NEMIGA

Vytautė LAUKŠIENĖ

Nors naktis tamsi, gili,
Bluosto nein sudėti.
O širdis vis nerami -
Kur gi pasidėti?

Mintys laksto nekinkytos,
Kaip lankoj žirgai.
Nori būti išsakytos,
Netveria nūnai.

Širdis daužosi beginklė,
Siela juk su ja.
Ar ilgai dar teks kankintis,
Gal tokia dalia?

Subrandintam rūpestėliui
Teks sulaukt aušros,
Galimybę atsiverti
Rytas dovanos.