalynę skalbdavome lietaus vandeniu, žiemą tirpinome sniegą. Skalbimui naudojome pelenus iš krosnies, gaudavome labai stiprų tirpalą (šarmą). Buvau labai griežta dėl švaros, kadangi sąlygos, kuriomis gyvenome, tai buvo būtinybė.
Haviva buvo labai ramus ir tylus vaikas, visi aplink ją mylėjo. Su dukra man itin padėjo geri kaimynai, gyvenę gretimame kambaryje. Kai eidavau į darbą, mergaitę vesdavau pas uošvę arba ją pasiimdavo teta. Kurį laiką dirbau plytų gamykloje, džiovinimo ceche. Ten dirbo ir lietuvių vyrai bei moterys. Ten sutikau Lydą, gražią lietuvę merginą auksine širdimi. Tapome draugėmis, ji atnešdavo sumuštinių, kuriuos darbe suvalgydavome. Fabrike buvo sąlyginai geros sąlygos. Šeimininkas žydams duodavo stiklinę pieno ir ketvirtį kilogramo duonos pietums dėl sunkaus darbo pobūdžio. Gautą duoną nešdavau vaikams į getą.
Gete gyvenimas buvo sunkus ir liūdnas. Kiekvieną dieną vyrai buvo imami neva į darbą, tačiau nė vienas iš jų negrįždavo ir tuomet šeimos likdavo be tėvo. Žydai buvo šaudomi miškuose aplink miestą.
Dauguma žmonių gete badavo. Kasdien gaudavome po mažą gabaliuką duonos. Į puodą su vandeniu dėdavome šiek tiek juodų miltų ir gabaliukus supuvusių bulvių. Net tekdavo stovėti eilėje, kad visiems užtektų šios „sriubos“. Vaikai kentėjo labiausiai. Bet net ir per tas baisiausias dienas ten gyvenę mokytojai juos surinkdavo ir slapta mokydavo skaityti ir rašyti. O tai šiek tiek lengvino kasdienybę.
1943 m. lapkričio 5 d., suaugusiesiems išėjus į darbus, Šiaulių gete įvykdyta „Vaikų akcija“. Hitlerininkai sugaudė vaikus ir senolius, išvežė 800 nelaimingųjų už miesto ir uždusino benzino garais.“

Epilogas
Esteros dukrytę ir dar keliolika vaikų pavyko paslėpti ir išgelbėti, tačiau jiems gete nebebuvo galima pasilikti. Anksti ryte Esteros draugas Salikas išnešė Havivą iš geto paslėpęs po paltu. Jis perdavė mergaitę lietuvei moteriai, deja, po kiek laiko jai kilo pavojus. Estera iš jos turėjo pasiimti dukrą ir klajoti po nepažįstamą miestą ieškodama kitos prieglaudos. Buvo vakaras, motina su dukra stovėjo prie nepažįstamų namų, nežinodama, kur eiti. Čia ją pamatė ir užkalbino Vladas Drupas. Šis kilnus jaunuolis padėjo Esterai ir po kelių dienų Havivą paėmė globoti ūkininkai Elena ir Antanas Matuzevičiai iš Pašvitnio miestelio Pakruojo rajone. 1944 m. Esterai pavyko pabėgti iš geto, ji slapstėsi iki Vokietijos kariuomenė pasitraukė iš Lietuvos. Nesant pavojaus moteris nuvyko pas ūkininkus Matuzevičius savo dukrelės. 1945 m. ji ištekėjo už Jakobo Tono, po metų jiems gimė sūnus Ruvenas, vėliau dukra Bela. 1971 m. Tonų šeima emigravo į Izraelį. Jie niekada neužmiršo savo gelbėtojų ir buvo jiems dėkingi. V. Drupui ir E. bei A. Matuzevičiams už žydų gelbėjimą suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas.
Esteros lopšinė:
„Kartą buvo mažas lizdelis,
Šiame mažame lizdelyje
Gražūs kaip brangakmeniai
Ilsėjosi maži kiaušinėliai.
Balti kaip sniegas kiaušinėliai,
Baltoje kaip sniegas lovelėje,
Minkštoje tarp pūkinių plunksnų…
Kai atėjo siaubo dienos,
Sudaužė mažą lizdelį,
Bet mano mažas paukštelis
Išskrido ir rado saugią vietelę.“

Lina Kantautienė,
Raseinių krašto istorijos muziejaus
muziejininkė