Nijolė PETROŠIŪTĖ
[1]
Pūlinys Nemakščių bažnyčios paunksmėje pradėjo tvinkčioti prieš keletą metų, kai į šią parapiją buvo atkeltas kun. Stasys Šlepavičius. Baigiantis 2010 metams tas pūlinys trūko – parapijiečiai parašė laišką Telšių vyskupui Jonui Borutai, prašydami padėti kunigui atsikratyti arogancijos bei godumo, arba jiems paskirti kitą kunigą.
Laiškas
Parapijiečių vardu laišką rašiusi Genovaitė Laurinaitienė teigė, jog jie naująjį kunigėlį pasitikę labai geranoriškai, stengęsi padėti ir darbu, ir aukomis paremti, tačiau greitai pajutę, jog nuo to tik auga klebono puikybė bei arogancija, jie supratę, kad ir kiek bažnyčiai beaukotumei, kunigėliui vis tiek bus negana. „Parapijiečiams tapo nebeaišku, kodėl ne visi mirusieji bažnyčioje pasitinkami bei išlydimi skambant varpams, kodėl taip smarkiai pabrango klebono patarnavimai: laidotuvės – 400 – 600 litų, sudėtinės Mišios – 50 litų ir t.t. Bažnyčios tarnams mokame atskirai. Nejaugi klebonas nesupranta, kad tokie pinigai šiuo sunkmečiu kaimiečiui ne pagal kišenę“, – rašoma laiške.
Kartu apgailestauta ir dėl kun. S. Šlepavičiaus išvyto vargonininko Remigijaus Laugalio, kuriam giedant bažnyčioje, išaugo jau dvi nemakštiškių kartos.
„Bažnyčios choras, likęs be vadovo, nebegieda. Todėl klebonas choristus išvadino sektantais, liepė keisti tikėjimą. Tai jis padarė viešai, per pamokslą, tuo ypač įžeisdamas garbaus amžiaus žmones“, – toliau rašoma laiške ir guodžiamasi, jog šiuo metu bažnyčioje gieda tik viena moteris, „tam neparuošta ir nepajėgi vadovauti chorui“: „Taip ir stovi mūsų bažnyčia kaip paminklas, tikintieji čia negauna dvasinio pakylėjimo, todėl jie renkasi gretimų parapijų bažnyčias“. Parapijiečiai prašė vyskupo patarti klebonui S.Šlepavičiui, kad šis nebeskirstytų žmonių į savus ir priešus, kad pripažintų savo klaidas viešai, kaip viešai tas klaidas padarė. Prašė sugrąžinti bažnyčiai choro skambėjimą ir dar pasiteiravo, kokie yra rekomenduojami kunigo patarnavimų įkainiai, „kad nebūtume reketuojami klebono S.Šlepavičiaus.“
Vyskupas nepaguodė
Parapijiečiai guodžiasi, jog iš vyskupo užtarimo nesulaukę. Dar daugiau, jis net nesiteikęs priimti parapijiečių delegacijos: „Tik tuomet, kai pagrasinome, jog gyvu žiedu apsupsime Nemakščių bažnyčią ir nebeįleisime į ją klebono Šlepavičiaus, su mumis buvo susitikta. Tuomet ir supratome, iš kur toks mūsų klebono pasipūtimas ir visiškas nesiskaitymas, – kalbėjo tos delegacijos dalyvis Vaclovas Laurinaitis. – Vyskupas nė nepaklausė, ko mes iš tiesų atvykome, o tik kartojo, jog kunigas bažnyčioje turi valią.“
Netenkino parapijiečių ir raštiškas Telšių vyskupijos kurijos atsakymas. Pasirašė „Telšių vyskupijos kurija“. Bet institucija juk nepasirašinėja, – toks paprastas pastebėjimas. Nebent tuo gerai, kad patarnavimų įkainius sužinoję: „Lietuvos vyskupų konferencija 2007 m. lapkričio 8 d. raštu Nr.1-492/07 yra nustačiusi, kad sudėtinėms šv. Mišioms dažniausiai žmonės skiria nuo 5 iki 30 Lt, už 30 – tą dieną po mirties ar metines aukojamas šv. Mišias orientacinė kaina – 70 Lt, o už kitas terminuotas šv. Mišias – 50 Lt, laidotuves – 150 Lt. Į šią sumą nei 9-tos, nei 30-tos dienų bei mirties metinių šv. Mišios neįeina“. Neįeina ir atlyginimai bažnyčios tarnams.
[2]Kunigas neatėjo
Tačiau parapijiečiai, turėdami savo gražią šventovę, nebuvo linkę klampoti pusnynų į kitų parapijų bažnyčias ir svetur ieškoti Dievo artumo bei dvasinės ramybės,todėl jie nutarė dar kartą bandyti susėsti prie apvalaus stalo kartu su savo kunigėliu ir viską gražiai išsiaiškinti. Deja, ir į tą susitikimą kun. S.Šlepavičius neatėjo, tik jošalininkų iš pastoracinės tarybos buvo. Ir su žurnalistais bendrauti kunigas nepanoro, nurodydamas vis kitokias atsisakymo priežastis. Nieko gero parapijos ateičiai nežadėjo ir pati susirinkimo pradžia: buvo numatyta sueiti šilton kavinukėn, bet paskutiniu momentu patalpos buvo atsakytos. Kavinės šeimininkė nuo savo žmonių tos priežasties nė neslėpė – nenorinti pyktis su klebonu. Tuomet žmonės sugužėjo į šaltą bendruomenės salę.Rinkliavos „žudo“.Nuoskaudos bendruomenės namuose liejosi it pavasario upeliai: suputodami, trykšdami, sukdamiesi verpetais. Daugiausiai parapijiečiams kliuvo nepasotinamas kunigo apetitas: „Sumokame šitokius pinigus už palaidojimą, o jis vis tiek lekia su „bliūdeliu“ per bažnyčią ir nors tu ką. Pinigus renka pats, o mes su mirusiuoju laukiame. Kur pagarba mirusiajam? Kur dėmesys jį palydinčiajam“, – nebe retoriškai klausė žmonės. Kunigo atstovai šiuo klausimu „išmetė“ itin originalų paaiškinimą: „O gal koks laidotuvių dalyvis tik pirmąkart mūsų bažnyčioje? Jei jis niekuo nėra prie tos bažnyčios prisidėjęs, tai kokią teisę turi į ją įeiti?“ „Rinkliavos… rinkliavos… rinkliavos… Nesvarbu, kokia šventė bebūtų, nesvarbu, jog už ją keleriopai užmokėta“, – sakė žmonės. „Bet tų pinigų kunigas su šautuvu neatima, patys duodate“, – gynė kunigą kita pusė. „Ką ten kalbėti, jei net žmogui sudegus iš padegėlių pinigus ėmė už palaidojimą. O pašto viršininkei Stefutei visą tūkstantį teko pakloti: iš pradžių sumokėjo 600 litų, o paskui atėjęs dar 400 litų paprašė.“
S.Pratašienė priminė ir apie kai kuriuos kunigėlio pirkinius: „Nepaisant to, jog kunigėliui pripirkome įvairių spalvų ir atspalvių bažnytinių rūbų, jis ir toliau lenda į mūsų kišenes: nusipirko traktoriuką už 17 tūkst. litų, sniego valytuvą už 5 tūkst. litų. Juk sunkmetis yra visiems, tai kodėl šitaip išlaidauti, jei galima kukliau išsiversti.
Juk ne už savus pinigus jis tai perka, algos kunigas juk negauna. Tai – mūsų pinigėliai.“
Apie išrinktuosius ir „sektantus“
Janina Gliaudienė, springdama ašaromis, pasakoja, kaip kunigas ją ir visą giminę įžeidė per mamos laidotuves. Jos giminaičiai taip ir liko nesupratę, kodėl mirusiajai neskambėjo varpai? Vėliau ji išgirdusi kunigo paaiškinimą, jog varpais skambinama tik bažnyčiai nusipelniusiesiems. Bet kas tuos nuopelnus vertino? „Mano mamytė nuo tokių žodžių gal ir karste apsivertė. Ji buvo itin giliai tikinti, kaip ir dažnas 90-metis. Ji iki centukų viską bažnyčiai atiduodavo, o, pasirodo, nė varpų nenusipelnė.
Ir dar sako, jog mirtis visus sulygina“, – šluostė ašaras J.Gliaudienė. Už tai dabar jai, kai išgirstanti skambinant varpais – vis kaip peiliu per širdį. „Taip pats kunigas suskirstė žmones į nusipelniusius ir „sektantus“, – pritarė žmonės J.Gliaudienės mintims.
Prabilus apie išrinktuosius ir „sektantus“, nebeatlaikė ir Zita Šemetienė, papasakojusi daugelį parapijiečių įskaudinusią istoriją, kai jos 14-metis sūnus, nepasiklausęs tėvų, paėmė automobilį, kad nuvažiuotų į parduotuvę, ir atsirėmė juo į bažnyčios tvorą, o kunigas, užuot pranešęs tėvams, pasidomėjęs, ar vaikas nesusižeidė, iškvietė policiją, puolė fotografuoti ir pagrasino į Vilnių nusiųsiąs, jei nebus tinkamai sureaguota. Policija, tėvams nespėjus sužinoti, išsivežė ir sūnų, ir automobilį į Raseinius. „Neteisinu aš vaiko ir žinau, kad negerai pasielgė, kaip ir jis pats tai supranta. Bet negaliu suprasti tokio kunigo elgesio. Tas vaikas buvo bažnyčios patarnautojas. Kai griovė senąją bažnyčią, betalkindamas koją smarkiai susižeidė, perdūrė surūdijusia vinim, po ko ilgai sirgo. Niekam dėl to nesiskundėme. Vy-ras bažnyčiai grodavo, kol rankos prie instrumento prišaldavo. Ne, Šlepavičius ne kunigas…“, – springo ašaromis moteris, dar nesupratusi, kuomet ji buvo priskirta prie „sektantų“.
Garbės troškimo nepateisina 
[3]
Parapijiečiai nepateisina ir kunigo S.Šlepavičiaus garbės troškimo: „Pastatė lentas prie „lurdo“ ir šventoriuje, kur iškalė rėmėjų pavardes, suskirstė žmones pagalaukotas sumas į pagrindinius rėmėjus ir rėmėjus. Dėl ko taip – akivaizdu: jei kuris prie „unoro“, tas iš paskutiniųjų aukos, kad į tą sąrašą patektų. O viršuje lentos pats save išgarbino“, – pastebėjo V. Laurinaitis. Tuo pačiu parapijiečiai prisiminė visos Lietuvos dėmesio centre atsidūrusius Nemakščius, kai jų kunigas „Kaimo spindulio“ konkurse norėjo „Kaimo dvasininko“nominaciją pelnyti ir pats už save prisibalsavo. Kai parapijiečiai šią klastą susekė ir pakėlė triukšmą, jų kunigėlis buvo eliminuotas iš konkurso. Buvo prisimintas ir trumpai Nemakščiuose tebuvęs iš Kaltinėnų atkeltas kunigas Petras Linkevičius, iš kurio net prie altoriaus kun. S. Šlepavičius tyčiojosi: „Jis net Pelenų dieną rodė į kunigėlį Petrą ir vadino jį apsimetėliu. Buvome pakraupę. Šlepavičius neleido su Linkevičiumi net bažnyčioje atsisveikinti, kai jį kėlė į kitą parapiją. Išlydėjome it kokį girtuoklį, susigūžę piktžolyne jo nuomoto namelio kieme. Jei žmogus net savo luomo žmogaus, sutanos nesugeba gerbti, tai ko norėti kitokio poelgio iš paprasto parapijiečio. Mums kartais rodosi, jog jis, menkindamas kitus, įsivaizduoja save aukštinąs“, – pastebėjo Stanislava Pratašienė.
Supjudė bendruomenę
S. Pratašienė akcentavo, jog Nemakščiuose žmonės šiandien yra supjudyti, yra saujelė kunigą palaikančiųjų, yra griežtų jo kritikų ir yra besistengiančiųjų likti neutraliais. „Tai, kas gali nutikti blogiausio bendruomenėje, jau nutiko – mes susiskaldę. Ir tai padarė ne kas kitas, o kunigas Šlepavičius, nors jo misija yra vienyti
bendruomenę, nešti Dievo žodį į kiekvieno širdį ir laukti kiekvieno, net didžiausio nusidėjėlio, ateinant į bažnyčią. Bet kunigas yra ne amžiams. Jį iškels kada nors į kitą parapiją, o mums teks čia gyventi: susipykusiems, susigūžusiems, susvetimėjusiems. Ir tai yra baisu.“