Ne visada naujų mokslo metų pradžią lydėjo gėlės, sveikinimai ir pramogos
Auksė PLUŠČIAUSKĖ
aukseja@gmail.com
Rugsėjo pirmoji – Mokslo ir žinių diena – Lietuvoje žymi naujų mokslo metų pradžią. Šią dieną miestų ir miestelių gatvėse šurmuliuoja minios žmonių – pasipuošę mažieji su šeimos nariais, linksmi moksleivių ir studentų būriai, mokytojai su glėbiais gėlių. Net ir seniai mokslus pabaigusius praeivius šis šventinis vaizdas įtraukia ir verčia su nostalgija prisiminti savo rugsėjo pirmąsias.
Rugsėjo 1-oji didele dalimi yra ir šeimų šventė. Daugelis tėvų nuo pat pirmųjų vaikų mokslo metų imasi kurti savas tradicijas – rengia mažas jaukias šventes su artimiausiais šeimos nariais, kasmet lankosi toje pačioje kavinukėje ar tiesiog valgo šventinį tortą. Mažiesiems tai ypač smagu, o suaugusiesiems ši diena tampa puikia proga trumpam sugrįžti į nerūpestingą vaikystę.
Kokios buvo jų rugsėjo pirmosios, paprašėme prisiminti daugiau kaip keturis dešimtmečius mokyklose dirbusių mokytojų: Lyduvėnų mokyklos pradinių klasių mokytojų Janinos Petrylienės ir Valerijos Aniulienės bei Betygalos gimnazijos geografijos ir istorijos mokytojos Marijonos Birutės Navakauskienės. Nors visos trys moterys mokykloje jau nebedirba, tačiau buvusių mokytojų juk nebūna.
Neįsivaizduoju savęs be mokyklos
Pirmiausia savo prisiminimais apie pokario metų rugsėjo pirmąją pasidalino J. Petrylienė: „Esu kilusi iš Rokiškio rajono, o pirmą klasę pradėjau lankyti 1946 metais. Gyvenome kaime, pamiškėje, o į mokyklą reikėjo eiti 4–5 kilometrus. Mokykla buvo įsikūrusi troboje su dviem galais – vienam gale gyveno mokytoja, o kitame buvo klasė su suolais. Man labai įstrigo tie suolai su atverčiamomis juodomis lentutėmis. Klasėje buvo keturi skyriai, juos mokė viena mokytoja.
Susėdome į suolus ir mokytoja išdalino grifelines lenteles, ant kurių reikėjo rašyti su kreida. Lentelė man, vaikui, padarė labai didelį įspūdį.
Atėjau į mokyklą mokėdama skaityti, rašyti spausdintinėmis raidėmis ir skaičiuoti. Mama buvo siuvėja, močiutė kadaise tarnavo klebonijoje, buvo šviesus žmogus, tai mane jos namuose ir pamokė. Po egzamino, per kurį turėjau skaičiuoti, skaityti, mokytoja mane iš karto perkėlė į antrą klasę, tad pirmos klasės nelankiau.
Močiutė pasakojo, kad tik sugrįžusi iš mokyklos pasakiau, kad noriu būti mokytoja – tokį didelį įspūdį man padarė susitikimas su pirmąja mokytoja.
Kaimo mokykloje mokiausi dvejus metus, po to persikėlėme į miestelį, ten baigiau ketvirtą klasę. Mokykloje buvo smagu: buvo nuostabi mokytoja, mes ne tik mokėmės, bet ir šokome, dainavome, pastatėme spektakliuką.
Atsimenu, grįžusi iš mokyklos mokiau lėles, o miestelyje – ir kaimynų vaikus. Tik tie draugai nelabai norėdavo mokytis – kai tik pamatydavo mane išeinančią į lauką pabėgdavo, kad nereikėtų kiemo pamokose sėdėti.
Pokario metai buvo sunkūs: į mokyklą eidavome su medpadžiais, rašydavome ant rudo vyniojamo popieriaus, sąsiuviniai atsirado tik vėliau. Neturėjome uniformų, vaikai į mokyklą eidavo apsirengę su turimais drabužiais, o sąsiuvinius ir knygas nešiodavomės mamų siūtose medžiaginėse terbelėse“, – savo pirmuosius metus mokykloje prisiminė Janina.
Baigusi septynias klases keturiolikmetė mergina išvyko į Panevėžio pedagoginę mokyklą siekti savo svajonės tapti mokytoja: „Tėvai labai nenorėjo išleisti, tačiau išprašiau. Pedagoginę mokyklą baigiau būdama 18 metų ir gavau paskyrimą čia, į Lyduvėnus. Norėjau pabėgti toliausiai nuo namų, todėl atvykau dirbti į šį Žemaitijos kraštą. Vėliau neakivaizdiniu būdu baigiau Šiaulių pedagoginį institutą ir mokykloje dirbau 46 metus. Kitokio darbo niekada neįsivaizdavau. Kai pradėjome dirbti, Rugsėjo 1-ąją būdavo gėlių jūra, į šventę ateidavo tėvai, dvyliktokai vesdavo pirmokus į pirmąją klasę. Vyresnės mergaitės dėvėdavo vienodas uniformas puošniomis apykaklėmis, kasose šviesdavo didžiuliai balti kaspinai.
Kelerius metus, tik ištekėjusi, dirbau nedidelėje kaimo mokykloje. Man įspūdį darė pagarba mokytojui, nuoširdūs santykiai su tėvais. Kaime mokytojas buvo pats didžiausias šviesulys.
Yra posakis: „Jeigu pasirinkai mėgstamą darbą, tau niekada dirbti nereikės.“ Tai tokį gyvenimą aš ir pragyvenau – savęs neįsivaizdavau niekur kitur, tik mokykloje.“
Specialybę paskatino pasirinkti pirmoji mokytoja
Janinos kolegė Valerija taip pat nuo vaikystės svajojo tapti mokytoja: „Mokyklą pradėjau lankyti 1949 metais, ji buvo dabartinės poliklinikos vietoje, priešais Maironio parką.
Būdama trejų tapau našlaite, o kai pradėjau lankyti pirmą klasę, prasidėjo ligos: kokliušas, tymai, gelta. Mokyklos nelankiau pusę metų, gydytoja patarė tėvams neleisti manęs į mokyklą, kad sustiprėčiau, todėl pirmoje klasėje likau antrus metus. Pirmoji mokytoja Marcinkienė buvo mano įkvėpėja. Ji man leisdavo mokytojauti klasėje. Atsimenu, mokytoja kažką rašė, o aš prie lentos linksniavau žodį turgus ir mokiniai turėjo linksniavimą užsirašyti į savo sąsiuvinius. Mokytoja tik pasižiūri, kaip rašysiu – turgai ar turgūs – ir toliau užsiima savo darbais. Buvau labai laiminga. Beje, kai pradėjau dirbti, mes abi su šia mokytoja turėjome trečias klases. Ketvirtoje klasėje buvo naujas mokytojas Tautkus. Aš su Irena Dabrovolskyte sėdėjome pirmame suole ir mokytojas liepė mums surašyti į žurnalą mokinių pavardes. Kiek buvo laimės, kad mokytojas mumis taip pasitiki!
Jeigu Janina pradėjo vaidinti mokytoją pradinėse klasėse, tai aš mokytoją vaidinau dar neidama į mokyklą. Kieme augo alyvų krūmas, o jo viduryje buvo aikštelė, kurioje mes su Maryte Kelmickaite mokytojaudavome. Dar nežinojau, kas tas mokytojas, bet pas mus ant kambario gyveno mokinukai, kurie pasakodavo apie mokyklą. Jie turėjo iš sąsiuvinių pasidarę žodynėlius, tai ir aš pasiimdavau lapą, jį perlenkusi pasidarydavau savo žodynėlį, į kurį rašydavau kringeliukus – neva mokinių pavardes. Taip ir mokytojaudavome.
Tėvai pasistatė namelį, laikė karvę, kurią iš ganyklos eidavome parsivesti mes su seserimi. Tad būdamos pradinukėmis eidamos į ganyklą vaidindavome mokytojas. Viena būdavome mokytoja Kazlauskaitė, kita Nemereckaitė ir kalbėdavome: „Kaip tavo klasė, ko dabar mokotės?“
Kaip ir visi pokario vaikai, gyvenome sunkiai. Iki šiol prisimenu, kai ketvirtoje klasėje, prieš spalio šventes, man nupirko pirmus batukus. Su naujais batukais ėjau į šventinę eiseną, kažkas man ant vieno batuko užlipo ir jį subraižė. Labai sielojausi, kad štai pirmą kartą apsiaviau batukus ir jie jau nukentėjo. Mes, pokario vaikai, mokėjome tausoti ir saugoti daiktus. Tėčio nupirktą lėlę saugojau daugelį metų ir ją dar padovanojau pusseserės dukrai.
Savo mokyklinius metus, nors ir nelengvus, prisiminti labai gera, ilgiuosi jų. Po daugelio metų Sujainiuose buvo klasės draugų susitikimas. Sudėjo mokyklos laikų nuotraukas, kažkas atsivežė uniformą, suskambo dainos apie mokyklą. Neištvėriau vidinio džiaugsmo, išvykau namo, nes sustreikavo širdis. Vaikystės, jaunystės ilgesys savo daro.“
Daug džiugių akimirkų Valerijai per ilgus mokytojavimo metus suteikė mokiniai: „Kurį laiką penktokams dėsčiau piešimą ir liepiau nupiešti savo mylimą žaisliuką. Kol vaikai piešė, mąsčiau apie savo gyvenimą, kaip augau be mamos ir susigraudinau. Pamokos pabaigoje prieina mano mokinė Jūratė ir paduoda piešinį su nupieštu liūtuku sakydama: „Kai bus liūdna, prisiminkite.“ Vadinasi, mokytojo nuotaikos persiduoda mokiniams. Man tą dieną buvo labai gera gavus tokią dovaną.“
Šiuo metu kolegės Valerija ir Janina – aktyvios Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) lankytojos ir bendruomenės narės.
„Trečiojo amžiaus universitete dar užpernai turėjau 30 žmonių šokių kolektyvą, tačiau dabar jau šokius baigiau. Abi su Valerija vykstame į keliones, į užsiėmimus universitete. Gaila, kad iš Lyduvėnų į Raseinius nėra autobuso, bet mes randame su kuo nuvažiuoti. Gyvenimas yra gražus ir įdomus, reikia juo džiaugtis“, – žurnalistams sakė J. Petrylienė.
„Rugsėjo 1-ąją TAU vyksta naujų mokslo metų šventė, per kurią pasveikina visus buvusius mokytojus, pasveikina ir buvę mokiniai. Jeigu jaunystėje tapai mokytoju, tai ir būsi juo visą gyvenimą“, – atsisveikindama sakė V. Aniulienė.
Reikia mylėti vaikus
Nuo jaunystės Betygalos mokykloje mokytojavo ir M. B. Navakauskienė. Ji taip pat jau besimokydama mokykloje žinojo, kad bus mokytoja.
„Pirmąją klasę pradėjau lankyti Šiaulėnų seniūnijoje, Jokūbiškių pradinėje mokykloje. Į pirmą klasę mane nuvedė mama. Jokių iškilmių nebuvo, vaikai kieme žaidė kvadratą. Atsimenu, buvo kelios pamokos, po pamokų mums buvo liepta bėgti į namus. Kaip ir kitose kaimo mokyklose, keturios klasės buvo vienoje patalpoje, tačiau visi, kurie norėjo, išmokdavo pamokas.
Nebuvo popieriaus, sąsiuvinių, rašydavome ant senų laikraščių pakraščių ir ant grifelinių lentelių.
Elektros taip pat nebuvo, mokydavomės prie žibalinės lempos. Kurį laiką neturėjau gamtos mokslų knygos, tad mokytoja iš to dalyko manęs neklausinėjo. Pokaris buvo labai sudėtingas. Kažkas manęs klausė, kur važiuodavome į ekskursijas, eidavome į renginius. Po pamokų ne linksmybės rūpėjo, skubėjome bėgti į namus, nes vakarais aidėjo šūviai.
Baigusi pradinę mokyklą lankiau Šiaulėnų vidurinę mokyklą, tačiau Rugsėjo 1-ąją niekas nenešė mokytojams gėlių. Šią šventę pradėta švęsti, kai sustiprėjo kolūkiai, atsirado elektra.
1966 metais atėjau dirbti į Betygalos pagrindinę mokyklą ir visą gyvenimą čia dirbau. Betygaloje naujų mokslo metų proga jau buvo iškilmingos ceremonijos, būdavo pristatomi nauji mokytojai, pagerbiami seni. Labai daug kas pasikeitė per tą laiką.
Visada laukdavau naujų mokslo metų pradžios – būdavo proga pabėgti iš namų.
Tik pradėjusi dirbti gavau auklėtinius šeštokus, tačiau buvau jauna, su jais sutardavome. Norint dirbti mokykloje, reikia turėti pašaukimą, mylėti vaikus, kitaip darbas nesiseks.
Mokykloje buvo visko. Štai kartą ateinu į klasę, o vienas vaikas užlipo ant palangės ir pasislėpė už užuolaidos. Klasėje buvo tyla, visų žvilgsniai krypsta į langą ir užuolaida kiek pajuda. Aš nekreipdama dėmesio pildau dienyną, o vaikai pradėjo juoktis, juokėsi ir tas pasislėpęs. Taigi smagiai praleidome pamokos pradžios laiką.
Būdama mokine taip pat buvau pasislėpusi po scena, buvusia mūsų klasėje. Juk mokiniui ir dvejetą reikia gauti, ir iškrėsti išdaigą.
Kadangi esu Skorpionas (Zodiako ženklas, – aut. past.), man visada reikia veiksmo, judesio. Per geografijos pamokas su mokiniais išeidavome į praktikos darbus: aprašyti medžius, kraštovaizdį. Vienu metu vežė žvyrą iš Ariogalos karjero, o jame pilna fosilijų ir mokiniai man jas pradėjo nešti. Tokia buvo Betygalos mokyklos muziejaus pradžia. Nuvažiavau į Vilnių, gavau „palaiminimą“ įkurti jaunųjų geologų būrelį, o 1988 metais su mokiniais nubildėjau į Gargždus, pirmą jaunųjų geologų stovyklą“, – prisiminimais dalijosi M. B. Navakauskienė.
Šiuo metu mokytoja dirba Betygalos muziejuje.
„Kasdien muziejuje sulaukiu smalsių lankytojų, iš mokyklos per istorijos, geografijos pamokas ateina mokiniai, kuriems pasakoju apie senovinius darbo įrankius, buities rakandus, tad nuo mokymo dar niekur nepasitraukiau. Naujų mokslo metų pradžios proga visada pasveikina buvę auklėtiniai, mokytojai ir visi mane vadina mokytoja. Pritariu kolegoms, kurie sako, kad jeigu jau tapai mokytoju, būsi juo visą gyvenimą, tik reikia labai mylėti savo darbą ir mokinius“, – atsisveikindama sakė pašnekovė.
Projektas „Pasaulis keičiasi – tradicijos lieka tos pačios“
