Neapmokamas darbas tapo vertybe

Arūnas DAMBRAUSKAS

Nors pastaruoju metu statistika tapo gana madinga ir plačiai paplitusi, tačiau ji iki šiol neaprėpia labai svarbių sričių. Ypač darbo rinkoje. Būtų labai įdomu sužinoti, kiek Lietuvoje yra įmonių, kurių darbuotojams tris ir daugiau mėnesių vėluoja atlyginimai. ,,Alio, Raseiniai“ duomenimis, tokių įmonių yra ir Raseiniuose. Žmonės atlyginimo negauna daugiau nei tris mėnesius, tačiau vengia apie tai viešai kalbėti, nes bijo prarasti darbą. Neapmokamas darbas tapo vertybe. Ne tiek materialine, kiek psichologine atrama sunkmečio skersvėjuose.Panaši situacija buvo Amerikoje. Bet tai buvo labai seniai – prieš aštuonis dešimtmečius, didžiosios ekonominės depresijos laikotarpiu. Tuomet ant bankroto slenksčio atsidūrusi valstybė žmonėms atvirai pasakė: nieko neturime – galime pasiūlyti tik darbą, palapinę ir šiek tiek maisto. Kadangi nebuvo daugiau iš ko rinktis, žmonės rinkosi darbą. Tokiu būdu Amerikoje buvo nutiesta daug greitkelių ir geležinkelių, pastatyta kitų strateginę reikšmę turinčių objektų, kurie vėliau šaliai padėjo suklestėti. Tačiau Lietuvoje populiarėjantis neapmokamas darbas veikiau primena laisvanorišką vergiją. Arba paramą verslui. Negaudami atlyginimo, paprasti darbuotojai tampa tarsi verslo gelbėtojais. Kiek Lietuvoje yra žmonių, kurie neapmokamu darbu padeda išgyventi verslui? Deja, Statistikos departamentas kažkodėl nesiryžta (nesinori tikėti, kad nesugeba) padaryti tokio darbo rinkos pjūvio. Negana to, iš oficialiųjų tribūnų vis dažniau užsimenama, kad pastaruoju metu darbo rinkoje pastebimi stabiliavimosi požymiai. Atrodo, kad stabilizuoti darbo rinką padeda ir neapmokamas darbas. Kur toks stabiliavimas gali nuvesti? Labai toli – į stabilią depresiją.