Naujieji Ariogalos tremtiniai

Ariogaloje esantį Dubysos slėnį išgarsino ne tik graži gamta, bet ir kasmet čia vykstantys tremtinių, politinių kalinių ir partizanų suvažiavimai. Tie suvažiavimai jaunimui galėtų būti kaip gyvos patriotizmo pamokos su tikrais dramatiškos istorijos dalyviais – partizanais, politiniais kaliniais, tremtiniais.
Deja, tremtinių slėnis, atrodo, gali būti atitvertas nuo aplinkinio pasaulio spygliuota tvora. Pastaruosius kelerius metus tos tvoros nebuvo, nes slėnyje kasdien vykdavo futbolo treniruotės, į kurias susirinkdavo dešimtys Ariogalos berniūkščių.
Tačiau viską sugadino metaliniaistrypai transparantams laikyti ir liaudies Lietuvoje puoselėjamasbei labai mėgstamas tautosakos žanras – paskalos.
Kodėl ieškoma būdų iš stadiono ištremti futbolą besitreniruojančius berniūkščius ir juos sutelkusią visuomeninę organizaciją „Ariogalos vienybė“?

Iš esmės dėl to, kad kažkur dingo virš tribūnos pritaisyti metaliniai strypai, skirti įvairioms dekoracioms kabinti. Neva, kažkas iš „Ariogalos vienybės“ aktyvistų juos slapčia nupjovė, pridavė metalo supirkėjams ir, matyt, už kelias dešimtis litų pasismagino – prisipirko pigaus alučio.
Žodžiu, „Ariogalos vienybė“ kaltinama apgailėtina vagyste, kokias paprastai atlieka degradavę asmenys. Turintys sveiko proto tuo nepatikėtų, bet paskalos juk ir skirtos  visai ne tiems, kurie stengiasi vadovautis sveiku protu.
Aišku, galima įsivaizduoti prielaidą, kad strypus nupjovė vaikai.Bet tuomet, ar ne kilniau būtų jiems atleisti? Išaiškinti, kad jie prisišiukšlino (juk ir mes, suaugusieji, ne taip jau retai imame ir prisišiukšliname). Ar pagaliau dalykiškai išsiaiškinti ir pagal nuopelnus nubausti kaltus, o ne užmesti visiems kolektyvinės atsakomybės girnapusę ir išvaryti lauk iš slėnio.

„Aiškinamajame rašte“, kuris platinamas Ariogalos gyventojams, šmėsteli net Kauno mafijos šešėlis ir gąsdinama slėnio privatizacijos planais.
Vienas kolega, komentuodamas tokius galimus planus, užsiminė: Ariogalos slėnio privatizavimas neįmanomas, nes tai prilygtų Gedimino stulpų privatizavimui.
Toks pastebėjimas turi pagrindo, tačiau nereikia užmiršti, kad privatizavimo strategai nejaučia jokių skrupulų. Antai Kaune buvo privatizuotas Dainų slėnis ir Vytauto
parkas. Nors šie objektai nepasižymi tokia „patriotine įkrova“, kaip tremtinių pamėgtas Dubysos slėnis Ariogaloje, tačiau rodo, kad precedentai įmanomi.
„Ariogalos vienybės“ prezidentas Steponas Nacius, išgirdęs gandus apie tariamus privatizavimo planus, pabrėžė, kad tokių planų nėra ir negali būti – slėnio teritorijoje
nesuformuotas žemės sklypas ir to daryti neplanuojama.
Tačiau „aiškinamojo rašto“ autorių dalykinė informacija, matyt, nedomina. Svarbu pasėti abejonę. Kad ir kaip būtų, kompanija prieš „Ariogalos vienybę“ tikslą pasiekė:
apie 80 vaikų į futbolo treniruotes sutelkęs šios organizacijos prezidentas S.Nacius ketina nutraukti panaudos sutartį.
Kodėl „Ariogalos vienybė“ nesulaukė vietos politikų paramos? Ar ne todėl, kad politikai vengė užsitraukti politinims kaliniams, tremtiniams ir partizanams siekiančių
atstovauti asmenų nemalonę?
Neabejoju, kad dauguma tremtinių, partizanų, politinių kalinių neturi nieko prieš futbolą besitreniruojančius vaikus, bet kai situaciją per savo prizmę pateikia fariziejiškumu garsėjantys politikai, net ir vaikai gali imti kelti grėsmę.Savo pamokas šioje istorijoje įsisavins ir vaikai, kuriems dėl nežinia kaip pradingusių kelių vamzdelių buvo mestas kaltinimas vandalizmu.
„Taip kaltinti – amoralu, neteisinga ir labai neatsakinga“, – vertindamas pasėtus įtarimus sakė S.Nacius. Tačiau, regis, jis bandė papūsti prieš vėją. Tad jo treniruojami vaikai turbūt įsisąmonins, kad pūsti prieš vėją – nepatartina. Geriau laikytis prisitaikymo strategijos.
Tačiau būtent tokios strategijos nesilaikė tremtiniai, partizanai ir politiniai kaliniai. Todėl galima sakyti, kad jaunimas tremtinių slėnyje gavo visiškai iškreiptą pamoką ir atsakomybė už tai tenka tremtinių korta negarbingai sužaidusiems politikams.

Ariogaloje tremtiniais tapo vaikai. Galbūt kai kurie iš jų dabar spardys ne kamuolį, bet su draugeliais išgertus alkoholio butelius? O gal ir praeivius?
Žinoma, šventvagiška būtų prilyginti tremtiniams tekusius dramatiškus išbandymus su situacija, į kurią Ariogaloje pateko futbolą besitreniruojantys vaikai. Tačiau užkarda, Dubysos slėnyje nuleista tarp garbingų veteranų ir jaunosios kartos, liudija apie beviltišką nesusikalbėjimą, beprasmišką susipriešinimą ir tuščias ambicijas, kurios užtemdo sveiką protą ir nuveda absurdiškais klystkeliais.