Muziejaus ekspozicijoje – ir per vandenyną keliavusi gimnazisto kepurėlė
AuksÄ— PLUÅ ÄŒIAUSKÄ–
aukseja@gmail.com
Miesto sveÄiai, apsilankÄ™ Raseinių kraÅ¡to istorijos muziejuje, dažnai tarsteli: „Pavydime raseiniÅ¡kiams tokio turtingo muziejaus su įdomiomis ekspozicijomis.“
PavydÄ—ti tikrai yra ko – per 50 gyvavimo metų muziejuje sukaupta 55 tÅ«kstanÄiai eksponatų.
Raseinių kraÅ¡to istorijos muziejaus veikla nukreipta į Å¡ių dienų lankytojų poreikius: Å¡iuolaikiÅ¡kos ekspozicijos, edukaciniai užsiÄ—mimai, teminÄ—s, istorinÄ—s, profesionalų ir mÄ—gÄ—jų meno parodos, mokslinÄ—s konferencijos ir seminarai, susitikimai, valstybinių Å¡venÄių ir atmintinų datų minÄ—jimai. Visa tai sukvieÄia į jį įvairaus amžiaus ir skirtingų pomÄ—gių žmones.
Muziejaus veikla išsiplėtė už įprastų rėmų – muziejininkai vykdo senųjų kultūros objektų fiksaciją, sunykusių kryždirbystės paminklų atstatymą, organizuoja medžio drožėjų stovyklas, dailės plenerus, miesto ir rajono šventes.
Ko nemato muziejaus lankytojai?
Buvo įdomu sužinoti, kur saugoma tokia daugybė eksponatų, juk ekspozicijose matoma tik nedidelė jų dalis.
Vyriausioji muziejaus rinkinių kuratorė Diana Valantinaitė pasiūlė aprodyti saugyklas, kuriose saugomas neeksponuojamas turtas.
„Saugyklų durys ir žaliuzės turi būti atsparios ugniai, kad kilus gaisrui eksponatai nenukentėtų. Taip pat saugyklose turi būti palaikoma tam tikra temperatūra ir drėgmė, ją išmatuoju kiek-vieną rytą. Saugykloje, kurioje saugomos nuotraukos, tapybos darbai, dokumentai, temperatūra turi būti nuo +18 iki +20 laipsnių. Moderniuose muziejuose yra automatinės saugyklos, ten automatiškai palaikoma reikiama temperatūra ir drėgmė. Mūsų saugyklos pakankamai geros, kituose mažesniuose muziejuose eksponatai saugomi rūsiuose.
Saugyklos nÄ—ra nuolatinÄ— muziejininkų darbo vieta, jose eksponatai paskirstomi pagal tam tikrÄ… sistemÄ…, jie surÅ«Å¡iuojami. Kiekvienas popierÄ—lis, kiekviena nuotrauka turi savo Å¡ifrÄ…, skaiÄių, pagal kuriuos jie randami.
Viena moteris atneÅ¡Ä— Å¡epetį linams Å¡ukuoti ir nustebo, kad tiek daug dokumentų reikia užpildyti, o ji pasiraÅ¡Ä— tik dovanojimo sutartį. Žmonių dovanojami daiktai yra įtraukiami į apskaitÄ… ir jau tampa muziejaus turtu, kurį nuraÅ¡yti galima tik gavus kultÅ«ros ministro įsakymÄ…. Visos nuotraukos skaitmeninamos, daiktai apraÅ¡omi moksliÅ¡kai. AnksÄiau eksponatus apraÅ¡ydavo ranka apskaitos knygose, dabar sukurta Lietuvos integrali muziejų informacinÄ— sistema. Neseniai iÅ¡ Vilniaus gavome Alfonso Svarinsko archyvÄ…, tad darbo ilgam turÄ—sime, kol jį sutvarkysime“, – vedžiodama po popierinių eksponatų saugyklÄ… pasakojo Diana.
Kitoje saugykloje saugomi eksponatai iÅ¡ medžio ir tekstilÄ—s. ÄŒia galima pamatyti medinius skaiÄiuotuvus, pypkių kolekcijÄ…, įvairių senovinių buities rakandų, tautinių rÅ«bų, lovatiesių.
„Čia taip pat kiekvienas daiktas turi savo istorijÄ…. Kartais į saugyklÄ… įleidžiame vaikus, jiems įdomu paspÄ—lioti, kÄ… anksÄiau darÄ— su vienu ar kitu įrankiu, kaip miltus sijojo, kaip duonÄ… kepÄ—. Yra ir dalimis atneÅ¡tų daiktų. TurÄ—jome 5–6 stakles, vienos jų nukeliavo pas audÄ—jÄ…, kitoms trÅ«ko detalių, taÄiau ir jas saugome. Žodžiu, muziejaus saugyklose atmintis saugoma visapusiÅ¡kai.
Nuo padovanotų ar iš kitų muziejaus padalinių atvežtų medinių eksponatų reikia išvalyti vabaliukus, todėl jie kurį laiką pabūna atskiroje patalpoje, kad prisitaikytų prie temperatūros – jeigu termitais užkrėstume medinių eksponatų saugyklą, būtų tragedija“, – žurnalistams pasakojo muziejininkė.
Metalinių eksponatų saugykloje saugoma nemažai lygintuvų, samovarų, puodynių. Yra net stilingų rankinių.
Pasak pašnekovės, muziejai eksponatais dalinasi: „Partizanų eksponatai iš mūsų muziejaus važiuos į Signatarų namus, partizanų žeminės dangtis šiuo metu eksponuojamas Karo muziejuje. Mūsų muziejaus ekspozicijoje sudėta apie 5 procentus eksponatų, kiti savo eilės laukia saugyklose.“
Nuo saldainių popieriuko iki fabriko atradimo
Pakilus į ekspozicijų sales muziejininkÄ— Lina VapseviÄienÄ— papasakojo apie iÅ¡skirtinius eksponatus: „Saldainio popierÄ—lis iÅ¡skirtinis dÄ—l ant jo esanÄio užraÅ¡o: „Saldainis Vėžių kakleliai. Lietuvių saldainių fabrikas „Gerold“ Raseiniai“. PopierÄ—lis rastas Betygalos miestelyje restauruojant senÄ… valsÄiaus pastatÄ….
1936 m. rugpjÅ«Äio 23 d. laikraÅ¡Äio „Diena“ aÅ¡tuntame puslapyje iÅ¡spausdintoje žinutÄ—je „IÅ¡ senosios žemaiÄių sostinÄ—s – Raseinių“ raÅ¡oma: Raseiniuose, NepriklausomybÄ—s gatvÄ—je, saldainių dirbtuvÄ— „Gerold“, kurios savininkas – ponas Samuelis Gezas. DirbtuvÄ— sutvarkyta pavyzdingai. Ypatingai rÅ«pinamasi Å¡vara. Gaminami įvairių rÅ«Å¡ių saldainiai, jų skonis geras ir savo kokybe jie prilygsta žinomų fabrikų gaminiams. Kainos vartotojams prieinamos. „Gerold“ saldainiais prekiaujama ne tik Raseiniuose, bet ir kituose Žemaitijos miestuose veikianÄiose krautuvÄ—se.“
Å ioje saldainių dirbtuvÄ—je nuolat dirbdavo 3–4 darbuotojai. Mieste tarp prekybininkų lietuvių ir žydų tada vyko konkurencinÄ— kova. Jie girdavo savo prekes ir peikdavo svetimas akcentuodami gamintojo tautiÅ¡kumÄ… arba prekÄ—s kokybÄ™. Lietuviai ragindavo: „Pirkite prekÄ™ lietuviÅ¡kÄ….“ Mokytoja BirutÄ— LaurinaitienÄ— prisimena: „mums žydiÅ¡kų saldainių nepirkdavo, sakydavo, kad neÅ¡variai padaryti…“ TaÄiau žydai visuomet duodavo „bargan“ (į skolą – aut. past.), buvo galima nusiderÄ—ti, o brangesnius daiktus parduodavo iÅ¡simokÄ—tinai.
Taigi, atsitiktinai rastas saldainių popierÄ—lis atskleidÄ— informacijÄ…, kad anksÄiau mÅ«sų mieste, Dubysos gatvÄ—je, buvo saldainių fabrikas. Rastas popierÄ—lis buvo restauruotas, mes jų prispausdinome daugiau ir dabar į juos įvyniotus saldainius „Vėžiukai“ pateikiame kaip suvenyrus lankytojams.
Dar vienas įdomus eksponatas – gimnazisto kepurÄ—lÄ—. Å i kepurÄ—lÄ— priklausÄ— Eugenijui Noakui. Jis 1930 m. baigÄ— Raseinių gimnazijÄ…, 1938 m. studijavo VDU teisÄ—s fakultete. 1944 m. pasitraukÄ— į Vakarus, su savimi pasiÄ—mÄ— trispalvÄ™ vÄ—liavÄ…, Raseinių 
gimnazijos gimnazisto kepurÄ—lÄ™, fotografijas, atvirukus. IÅ¡ pradžių gyveno Vokietijoje, 1948–1951 m. dirbo advokatu prie amerikieÄių teismų Vokietijoje. 1951 m. iÅ¡vyko į JAV ir apsigyveno Niujorke. 1955–1957 m. tapo atsisteigusios užsienyje korporacijos „Neo-Lithuania“ pirmininku, 1958–1959 m. buvo Amerikos lietuvių tarybos pirmininku Niujorke.
Jo dukra Giedrė Stankūnienė 2017 m. atvyko į muziejų ir atvežė trispalvę vėliavą, kurią jos tėvelis E. Noakas išsivežė traukdamasis iš Lietuvos. Dukra įvykdė paskutinį jo norą šiuos daiktus grąžinti į laisvą Lietuvą. Vėliau ir kiti daiktai, tarp jų ir gimnazisto kepurėlė, buvo grąžinti į gimtinę. Kaip matome, eksponatai į gimtinę grįžta ir iš užsienio.“
Ekspozicijoje – Raseinių pieninės istorija
Raseinių krašto istorijos muziejaus ekspozicijoje yra kampelis, skirtas pieninės ir jo valdytojo istorijai. Trumpame filmuke pasakojama, kad Raseinių pieninėje buvo gaminamas net pieno šampanas.
Į muziejų atkeliavusių pieninės valdytojo šeimos daiktų istorija domėjosi muziejininkė Loreta Kordušienė.
Pasak jos, įdomÅ«s daiktai tampa eksponatais, bet dar įdomesnÄ—s jų istorijos: „2020 m. vasaros pabaigoje į Raseinių muziejų užsuko dvi lankytojos – vyresnÄ— ir jaunesnÄ—. Lydint jas ekspozicijoje užsimezgÄ— pokalbis. PaaiÅ¡kÄ—jo, kad viena iÅ¡ jų – mama, gyvenanti Raseiniuose iÅ¡ tÄ—vų paveldÄ—tame namelyje, ir dukra, atvykusi pas mamÄ… iÅ¡ Kauno. Moterys labai susidomÄ—jusios žvalgÄ—si į tarpukario Raseinių fotografijas – kur buvo kokia gatvÄ—, kur stovÄ—jo gimnazija, o ypaÄ susidomÄ—jusios klausÄ—, kur buvo pieninÄ—. Mat senelis dirbo pieninÄ—s valdytoju ir gyveno bute antrame pieninÄ—s pastato aukÅ¡te. Moterys nustebo sužinojusios, kad pieninÄ—s pastatas karo metais nebuvo sugriautas, kaip didžioji visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų Raseiniuose, ir tebestovi iki dabar. Jos sutarÄ—, kad tiesiai iÅ¡ muziejaus važiuos apžiÅ«rÄ—ti pieninÄ—s pastato, bent iÅ¡ tolo.
Karo ir pokario laikotarpį apžvelgianÄioje ekspozicijoje moterys stabtelÄ—jo ir prie stendo, skirto Lietuvos partizanų vadui generolui Jonui ŽemaiÄiui. Pasirodo, Jonas Žemaitis – vyresniosios moters dÄ—dÄ—. Jos senelis – Stanislovas Žemaitaitis – generolo Jono ŽemaiÄio tÄ—vo, taip pat Jono ŽemaiÄio, brolis. KodÄ—l pavardÄ—s skiriasi? ÄŒia vÄ—l istorijos vingiai. Pagal moterų pasakojimÄ…, kalta rekrÅ«tų prievolė – kariuomenÄ—s komplektavimo sistema Rusijos imperijoje nuo Petro I laikų iki 1874 m.
Lietuvoje ji buvo įvesta iÅ¡kart po aneksijos 1795 m. VidutiniÅ¡ka rekrÅ«tų kvota – 5–8 vyrai nuo tÅ«kstanÄio vyrų per metus, bet įvairavo, nežiÅ«rint, kokios buvo politinÄ—s aplinkybÄ—s imperijoje. Iki 1834 m. rekrÅ«to tarnyba trukdavo 25 metus, vÄ—liau buvo 
trumpinama. Pirmiausiai rekrÅ«tus rinko iÅ¡ valstieÄių ir miestieÄių luomų. Žydai galÄ—jo atsipirkti nuo karinÄ—s tarnybos specialiu mokesÄiu, bet nuo 1827 m. ir jie privalÄ—jo atlikti rekrÅ«tų prievolÄ™. Gyventojai visaip jos vengÄ—: bÄ—gdavo iÅ¡ kariuomenÄ—s, žalodavosi, kad nebetiktų karo tarnybai, klastodavo dokumentus. Galiojo tokia tvarka, kad tarnybon neimdavo vyriausio sÅ«naus. TodÄ—l, pasak mÅ«sų lankytojų, jos prosenelis Žemaitis bÅ«tent dÄ—l Å¡ios priežasties „netyÄia“ tapo ŽemaitaiÄiu. Jono senelis Andrius, kažkada buvÄ™s ir Å iluvos valsÄiaus virÅ¡aiÄiu, o Kiaulininkų kaime turÄ—jÄ™s 30 ha Å«kį, taip pat turÄ—jo ŽemaitaiÄio pavardÄ™. Trys jo sÅ«nÅ«s – Jonas, Antanas ir Stanislovas – turÄ—jo tÄ—vo pavardÄ™. Kada du jo sÅ«nÅ«s Jonas ir Antanas tapo ŽemaiÄiais, neaiÅ¡ku. GalbÅ«t 1915–1918 m., kai okupacinÄ— Vokietijos administracinÄ— valdžia įvedÄ— visuotinį paso naudojimÄ…. 1919–1922 m. vokiÅ¡ki pasai buvo keiÄiami į nepriklausomos Lietuvos pasus. Einant gilyn į miÅ¡kÄ…, medžių vis daugiau. Partizanų vado tardymo byloje (protokolai rusų kalba) pirmos apklausos metu į klausimÄ… apie savo kilmÄ™ ir pavardÄ™ J. Žemaitis atsakÄ—, kad sÅ«naus krikÅ¡to liudijime jo pavardÄ— yra Žemaitaitis Ivanas, Ivano, bet jis save tapatina su ŽemaiÄio Jono vardu. Ir tikrai, Jonas Žemaitis, dar mokydamasis Raseinių gimnazijoje ir 1926 m. Äia baigÄ™s 6 klases, įraÅ¡ytas kaip Žemaitis Jonas. VÄ—lesniuose jo dokumentuose taip pat visur ŽemaiÄio pavardÄ—. Bet partizanų generolo Jono ŽemaiÄio biografijos tyrinÄ—tojai surado dokumentÄ…, kuriame 1940 m. TelÅ¡ių vyskupijos tribunolas Palangos klebonui nurodÄ— KrikÅ¡to registrų knygoje iÅ¡taisyti įraÅ¡ytÄ… pavardÄ™ „Žemaitaitis“ į „Žemaitį“. Taisymas buvo padarytas. Ä®raÅ¡e pavardÄ— rusų kalba „Žemaitaitis“ nubraukta, greta lietuviÅ¡kai paraÅ¡yta Žemaitis. Taisymas patvirtintas Palangos klebono paraÅ¡u. NatÅ«raliai kyla klausimas, kodÄ—l 1940 m. J. ŽemaiÄiui prireikÄ— keisti pavardÄ™ krikÅ¡to įrašų knygoje? 1940 m. J. Žemaitis susituokÄ—. Sudarant bažnytinÄ™ santuokÄ… privaloma pateikti pažymÄ…, kuri iÅ¡duodama krikÅ¡to sakramentÄ… suteikusioje bažnyÄioje. Prie asmens krikÅ¡to įraÅ¡o registrų knygoje tik vienÄ… kartÄ… daromas įraÅ¡as apie pažymos iÅ¡davimÄ…, nes antra santuoka negalima. J. ŽemaiÄiui reikÄ—jo laisvo statuso pažymos, o krikÅ¡to įrašų knygoje buvo įraÅ¡yta J. ŽemaitaiÄio pavardÄ—, nebuvo jokių kitų dokumentų, todÄ—l buvo kreiptasi į TelÅ¡ių vyskupijos tribunolÄ…, norint Å¡iÄ… maiÅ¡atį iÅ¡taisyti.
TÄ™siant ekskursijÄ… po muziejų ir apžiÅ«rint eksponuojamus daiktus moteris prasitarÄ—, kad jos tebeturi senÄ… laikrodį, kuris kabÄ—jÄ™s senelių bute virÅ¡ Raseinių pieninÄ—s. Dar jos prisiminÄ— ir kÄ—des iÅ¡ to buto, bet Å¡ios, anot moterų, jau labai prastos, sukeltos Å«kiniame pastate ant aukÅ¡to, nes nekilo ranka jų iÅ¡mesti. Buvo sutarta, kad tÄ… paÄiÄ… dienÄ… po pietų mes apsilankysime, apžiÅ«rÄ—sime daiktus ir tikriausiai juos paimsime saugoti į muziejų. Mus Å¡i istorija labai nudžiugino – ne taip dažnai muziejininkui tenka aptikti daiktų iÅ¡ praeities su tokia įdomia istorija. Juo labiau kad Raseiniai Antrojo pasaulinio karo metais labai nukentÄ—jo.
Atvykus pas moteris kieme jau laukÄ— nuo aukÅ¡to nubogintos keturios kÄ—dÄ—s ir laikrodis. Daiktai tikrai buvo labai „pavargę“ nuo ilgos tarnystÄ—s, laiko, netinkamų saugojimo sÄ…lygų, bet priminÄ— bÅ«tÄ… prabangÄ…. Jokios abejonÄ—s neliko, kad Å¡ie daiktai labai įdomÅ«s buvusia iÅ¡vaizda ir svarbÅ«s savo istorija. Moterys rodÄ— ir Å¡eimos fotografijų albumÄ…, kuriame – XX a. pirmosios pusÄ—s praeitį menanÄios fotografijos, pasakojanÄios pasiturinÄios Å¡eimos gyvenimÄ… ir ryÅ¡ius. AlbumÄ… mums paskolino, leido fotografijas patikrinti ir nuskenuoti. Jame radome ŽemaitaiÄių, Blinstrubų giminių nuotraukų. XX a. pradžios nuotraukos, įrÄ—mintos gražiomis, fotoateljÄ— vietovÄ™ ir fotografÄ… nurodanÄiomis pasportuotÄ—mis, todÄ—l aiÅ¡ku, kad jos darytos fotoateljÄ— Raseiniuose, UkmergÄ—je, KÄ—dainiuose ar kt. VienÄ… iÅ¡ senųjų nuotraukų moterys mums padovanojo. 1913 m. fotografijoje įamžinta Kazimiero ir PetronÄ—lÄ—s Blinstrubų Å¡eima – mama, tÄ—vas, Å¡eÅ¡ios įvairaus amžiaus dukros, žentas ir kokių vienerių metų mergaitÄ— (mergaitė – mÅ«sų lankytojų mama ir senelÄ— Eugenija ŽemaitaitytÄ—).
K. Blinstrubas buvo Siesikų dvaro Å«kvedys. Pirmoji Kazimiero žmona buvo mirusi ir palikusi dvi dukras, o iÅ¡ viso Å¡eimoje augo aÅ¡tuoni vaikai. Viena iÅ¡ Blinstrubų dukrų, Marija, 1909 m. iÅ¡tekÄ—jo už Stanislovo ŽemaitaiÄio. Å eimos albume yra ir graži jų vestuvinÄ— nuotrauka. ŽemaitaiÄiai augino dukrytÄ™ EugenijÄ…, gimusiÄ… 1912 m., ir sÅ«nų ZenonÄ…, gimusį 1913 m. Abu vaikai gimÄ— Pagiriuose, kur Å¡eima gyveno nuo vestuvių iki persikÄ—limo į Raseinius. Pagal anÅ«kÄ—s pasakojimÄ…, senelis S. Žemaitaitis, kaip ir brolis Jonas, savo profesine veikla buvo pasirinkÄ™s pienininkystÄ™. Raseinių pieno perdirbimo bendrovÄ—s 1932 m. apskaitos knygoje prie žinių apie pienininkÄ… raÅ¡oma, kad S. Žemaitaitis Raseinių pieninÄ—je dirba nuo 1926 m.
ir dar prieÅ¡ PirmÄ…jį pasaulinį karÄ… yra baigÄ™s Siesikų (Siedciko) pienininkystÄ—s mokyklÄ…. ŽemaitaiÄiai Pagiriuose iÅ¡nuomojo savo turimÄ… namÄ… ir žemes ir įsikÅ«rÄ— Raseiniuose. Jiems paskyrÄ— butÄ… pieninÄ—s pastato antrame aukÅ¡te.
PrasidÄ—jus pirmajai sovietinei okupacijai S. ŽemaitaiÄio Å¡eima paliko pieninÄ™ Raseiniuose ir grįžo į Pagirius, į prieÅ¡ gerÄ… deÅ¡imt-metį paliktÄ… Å«kį. Baldai, tarp jų ir laikrodis, kÄ—dÄ—s, taip pat iÅ¡keliavo į Pagirius. Marija ir Stanislovas Pagiriuose gyveno iki mirties. Jie palaidoti Pagirių kapinÄ—se netoli koplyÄios. E. ŽemaitaitytÄ— baigÄ— mokytojų seminarijÄ… ir mokytojavo KÄ—dainiuose. 1939 m. ji susituokÄ— su Vladislovu Piepaliumi, Lietuvos kariuomenÄ—s puskarininkiu. Jis tarnavo Å anÄių kareivinÄ—se Kaune, todÄ—l jauna Å¡eima gyveno Kaune. 1942 m. jiems gimÄ— dukra Marija Vida (vyresnioji muziejaus lankytoja). V. Piepalius pokaryje slapstÄ—si – nÄ—jo nei į sovietinÄ™ kariuomenÄ™, nei į partizanus. Piepalių Å¡eima po Antrojo pasaulinio karo atvyko gyventi į Raseinių rajonÄ…, taigi baldai vÄ—l buvo parkraustyti. E. PiepalienÄ— dirbo Girdvainių, Paklanių ir Raseinių mokyklose, iki pat mirties 1994 m. gyveno Raseiniuose, abu Piepaliai palaidoti Raseinių civilinÄ—se kapinÄ—se. Piepalių dukra Marija Vida, kaip ir mama Eugenija, mokÄ—si Raseinių vidurinÄ—je mokykloje, buvusioje gimnazijoje. Baigusi vidurinÄ™ mokyklÄ… pasekÄ— mamos pÄ—domis ir tapo mokytoja, gyveno ir dirbo Kaune, 1966 m. sukÅ«rÄ— Å¡eimÄ…. 1999 m. iÅ¡ Kauno ji parsikraustÄ— į Raseinius, į tÄ—vų namus, kur gyvena iki Å¡iol.
Žmogaus, Å¡eimos istorija susideda iÅ¡ smulkių atskirų faktų, įvykių. Gyvenimas palieka milijonÄ… pÄ—dsakų, kuriuos surinkus susidaro pilnesnis, iÅ¡samesnis ir, be abejo, įdomesnis vaizdas. Šį kartÄ… apie ŽemaiÄių-ŽemaitaiÄių giminÄ™.“
Pasiteiravome muziejaus darbuotojų, ar daug lankytojų sulaukiama paskutiniais mėnesio sekmadieniais, kai muziejų lankymas nemokamas.
„Nemokamo lankymo dienomis sulaukiame nemažai žmonių. Įdomu, kad daugiausia ateina raseiniškių. Žmonės sako jau nemažai metų gyvenantys Raseiniuose, o į muziejų susiruošė pirmą kartą. Ateina lankytojų, kurie kalėjo šiame pastate, kai vietoje 
muziejaus buvo sunkiųjų darbų kalÄ—jimas. Å tai atÄ—jusi viena moteriÅ¡kÄ— atsisÄ—do kabinete ir papasakojo, kad kadaise Äia buvo jos kamera. Taigi įdomių pasakojimų iÅ¡girstame iÅ¡ lankytojų“, – sakÄ— muziejininkÄ—s.
Projektas „Mums rūpi krašto ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis“
Vilmosantikvariatas.lt
2025-05-26 15:25
Labai smagu apsilankyti senovinių daiktų muziejuose, juose galima rasti labai daug senų ir antikvarinių baldų, tik gaila, kad jų nusipirkti negalima, nes tikrai norėtų dalį jų įsigyti