(Ne)noras matyti, o gal ir mąstyti

Siųsti Versija spausdinimui

Viktoras VITKUS

Rūgpjūčio 10 dieną savaitraščio „Alio, Raseiniai“ redakcija faksu gavo VšĮ Organizacijų vertinimo agentūros (toliau – Agentūra) rašto Nr. 1156 „Dėl informacijos suteikimo apie žydų antkapinių paminklų radimą ir kapinių paveldo išsaugojimo“ kopiją. Agentūra, tęsdama projektą „Religinis, bendruomeninis ir kultūrinis judaizmas Lietuvoje. Jo išsaugojimas“, susidomėjo neseniai rastais žydų paminklų fragmentais rekonstruojamoje Vytauto Didžiojo gatvėje. Radinio faktą patvirtino ne tik spausdinti straipsniai savaitraštyje „Alio, Raseiniai“, bet ir KP departamento Kauno padalinio (vad. I. Vaškelienė) atstovai bei rajono paminklotvarkos vyr. specialistė G. Pečkaitienė. Rašte buvo pabrėžtas kai kurių Savivaldybės specialistų abejingumas, nenoras tirti šiurpaus radinio faktą. Agentūros direktorius Petras Oržekauskas rašte klausia: „(…) Ar tokie „funkcionieriai“ tikrai neturi reikiamos kompetencijos šiais klausimais? O gal, vengdami papildomų darbų ir rūpesčių (matomai dėl to, kad jie retais atvejais apmokami), jie tikslingai priima nežinojimo poziciją, jiems leidžiančią ignoruoti bendrinę patirtį, rodančią, kad ir Lietuvoje nemažai kultūros paveldo objektų visgi slypi žemėje?“ Tai patvirtina ir Garbės kraštotyrininko Jono Brigio teiginys: „(…) Pradėti darbai Vytauto Didžiojo gatvėje netikėtai į dienos šviesą išvertė stambius akmenis. Tikėtina, kad tarp jų pasitaikantys akmentašio apdoroti akmenys mena tą pirmąjį Raseinių grindinį. Tokį palikimą reikėtų saugoti, tik, deja, jis neturi saugotino objekto statuso, nes niekas apie jį nežinojo.“ J. Brigys pastebi, kad Tauragėje rastas grindinys saugomas kaip  architektūrinis/techninis kultūros paveldo objektas. Tokio grindinio fragmentai Raseiniuose dar išliko turgaus aikštėje.
Gal ne visi raseiniškiai skaitė knygą „Raseinių krašto žydai“ (2004 m.), kur straipsnyje „Trumpa Raseinių krašto žydų gyvenimo istorija“ Lina Kantautienė rašo apie įvykius, susijusius su šia istorija. Nenorėdamas iškreipti faktus ir imtis interpretacijos, pateiksiu autorės tekstą: „(…) 1961 m. kovo 23 d. Raseinių rajono darbo žmonių deputatų tarybos (DŽDT) Vykdomasis komitetas paskelbė sprendimą Nr. 90 „Dėl buvusių žydų tautybės kapinių Raseiniuose likvidavimo“, vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 97 „Dėl kapinių užlaikymo tvarkos“. Raseinių rajono darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas nusprendžia:
1.     Buvusias žydų tautybės kapines Raseinių m. likviduoti;
2.     Pavesti rajono vietinio ūkio valdybai sutvarkyti minėtų buvusių kapinių teritoriją ir perduoti Raseinių žemės ūkio mechanizavimo mokyklai Nr. 10.
Pasirašo Raseinių r. DŽDT Vykdomojo k-to pirmininkas A. Baltonis ir Raseinių r. DŽDT Vykdomojo k-to sekretorius J. Stankevičius. Vietinio ūkio valdyba pranešė, kad
gyventojai, „norintys atsiimti savo giminių bei artimųjų palaikus ir paminklus, tai privalo padaryti iki 1961 m. gegužės 1 d.“
Reikia sutikti su L. Kantautienės nuomone, kad per vieną mėnesį (balandžio) Kaune ir Vilniuje gyvenantys žydai to padaryti negalėjo, o ir skelbimas vargu ar visus pasiekė. Iš kapinių įrangos tik vienas juodo granito paminklas saugomas Raseinių krašto istorijos muziejuje. Šalia jo galėjo būti ir paminklų fragmentai, aptikti rekonstruojant  Vytauto Didžiojo gatvę.
Šioje situacijoje jaučiama didelė pilietiškumo stoka. Aptikęs radinius darbininkas privalėjo apie tai pranešti darbų vykdytojui ar specialistui, vykdančiam darbų techninę prežiūrą (kyla klausimas, ar toks yra?), pastartasis – Savivaldybės atstovui. Faktas žiniasklaidos dėmesin pateko praėjus beveik savaitei.
Raseiniai yra vienas seniausių Lietuvos miestų, todėl žemės judinimo darbai jo buvusioje  istorinėje dalyje turi būti stebimi. Apie tai jau buvo rašyta, bet ar skaityta?
Gyvosios istorijos pamokos yra sunkios, tačiau privalomos bendruomenei. Be politinių rietenų yra fundamentalios dorovinės vertybės.

Komentarų nėra