Nepamirškime knygnešių ir lietuviškų gražių žodžių
Pranas LAURINAVIČIUS
Kovo 16-ąją Lietuvoje pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuvišką spaudą. Ši diena kalendoriaus lapelyje pažymima kaip Knygnešių diena. Yra duomenų, kad už lietuviško žodžio platinimą buvo nubausti 2854 žmonės.
Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba. Šis lietuviško žodžio naikinimo ir draudimo laikotarpis truko 40 metų.1904 m. – paskutiniai draudimo metai, kai buvo konfiskuota 56182 lietuviškų knygų ir laikraščių.
Raseinių rajonas – garsus knygnešių kraštas, ypatingai Viduklės parapija. Joje, galima sakyti, visa knygnešių meka, čia stovi graži tautodailininko Zigmo Povilaičio ąžuolo skulptūra knygnešiams atminti. Viduklėje ši diena galėtų būti graži šventė ir bibliotekininkams, ir knygynų darbuotojams, ir visiems, kam artima, brangi lietuviška knyga. Knygnešių dieną galėtų vykti parodos, pardavimai, knygų dovanojimai, pasikeitimai jomis, gražus, turiningas bendravi . Dar ne visi sukišo galvas į kompiuterius, knyga lydi mus visą gyvenimą ir, tikėkimės, toliau lydės, praėjusi sunkų ir vargingą kelią.
Spaudos draudimo laikais Viduklė, su klebono A. Kalendos žinia, buvo labai svarbus knygų platinimo centras. Nuo 1883 m. čia pradėjo kunigauti energingas vikaras
F. Rudokas. Viduklės knygnešių darbą labai sustiprino atvykęs žymus Lietuvos knygnešys J. Bielinis. Nuo to laiko Viduklė tapo dar svarbesniu laikraščių ir knygų pristatymo-paskirstymo punktu. Knygnešys J. Sakalauskas, kilimo iš Guikolių k., Nemakščių parapijos, kas mėnesį iš Prūsijos pargabendavo į Viduklę po du vežimus
lietuviškų knygų ir laikraščių. Iš čia spauda pasklisdavo beveik po visą Lietuvą. Vidukliškių knygnešių paslaugomis naudojosi net pats J. Bielinis. Carinė policija, nujausdama slaptą J.Sakalausko veiklą, 1888 m. pas jį atliko kratą, tačiau tarp dvigubų tvarto lubų gerai paslėptų knygų nerado. J.Sakalauskas, perpratęs caro valdininkų polinkį į kyšius ir degtinę, užmezgė su jais ryšius. Taip ne vienas caro valdininkas tapo knygnešiu-pagalbininku. Pamylėti lietuviškomis dešromis, kumpiais, degtine, sidabriniais rubliais, jie net padėdavo gabenti knygas. Tačiau visų godžių caro valdininkų papirkti buvo neįmanoma. J.Sakalauskas 1896 m. suimtas ir trejiems metams ištremtas į Mogiliovą. Sugrįžęs tęsė knygnešio veiklą, buvo labai sumanus, pergudraudavo žandarus. J. Sakalauskas turėjo nemažai pagalbininkų. Vienas tokių buvo knygnešys iš Paliepių Dzidas Gecas. 1896 m. D. Gecą su knygų vežimu žandarai sučiupo Josvainiuose. Jam pavyko pabėgti, bet
arkliai liko. Žandarai, atvažiavę į Paliepius, arklius paleido vienus, o šie ir grįžo į savo šeimininko kiemą. Tokiu būdu buvo nustatyta, kam priklauso vežimas su draudžiama spauda. Rusai D. Gecą su-ėmė ir nuteisė 1 metams kalėti Petrapilio sunkiųjų darbų kalėjime bei 2 metams ištrėmė į Liepoją. Knygnešys grįžo palaužtos sveikatos, mirė 1907 m. Nuo 1897 m. Viduklės parapijoje Aleknų kaime gyveno dar vienas sumanus knygnešys S. Neteckis, mirė jis 1919 m. Visi šie trys knygnešiai ilsisi Viduklės parapijos kapinėse, Šilaupės kalnelyje.
Jų kapelius gražią kovo 16 dieną prisiminė ir pagerbė Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijos 3 a klasės mokinukai (grupės auklėtoja Rasa Matevičienė), gimnazijos
informacinio centro bibliotekininkė Danelija Laurinavičiūtė. Jie uždegė žvakutes, padėjo gėlių ant knygnešio J. Sakalausko kapo ir knygnešio skulptūros. Nuo pat ryto gimnazijos informaciniame centre vyko pokalbiai apie drąsiuosius spaudos platintojus, šia tema veikė parodėlė. Pasak informacinio centro bibliotekininkės D. Laurinavičiūtės, didesnio dėmesio sulaukiama iš žemesniųjų klasių moksleivių. Jie kaip ir tie knygnešiai dažnai paima knygų iš bibliotekos ir tėveliams, ir vyresniems broliams bei seserims.
To žodžio gūžtoj gyvenk,
To rugio varpoj siūbuok,
Pasaulio kalboj ataidėk.
Justinas Marcinkevičius
Aidi, vis dar aidi lietuviškas žodis, neštas mūsų knygnešių. Nepamirškime jų ir lietuviškų žodžių.
