Muziejaus ekspozicijoje – ir per vandenyną keliavusi gimnazisto kepurėlė

Auksė PLUŠČIAUSKĖ
aukseja@gmail.com
Miesto svečiai, apsilankę Raseinių krašto istorijos muziejuje, dažnai tarsteli: „Pavydime raseiniškiams tokio turtingo muziejaus su įdomiomis ekspozicijomis.“
Pavydėti tikrai yra ko – per 50 gyvavimo metų muziejuje sukaupta 55 tūkstančiai eksponatų.
Raseinių krašto istorijos muziejaus veikla nukreipta į šių dienų lankytojų poreikius: šiuolaikiškos ekspozicijos, edukaciniai užsiėmimai, teminės, istorinės, profesionalų ir mėgėjų meno parodos, mokslinės konferencijos ir seminarai, susitikimai, valstybinių švenčių ir atmintinų datų minėjimai. Visa tai sukviečia į jį įvairaus amžiaus ir skirtingų pomėgių žmones.
Muziejaus veikla išsiplėtė už įprastų rėmų – muziejininkai vykdo senųjų kultūros objektų fiksaciją, sunykusių kryždirbystės paminklų atstatymą, organizuoja medžio drožėjų stovyklas, dailės plenerus, miesto ir rajono šventes.

Ko nemato muziejaus lankytojai?
Buvo įdomu sužinoti, kur saugoma tokia daugybė eksponatų, juk ekspozicijose matoma tik nedidelė jų dalis.
Vyriausioji muziejaus rinkinių kuratorė Diana Valantinaitė pasiūlė aprodyti saugyklas, kuriose saugomas neeksponuojamas turtas.
„Saugyklų durys ir žaliuzės turi būti atsparios ugniai, kad kilus gaisrui eksponatai nenukentėtų. Taip pat saugyklose turi būti palaikoma tam tikra temperatūra ir drėgmė, ją išmatuoju kiek-vieną rytą. Saugykloje, kurioje saugomos nuotraukos, tapybos darbai, dokumentai, temperatūra turi būti nuo +18 iki +20 laipsnių. Moderniuose muziejuose yra automatinės saugyklos, ten automatiškai palaikoma reikiama temperatūra ir drėgmė. Mūsų saugyklos pakankamai geros, kituose mažesniuose muziejuose eksponatai saugomi rūsiuose.
Saugyklos nėra nuolatinė muziejininkų darbo vieta, jose eksponatai paskirstomi pagal tam tikrą sistemą, jie surūšiuojami. Kiekvienas popierėlis, kiekviena nuotrauka turi savo šifrą, skaičių, pagal kuriuos jie randami.
Viena moteris atnešė šepetį linams šukuoti ir nustebo, kad tiek daug dokumentų reikia užpildyti, o ji pasirašė tik dovanojimo sutartį. Žmonių dovanojami daiktai yra įtraukiami į apskaitą ir jau tampa muziejaus turtu, kurį nurašyti galima tik gavus kultūros ministro įsakymą. Visos nuotraukos skaitmeninamos, daiktai aprašomi moksliškai. Anksčiau eksponatus aprašydavo ranka apskaitos knygose, dabar sukurta Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema. Neseniai iš Vilniaus gavome Alfonso Svarinsko archyvą, tad darbo ilgam turėsime, kol jį sutvarkysime“, – vedžiodama po popierinių eksponatų saugyklą pasakojo Diana.
Kitoje saugykloje saugomi eksponatai iš medžio ir tekstilės. Čia galima pamatyti medinius skaičiuotuvus, pypkių kolekciją, įvairių senovinių buities rakandų, tautinių rūbų, lovatiesių.
„Čia taip pat kiekvienas daiktas turi savo istoriją. Kartais į saugyklą įleidžiame vaikus, jiems įdomu paspėlioti, ką anksčiau darė su vienu ar kitu įrankiu, kaip miltus sijojo, kaip duoną kepė. Yra ir dalimis atneštų daiktų. Turėjome 5–6 stakles, vienos jų nukeliavo pas audėją, kitoms trūko detalių, tačiau ir jas saugome. Žodžiu, muziejaus saugyklose atmintis saugoma visapusiškai.
Nuo padovanotų ar iš kitų muziejaus padalinių atvežtų medinių eksponatų reikia išvalyti vabaliukus, todėl jie kurį laiką pabūna atskiroje patalpoje, kad prisitaikytų prie temperatūros – jeigu termitais užkrėstume medinių eksponatų saugyklą, būtų tragedija“, – žurnalistams pasakojo muziejininkė.
Metalinių eksponatų saugykloje saugoma nemažai lygintuvų, samovarų, puodynių. Yra net stilingų rankinių.
Pasak pašnekovės, muziejai eksponatais dalinasi: „Partizanų eksponatai iš mūsų muziejaus važiuos į Signatarų namus, partizanų žeminės dangtis šiuo metu eksponuojamas Karo muziejuje. Mūsų muziejaus ekspozicijoje sudėta apie 5 procentus eksponatų, kiti savo eilės laukia saugyklose.“

Nuo saldainių popieriuko iki fabriko atradimo
Pakilus į ekspozicijų sales muziejininkė Lina Vapsevičienė papasakojo apie išskirtinius eksponatus: „Saldainio popierėlis išskirtinis dėl ant jo esančio užrašo: „Saldainis Vėžių kakleliai. Lietuvių saldainių fabrikas „Gerold“ Raseiniai“. Popierėlis rastas Betygalos miestelyje restauruojant seną valsčiaus pastatą.
1936 m. rugpjūčio 23 d. laikraščio „Diena“ aštuntame puslapyje išspausdintoje žinutėje „Iš senosios žemaičių sostinės – Raseinių“ rašoma: Raseiniuose, Nepriklausomybės gatvėje, saldainių dirbtuvė „Gerold“, kurios savininkas – ponas Samuelis Gezas. Dirbtuvė sutvarkyta pavyzdingai. Ypatingai rūpinamasi švara. Gaminami įvairių rūšių saldainiai, jų skonis geras ir savo kokybe jie prilygsta žinomų fabrikų gaminiams. Kainos vartotojams prieinamos. „Gerold“ saldainiais prekiaujama ne tik Raseiniuose, bet ir kituose Žemaitijos miestuose veikiančiose krautuvėse.“
Šioje saldainių dirbtuvėje nuolat dirbdavo 3–4 darbuotojai. Mieste tarp prekybininkų lietuvių ir žydų tada vyko konkurencinė kova. Jie girdavo savo prekes ir peikdavo svetimas akcentuodami gamintojo tautiškumą arba prekės kokybę. Lietuviai ragindavo: „Pirkite prekę lietuvišką.“ Mokytoja Birutė Laurinaitienė prisimena: „mums žydiškų saldainių nepirkdavo, sakydavo, kad nešvariai padaryti…“ Tačiau žydai visuomet duodavo „bargan“ (į skolą – aut. past.), buvo galima nusiderėti, o brangesnius daiktus parduodavo išsimokėtinai.
Taigi, atsitiktinai rastas saldainių popierėlis atskleidė informaciją, kad anksčiau mūsų mieste, Dubysos gatvėje, buvo saldainių fabrikas. Rastas popierėlis buvo restauruotas, mes jų prispausdinome daugiau ir dabar į juos įvyniotus saldainius „Vėžiukai“ pateikiame kaip suvenyrus lankytojams.
Dar vienas įdomus eksponatas – gimnazisto kepurėlė. Ši kepurėlė priklausė Eugenijui Noakui. Jis 1930 m. baigė Raseinių gimnaziją, 1938 m. studijavo VDU teisės fakultete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, su savimi pasiėmė trispalvę vėliavą, Raseinių gimnazijos gimnazisto kepurėlę, fotografijas, atvirukus. Iš pradžių gyveno Vokietijoje, 1948–1951 m. dirbo advokatu prie amerikiečių teismų Vokietijoje. 1951 m. išvyko į JAV ir apsigyveno Niujorke. 1955–1957 m. tapo atsisteigusios užsienyje korporacijos „Neo-Lithuania“ pirmininku, 1958–1959 m. buvo Amerikos lietuvių tarybos pirmininku Niujorke.
Jo dukra Giedrė Stankūnienė 2017 m. atvyko į muziejų ir atvežė trispalvę vėliavą, kurią jos tėvelis E. Noakas išsivežė traukdamasis iš Lietuvos. Dukra įvykdė paskutinį jo norą šiuos daiktus grąžinti į laisvą Lietuvą. Vėliau ir kiti daiktai, tarp jų ir gimnazisto kepurėlė, buvo grąžinti į gimtinę. Kaip matome, eksponatai į gimtinę grįžta ir iš užsienio.“

Ekspozicijoje – Raseinių pieninės istorija
Raseinių krašto istorijos muziejaus ekspozicijoje yra kampelis, skirtas pieninės ir jo valdytojo istorijai. Trumpame filmuke pasakojama, kad Raseinių pieninėje buvo gaminamas net pieno šampanas.
Į muziejų atkeliavusių pieninės valdytojo šeimos daiktų istorija domėjosi muziejininkė Loreta Kordušienė.
Pasak jos, įdomūs daiktai tampa eksponatais, bet dar įdomesnės jų istorijos: „2020 m. vasaros pabaigoje į Raseinių muziejų užsuko dvi lankytojos – vyresnė ir jaunesnė. Lydint jas ekspozicijoje užsimezgė pokalbis. Paaiškėjo, kad viena iš jų – mama, gyvenanti Raseiniuose iš tėvų paveldėtame namelyje, ir dukra, atvykusi pas mamą iš Kauno. Moterys labai susidomėjusios žvalgėsi į tarpukario Raseinių fotografijas – kur buvo kokia gatvė, kur stovėjo gimnazija, o ypač susidomėjusios klausė, kur buvo pieninė. Mat senelis dirbo pieninės valdytoju ir gyveno bute antrame pieninės pastato aukšte. Moterys nustebo sužinojusios, kad pieninės pastatas karo metais nebuvo sugriautas, kaip didžioji visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų Raseiniuose, ir tebestovi iki dabar. Jos sutarė, kad tiesiai iš muziejaus važiuos apžiūrėti pieninės pastato, bent iš tolo.
Karo ir pokario laikotarpį apžvelgiančioje ekspozicijoje moterys stabtelėjo ir prie stendo, skirto Lietuvos partizanų vadui generolui Jonui Žemaičiui. Pasirodo, Jonas Žemaitis – vyresniosios moters dėdė. Jos senelis – Stanislovas Žemaitaitis – generolo Jono Žemaičio tėvo, taip pat Jono Žemaičio, brolis. Kodėl pavardės skiriasi? Čia vėl istorijos vingiai. Pagal moterų pasakojimą, kalta rekrūtų prievolė – kariuomenės komplektavimo sistema Rusijos imperijoje nuo Petro I laikų iki 1874 m.
Lietuvoje ji buvo įvesta iškart po aneksijos 1795 m. Vidutiniška rekrūtų kvota – 5–8 vyrai nuo tūkstančio vyrų per metus, bet įvairavo, nežiūrint, kokios buvo politinės aplinkybės imperijoje. Iki 1834 m. rekrūto tarnyba trukdavo 25 metus, vėliau buvo trumpinama. Pirmiausiai rekrūtus rinko iš valstiečių ir miestiečių luomų. Žydai galėjo atsipirkti nuo karinės tarnybos specialiu mokesčiu, bet nuo 1827 m. ir jie privalėjo atlikti rekrūtų prievolę. Gyventojai visaip jos vengė: bėgdavo iš kariuomenės, žalodavosi, kad nebetiktų karo tarnybai, klastodavo dokumentus. Galiojo tokia tvarka, kad tarnybon neimdavo vyriausio sūnaus. Todėl, pasak mūsų lankytojų, jos prosenelis Žemaitis būtent dėl šios priežasties „netyčia“ tapo Žemaitaičiu. Jono senelis Andrius, kažkada buvęs ir Šiluvos valsčiaus viršaičiu, o Kiaulininkų kaime turėjęs 30 ha ūkį, taip pat turėjo Žemaitaičio pavardę. Trys jo sūnūs – Jonas, Antanas ir Stanislovas – turėjo tėvo pavardę. Kada du jo sūnūs Jonas ir Antanas tapo Žemaičiais, neaišku. Galbūt 1915–1918 m., kai okupacinė Vokietijos administracinė valdžia įvedė visuotinį paso naudojimą. 1919–1922 m. vokiški pasai buvo keičiami į nepriklausomos Lietuvos pasus. Einant gilyn į mišką, medžių vis daugiau. Partizanų vado tardymo byloje (protokolai rusų kalba) pirmos apklausos metu į klausimą apie savo kilmę ir pavardę J. Žemaitis atsakė, kad sūnaus krikšto liudijime jo pavardė yra Žemaitaitis Ivanas, Ivano, bet jis save tapatina su Žemaičio Jono vardu. Ir tikrai, Jonas Žemaitis, dar mokydamasis Raseinių gimnazijoje ir 1926 m. čia baigęs 6 klases, įrašytas kaip Žemaitis Jonas. Vėlesniuose jo dokumentuose taip pat visur Žemaičio pavardė. Bet partizanų generolo Jono Žemaičio biografijos tyrinėtojai surado dokumentą, kuriame 1940 m. Telšių vyskupijos tribunolas Palangos klebonui nurodė Krikšto registrų knygoje ištaisyti įrašytą pavardę „Žemaitaitis“ į „Žemaitį“. Taisymas buvo padarytas. Įraše pavardė rusų kalba „Žemaitaitis“ nubraukta, greta lietuviškai parašyta Žemaitis. Taisymas patvirtintas Palangos klebono parašu. Natūraliai kyla klausimas, kodėl 1940 m. J. Žemaičiui prireikė keisti pavardę krikšto įrašų knygoje? 1940 m. J. Žemaitis susituokė. Sudarant bažnytinę santuoką privaloma pateikti pažymą, kuri išduodama krikšto sakramentą suteikusioje bažnyčioje. Prie asmens krikšto įrašo registrų knygoje tik vieną kartą daromas įrašas apie pažymos išdavimą, nes antra santuoka negalima. J. Žemaičiui reikėjo laisvo statuso pažymos, o krikšto įrašų knygoje buvo įrašyta J. Žemaitaičio pavardė, nebuvo jokių kitų dokumentų, todėl buvo kreiptasi į Telšių vyskupijos tribunolą, norint šią maišatį ištaisyti.
Tęsiant ekskursiją po muziejų ir apžiūrint eksponuojamus daiktus moteris prasitarė, kad jos tebeturi seną laikrodį, kuris kabėjęs senelių bute virš Raseinių pieninės. Dar jos prisiminė ir kėdes iš to buto, bet šios, anot moterų, jau labai prastos, sukeltos ūkiniame pastate ant aukšto, nes nekilo ranka jų išmesti. Buvo sutarta, kad tą pačią dieną po pietų mes apsilankysime, apžiūrėsime daiktus ir tikriausiai juos paimsime saugoti į muziejų. Mus ši istorija labai nudžiugino – ne taip dažnai muziejininkui tenka aptikti daiktų iš praeities su tokia įdomia istorija. Juo labiau kad Raseiniai Antrojo pasaulinio karo metais labai nukentėjo.
Atvykus pas moteris kieme jau laukė nuo aukšto nubogintos keturios kėdės ir laikrodis. Daiktai tikrai buvo labai „pavargę“ nuo ilgos tarnystės, laiko, netinkamų saugojimo sąlygų, bet priminė būtą prabangą. Jokios abejonės neliko, kad šie daiktai labai įdomūs buvusia išvaizda ir svarbūs savo istorija. Moterys rodė ir šeimos fotografijų albumą, kuriame – XX a. pirmosios pusės praeitį menančios fotografijos, pasakojančios pasiturinčios šeimos gyvenimą ir ryšius. Albumą mums paskolino, leido fotografijas patikrinti ir nuskenuoti. Jame radome Žemaitaičių, Blinstrubų giminių nuotraukų. XX a. pradžios nuotraukos, įrėmintos gražiomis, fotoateljė vietovę ir fotografą nurodančiomis pasportuotėmis, todėl aišku, kad jos darytos fotoateljė Raseiniuose, Ukmergėje, Kėdainiuose ar kt. Vieną iš senųjų nuotraukų moterys mums padovanojo. 1913 m. fotografijoje įamžinta Kazimiero ir Petronėlės Blinstrubų šeima – mama, tėvas, šešios įvairaus amžiaus dukros, žentas ir kokių vienerių metų mergaitė (mergaitė – mūsų lankytojų mama ir senelė Eugenija Žemaitaitytė).
K. Blinstrubas buvo Siesikų dvaro ūkvedys. Pirmoji Kazimiero žmona buvo mirusi ir palikusi dvi dukras, o iš viso šeimoje augo aštuoni vaikai. Viena iš Blinstrubų dukrų, Marija, 1909 m. ištekėjo už Stanislovo Žemaitaičio. Šeimos albume yra ir graži jų vestuvinė nuotrauka. Žemaitaičiai augino dukrytę Eugeniją, gimusią 1912 m., ir sūnų Zenoną, gimusį 1913 m. Abu vaikai gimė Pagiriuose, kur šeima gyveno nuo vestuvių iki persikėlimo į Raseinius. Pagal anūkės pasakojimą, senelis S. Žemaitaitis, kaip ir brolis Jonas, savo profesine veikla buvo pasirinkęs pienininkystę. Raseinių pieno perdirbimo bendrovės 1932 m. apskaitos knygoje prie žinių apie pienininką rašoma, kad S. Žemaitaitis Raseinių pieninėje dirba nuo 1926 m.
ir dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą yra baigęs Siesikų (Siedciko) pienininkystės mokyklą. Žemaitaičiai Pagiriuose išnuomojo savo turimą namą ir žemes ir įsikūrė Raseiniuose. Jiems paskyrė butą pieninės pastato antrame aukšte.
Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai S. Žemaitaičio šeima paliko pieninę Raseiniuose ir grįžo į Pagirius, į prieš gerą dešimt-metį paliktą ūkį. Baldai, tarp jų ir laikrodis, kėdės, taip pat iškeliavo į Pagirius. Marija ir Stanislovas Pagiriuose gyveno iki mirties. Jie palaidoti Pagirių kapinėse netoli koplyčios. E. Žemaitaitytė baigė mokytojų seminariją ir mokytojavo Kėdainiuose. 1939 m. ji susituokė su Vladislovu Piepaliumi, Lietuvos kariuomenės puskarininkiu. Jis tarnavo Šančių kareivinėse Kaune, todėl jauna šeima gyveno Kaune. 1942 m. jiems gimė dukra Marija Vida (vyresnioji muziejaus lankytoja). V. Piepalius pokaryje slapstėsi – nėjo nei į sovietinę kariuomenę, nei į partizanus. Piepalių šeima po Antrojo pasaulinio karo atvyko gyventi į Raseinių rajoną, taigi baldai vėl buvo parkraustyti. E. Piepalienė dirbo Girdvainių, Paklanių ir Raseinių mokyklose, iki pat mirties 1994 m. gyveno Raseiniuose, abu Piepaliai palaidoti Raseinių civilinėse kapinėse. Piepalių dukra Marija Vida, kaip ir mama Eugenija, mokėsi Raseinių vidurinėje mokykloje, buvusioje gimnazijoje. Baigusi vidurinę mokyklą pasekė mamos pėdomis ir tapo mokytoja, gyveno ir dirbo Kaune, 1966 m. sukūrė šeimą. 1999 m. iš Kauno ji parsikraustė į Raseinius, į tėvų namus, kur gyvena iki šiol.
Žmogaus, šeimos istorija susideda iš smulkių atskirų faktų, įvykių. Gyvenimas palieka milijoną pėdsakų, kuriuos surinkus susidaro pilnesnis, išsamesnis ir, be abejo, įdomesnis vaizdas. Šį kartą apie Žemaičių-Žemaitaičių giminę.“
Pasiteiravome muziejaus darbuotojų, ar daug lankytojų sulaukiama paskutiniais mėnesio sekmadieniais, kai muziejų lankymas nemokamas.
„Nemokamo lankymo dienomis sulaukiame nemažai žmonių. Įdomu, kad daugiausia ateina raseiniškių. Žmonės sako jau nemažai metų gyvenantys Raseiniuose, o į muziejų susiruošė pirmą kartą. Ateina lankytojų, kurie kalėjo šiame pastate, kai vietoje
muziejaus buvo sunkiųjų darbų kalėjimas. Štai atėjusi viena moteriškė atsisėdo kabinete ir papasakojo, kad kadaise čia buvo jos kamera. Taigi įdomių pasakojimų išgirstame iš lankytojų“, – sakė muziejininkės.

Projektas „Mums rūpi krašto ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis“