Naujas žodis apie Ariogalos ir Betygalos kraštą

Jonas BRIGYS,
Raseinių Marcelijaus Martinaičio
viešosios bibliotekos bibliotekininkas, Garbės kraštotyrininkas
Dabartiniame globaliame pasaulyje lieka vis mažiau vietos privatumui, gimtinei, tėviškei, ryšiui su savo krašto praeitimi. Anot kultūrologo Romualdo Povilaičio, globalizavimo veikiamas pasaulis panašėja, tampa vis vienodesnis, vis mažiau įvairus ir kartu nuobodus. Šiuolaikinis žmogus, vis labiau prarasdamas asmeninius išgyvenimus, susijusius su vietovės pajauta, praranda ir meilę savam kraštui.
Suprantama, kad esant tokiai situacijai ypač didelė reikšmė tenka leidiniams, kuriuose pristatoma vieno ar kito kaimo, miestelio ar platesnio regiono istorija. Tačiau tokios knygos pirmiausia skirtos to aprašomo krašto žmonėms. O ką daryti iš toliau atvykusiam keliautojui – juk tokio pobūdžio leidiniai neretai būna didelės apimties ir juose gilinamasi į siauros specifikos klausimus, detales, kurios turistui gali būti neįdomios. Tokiu atveju labai padeda keliautojams pritaikyti leidiniai, kuriuose sukaupta trumpa informacija apie kraštą, pristatomi lankytini objektai, pateikiamos praktinės žinios apie kelius, maitinimo, nakvynės vietas.
Gaila, tačiau iki šiol į Raseinių rajoną užsukę turistai tokios literatūros pasigedo, nors rajono kultūros įstaigos, visuomeninės organizacijos bandė šią spragą užpildyti. Pastaraisiais metais šiame bare ypač daug nuveikė VšĮ „Atrask Raseinius“ ir jos vadovas Arnas Zmitra. Jo dėka buvo užmegzti ryšiai su istoriku, humanitarinių mokslų daktaru, Vytauto Didžiojo universiteto docentu (2001 m.), daugelio turistinių žinynų autoriumi Vyteniu Almonaičiu. Jis nuo 1990 m. dėsto VDU, 2001 m. įkūrė ir vadovauja knygų leidyklai „Keliautojo žinynas“.
V.Almonaičio darbų aruode monografija „Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais“ (1998) ir mokslinių straipsnių rinkinys „Vakarų Lietuva XIII–XV amžiuje“ (2013), taip pat daugiau kaip 20 profesionaliai parengtų kelionių po Vakarų Lietuvą vadovų – „Pietų Karšuva“, „Šiaurės Karšuva“, „Šiaurės Skalva“ ir kt. Beje, turistams skirtos knygos rengiamos kartu su žmona Junona Almonaitiene. Ji yra psichologė, mokslo istorikė, dirba LSMU docente. Yra kelių itin populiarių psichologijos vadovėlių sudarytoja. Šie leidiniai kelerius pastaruosius metus, LATGOS duomenimis, patenka tarp 10 Lietuvos bibliotekose skaitomiausių socialinės ir humanitarinės krypties mokslininkų parengtų knygų.
2019 m. pradžioje mūsų rajono skaitytojus pasiekė naujausia šių autorių parengta knyga (Raseinių skaitytojams ji pristatyta š. m. kovo 15 d. Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje) šį kartą apie mums ypač svarbų Ariogalos ir Betygalos kraštą. Jei Raseinių garbės pilietės Marijonos Birutės Navakauskienės dėka Betygalos kraštas jau sulaukė dviejų rimtų leidinių, tai apie Ariogalą ir miestelio apylinkes kol kas išleista tik viena – 2005 m. Vytauto Šulskio parengta „Ariogalos mažoji enciklopedija“.
Raseinių rajono savivaldybei, Kultūros departamentui prie LR kultūros ministerijos bei gausiam leidyklos rėmėjų būriui parėmus išleistas leidinys „Ariogalos ir Betygalos kraštas“ – tai palyginti nedidelės apimties (156 p.), tačiau gausiai archyvinėmis ir šiuolaikinėmis nuotraukomis, istoriniais žemėlapiais, schemomis iliustruota, keliautojui patogaus kompaktiško formato, savo dizainu jau iš tolo skaitytojo akį patraukianti knyga. Beje, autoriai ją dedikavo žygeivio Jono Vitkausko (1938–1985) atminimui.
Kam adresuotas šis leidinys, paaiškina autorių pratarmė: „Mieli skaitytojai, keliautojai! Vartote knygą, kuri tęsia „Keliautojo žinyno“ anksčiau išleistų kelionių vadovų po Vakarų Lietuvą seriją. Šį kartą kviečiame aplankyti Ariogalos miestą, Betygalos miestelį bei jų apylinkes. Tai pastebimai suaukštaitėjęs pietrytinis Žemaitijos pakraštys, dar XIII a. egzistavusių Ariogalos ir Betygalos kraštų, arba valsčių, XV a. įkurtų parapijų teritorija.“
Lengvu, tačiau informatyviu stiliumi parašytoje knygoje jaučiama įgudusi ranka, pastabi tyrinėtojo akis, mokslininko istoriko įžvalgos. Kraštotyrinio pobūdžio leidiniams būdingas gilinimasis į detales, vietinius informacijos išteklius (dažniausiai amžininkų pasakojimus), o profesionalas istorikas aprėpia platesnį akiratį, operuoja didesniu šaltinių skaičiumi. Kita vertus, knygos autoriai pristatomą kraštą pažino ne tik iš literatūros, publikuotų ir archyvinių šaltinių, bet ir savo kojomis „išmatavo“ jo kelius ir takelius, apžiūrėjo, nufotografavo visus aprašomus lankytinus objektus.
Knyga, kaip ir kiti šios serijos leidiniai, pradedama savotiška instrukcija, paaiškinančia jos struktūrą, nurodančia, kaip kuo rezultatyviau naudotis informaciniu leidiniu (p. 8). Toliau trumpai apžvelgiamos Ariogalos ir Betygalos apylinkių geografija bei gamta, senoji šių vietų praeitis, kurią liudija archeologiniai radiniai ir paminklai, kultūrinės krašto ypatybės. Šešiuose geografiniu principu sudarytuose skyriuose pristatomos krašto lankytinos vietos, objektai, įdomiausios jų istorijos detalės, čia gyvenę, kūrę ir kovoję žmonės.
Knyga tikrai nenuvils skaitytojų – jau pirmame jos skyrelyje randame visiškai naują kai kurių XIV a. Ariogalos istorijos faktų interpretaciją. Iki šiol enciklopedijose buvo teigiama, kad 1382 m.
kryžiuočiai eilinį kartą sudegino Ariogalos pilį (p. 15). Pasirodo, kad tai klaidingas senųjų šaltinių perskaitymas – iš tikrųjų tąkart Vokiečių ordino kariuomenė užėmė ir sunaikino ne Ariogalos, o XIV a. netoli Kauno buvusią Eigulių (Egol, Egllin) pilį.
Daug gilios praeities klodų slėpinių liudija toponimai. Pavyzdžiui, autoriai pateikia įdomią pro Maironio gimtinę tekančios Sandravos upelės pavadinimo kilmės hipotezę (p. 125), daugelio kitų šio krašto vietovardžių etimologinius aiškinimus.
Tokių atradimų knygoje yra ne vienas. Aišku, senųjų kronikų interpretavimas daugiau profesionalų nei istorijos mėgėjų darbas, tačiau ir XX a. šio krašto istorija pateikia naujų atradimų, gal net sensacijų. Manau, daugelis girdėjo, kad ilgus metus Ariogala buvo beveik oficiali krašto melioratorių sostinė. Neatsitiktinai knygoje aprašytas ypač įdomus epizodas apie žinomo skulptoriaus Bernardo Bučo 1977 m. sukurtą „Melioratoriaus“ skulptūrą ir jos likimą (p. 52). Tačiau mažai kam žinoma, kad Ariogalos bažnyčios didžiajame altoriuje nuo prieškario yra šv. Benedikto Nursiečio, 1961 m. paskelbto melioratorių globėju, statula (p. 39). Daug kam bus naujiena ir knygos autorių išaiškintas partizano Stasio Gražinsko-Vanago kapas Šilainių (Pušynės) miške (p. 97).
Įdomią ir reikšmingą tarpukario Lietuvos istoriją, to meto visuomeninį gyvenimą mena ištuštėjusioje Norgeliškių kaimavietėje tebestovintis paminklas Nepriklausomybės 15-os metų sukakčiai (p. 132). Papildant knygą galima pažymėti, kad 1933 m. gegužės 21 d. kun. Stanislovo Tvarijono pašventintą paminklą pastatė S.Jakšto vadovaujami vietos angelaičiai. Šalia paminklinio kryžiaus buvo pasodinti keturi simboliniai medeliai: 1. Nepriklausomybės jubiliejaus 15 metų sukakčiai paminėti; 2. Pagerbti Norgeliškių kaimo mirusius už Tėvynę karius Stasį Demenčių ir Juozą Kybartą; 3. Liūdesiui dėl užgrobtos Lietuvos sostinės Vilniaus; 4. Jaunimo medelis. Dabar išlikęs tik vienas tada sodintas beržas. Paminklas turėjo dar vieną simbolinę prasmę – jis taip pat skirtas tais metais minėtiems Šventiesiems metams – 1 900 metų sukakčiai nuo Kristaus mirties. Beje, tądien Norgeliškiuose buvo pašventinti dar trys kryžiai, kuriuos pastatė Pranas Laurynas, jo sūnus Antanas Laurynas ir Povilas Jakštas („Mūsų laikraštis“, 1933 05 27, 1933 06 02).
Šiuo papildymu jokiu būdu nenorime sumenkinti knygos autorių darbo. Priešingai. Vienas šis pavyzdys akivaizdžiai rodo, koks naujus tyrinėjimus ir atradimus skatinantis yra pristatomas leidinys. Kita vertus, pradėjus gilintis į tokias, kad ir įdomias, tačiau smulkias istorijos detales knyga prarastų kelionių vadovui būtiną specifinį medžiagos pateikimo stilių ir formą, labai padidėtų jos apimtis ir kaina.
Čia paminėjome tik keletą knygoje užfiksuotų radimų ir atradimų, o jų yra ir daugiau. Visa tai pateikta, aprašyta trumpai, tačiau labai informatyviai. Turbūt daugelis rašančiųjų iš asmeninės patirties žino, kad norint patikslinti, pagerinti savo rašinį jis vis ilgėja, platėja. Tačiau tikroji meistrystė slypi gebėjime trumpame, glaustame tekste pateikti daug informacijos ir jį tobulinant nedidinti apimties. Knygos autoriams šio meistriškumo tikrai netrūko.
Galbūt skaitytojui pasirodė, kad aptariama knyga yra tik dar vienas, nors Raseinių krašto bibliografijoje kol kas neįprastos formos, aprašomojo pobūdžio kraštotyrinis leidinys. Tačiau, kaip matome iš išdėstytų faktų, atidžiau pažvelgus į knygą ir giliau susipažinus su ja tampa aišku, kad toks įspūdis klaidingas. Autoriai toli peržengė siaurus kelionių vadovo žanro rėmus ir skaitytojui pateikė ne tik apžvalginio, pažintinio, bet ir tiriamojo pobūdžio leidinį, kuris prisodrintas naujų ar bent gerokai primirštų faktų, atradimų, netikėtų įžvalgų.
Apibendrinant reikia pabrėžti, kad profesionalių tyrinėtojų naujas žvilgsnis į aprašomą kraštą „iš šalies“ išėjo tik į naudą. Jei kraštotyrininkai į vieną ar kitą vietovę dažnai žiūri beveik pro padidinimo stiklą, kapstosi senose vietos naujienose, tai mokslininko žvilgsnis „pro teleskopą“ atskleidžia netikėtas istorijos detales, atveria platesnę kultūrinio peizažo panoramą, kitoje šviesoje pateikia, atrodo, seniai žinomus faktus. Taigi knygoje daug naujo ir įdomaus ras ne tik pravažiuojantis keliautojas, bet ir čia ne vieną dešimtmetį pragyvenęs senbuvis. Raseinistikos lentyna papildyta nauja, labai vertinga ir neabejotinai išliekamąją vertę turinčia knyga.