Nenuorama vasaris

Jadvyga Evartienė

Kai tu gimei, aplink pūga kvatojo,
O vėjas dūko sniego patale.
Ir pro varveklius skverbės drungnas spindulėlis,
Tuomet Dievulis dovanojo man tave!

Tokią gležnutę, rausvą, lyg aguoną,
Didelėm mėlynom rugiagėlių akim.
Švelniai padėjo man prie šilto šono,
Su saulės spinduliu pralindusiu vidun.

Tu, kaip vasaris, užsispyrus, kaprizinga, nerami,
Kažkur vis skubanti, vis ieškanti, nerandanti.
Tu, kaip vasaris, besigrumianti su pūgomis.
Ir su baltomis snaigėmis kažkur vis skrendanti.

Ką tau padovanot gimimo dieną?
Per šitiek metų viską jau išdalinau.
Liko kampelis, skirtas tik tau vienai,
Ir meilė, kurią tau jame laikau.

Laiminga būk, nors šaltis žnaibys skruostus,
Žinok, kad po žiemos pavasaris ateis!
Ir pirmas saulės spindulys tave paglostys,
Sėkmė, laimė ir meilė pro tave nepraeis!