Neriamas apynasris smurtui šeimoje

Seimas pagaliau priėmė įstatymą dėl apsaugos nuo smurto šeimoje. Policija galės smurtautoją bausti netgi tokiu atveju, jei auka nerašys pareiškimo. Smurtautoją bus galima laikinai izoliuoti, o jeigu situacija nesikeis – ir visiškai iškeldinti iš namų. Įstatymas ypač aktualus kaimų vietovėms, kur žmonės iš nedarbo ir kitų socialinių problemų vaduojasi alkoholiu bei pykčio protrūkiais. Tačiau ar naujai gimęs įstatymas tikrai gelbės nuo tų blogybių?

– Neabejoju, jog teisės aktų griežtinimas ir bandymas auką atriboti nuo smurtautojo yra sveikintinas dalykas. Tačiau kol kas policija šiuo klausimu lieka įsprausta į Baudžiamojo kodekso rėmus. Baudžiamajame kodekse nėra galimybės, kad policija savo iniciatyva pradėtų tokius veiksmus. Taigi, įstatymas kertasi su kodifikuota teise. O jei procedūros būna pažeidžiamos, tai patys žinote, kuo visa tai baigiasi. Šiandien keliamas klausimas, o kur smurtautojas gyvens, jei jis bus „išimtas“ iš šeimos? Noriu atkreipti dėmesį, kad toks pilietis jau bus pažeidęs kitų teises, todėl jis pats turėtų spręsti, kaip jam toliau gyventi, kaip tvarkytis. Juk ne jis auka. Neatmeskime tikimybės, kad kai kas iš smurtautojų, neturėdami kur dėtis, darys kitokius nusikaltimus, tačiau tai nereiškia, jog mes to vengdami turėtume nieko nedaryti. Reikia pasakyti, kad ir šiandien policija tuo klausimu daro daug. Apie du trečdaliai visų pranešimų būna dėl smurto šeimoje. Bet rezultatas būna nulinis, nes auka su smurtautoju susitaiko. O paskui vėl Policiją kviečia. Ar užteks mums pajėgų to įstatymo įgyvendinimui? Dirbsime tomis pačiomis pajėgomis, bet jos eina mažėjančia kryptimi. Darbo krūviai didėja, pajėgos mažėja.

– Įstatymą sveikinu, bet jis pats vienas nieko dar nereiškia. Labai svarbu, kokie bus poįstatyminiai aktai, kaip jis bus realiai įgyvendinamas. Mes jau labai seniai kalbėjome apie tai, kad ne vaikai ar jų motinos turėtų bėgti iš namų nuo smurtaujančio šeimos vyro, o jį patį reikėtų „išimti“ iš šeimos. Tačiau yra ir tokių šeimų, kuriose smurtauja abu tėvai: geria, mušasi, paskui skundžiasi, o kenčia vaikai. Manau, nebus taip paprasta nustatyti, kuris smurtautojas, o kuris auka. Bet kokiu atveju, policijos laukia papildomi ir labai dideli darbo krūviai. Manau, ir bylų teismuose padaugės, nes iškeldinamasis savo turtą gins visokiais būdais. Apsaugos nuo smurto šeimoje įstatymas – tik viena iš vaiko apsaugos priemonių. Gerai, kad jis priimtas. Jei taip būtų anksčiau, gal ir jūsų „Alio, Raseiniuose“ aprašyti šeši vaikai iš Rinkšelių būtų gyvenę šeimoje. Tikėkime, kad įstatymas veiks taip, kad nuo šeimos atskirtas smurtautojas neturės progos keršyti ar kaip nors kenkti pasiskundusiai aukai.

– Įstatymas, be abejo, yra labai gerai, o ypač kaimiškose vietovėse,kur didžiulis nedarbas ir dar didesnis nenoras dirbti. Aš tą kaip darbdavys itin pajutau pernai, kai prie mokyklos reikėjo darbininkų, bet iš kokių 20-ties kalbintųjų neatsirado norinčiųjų dirbti. Jiems buvo priimtiniau gyventi iš pašalpų, bet laisvai. Deja, tokiose šeimose gyvena didžioji dalis mūsų moksleivių, kurie kenčia nuo įvairių tokias šeimas kamuojančių bėdų, nuo smurto – irgi. Bet nelabai dar įsivaizduoju, kaip tas įstatymas funkcionuos. Mūsų šalyje, rodos, yra daug neblogų įstatymų, tačiau jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neveikia. O kaip bus su šituo įstatymu, tai dar sunku pasakyti, bet neabejoju, jog su nesklandumais bus susidurta: kur tuos triukšmadarius apgyvendinti? Kaip nuo jų apsaugoti šeimas vėliau? Ar užteks policijai jėgų ir noro su tokiais tąsytis? Bet jei įstatymas normaliai įsivažiuos, bus tikrai gerai.

– Gerai, kad priimtas apsaugos nuo smurto šeimoje įstatymas, nes smurtą šeimose matantys vaikai vėliau patys smurtaus. Smurtas kaip ir alkoholizmas ar kitoks blogis dauginasi. Juk kiek daug pavyzdžių, kai socialinės rizikos šeimoms priklauso ištisos kartos: močiutė, dukra, dukros vaikai… Kad ir kaip beatrodytų skaudu, vis daugiau žmonių smurto šeimoje nebelaiko blogybe. Ar daug žinote pavyzdžių, kur moteris, o ypač kaimietė, važiuotų pas teismo ekspertus. Net aplinkinių raginamos tai daryti, jos sako, kad nebus iš to naudos, nes su smurtautoju ir toliau teks gyventi po vienu stogu ir net miegoti vienoje lovoje, nes kitos lovos nebūtų kur pastatyti. Skurdas ir materialiniai nepritekliai yra smurto palydovai, o kai silpnesnis žmogus už to užsikabina, taip ir rieda žemyn.

– Mano akimis, įstatymas buvo labai reikalingas ir gerai, kad jis toks jau yra. Bet labai didelio jo veiksmingumo nesitikiu, nes kažin ar visos tarnybos yra tinkamai tam pasiruošusios. Negaliu kalbėti už policininkus, bet kažin ar šie turės kur paimtus smurtautojus padėti. Kita vertus, vien įstatymo buvimas, vien informacijos apie jį pasklidimas jau yra drausminanti priemonė. Bent jau pagąsdinti bus kuo. Moterys gal taps drąsesnės, mažiau toleruos smurtą, o vyrai taps atsargesni, bus priversti galvoti apie pasekmes. Kita vertus, įlįsti į šeimos vidų yra labai sudėtinga, gan dažnai kažkiek abi pusės būna kaltos dėl konflikto, tad kaip svetimam iš šalies nuspręsti, kuris yra kaltesnis? Mes vien alkoholiu piktnaudžiaujančių šeimų, kurios įrašytos į socialinės rizikos šeimų sąrašą, turime 24, o ten problemų itin daug. Manau, geriausią atsakymą apie šį įstatymą duos laikas, po kokių metų pamatysime efektą.

– Nedėkite į kišenę ir moteriškių. Jos irgi ne mažiau už vyrus geria, o kai pasigeria, tai tampa dar agresyvesnės nei vyrai. Tik jos mažiau fizinės jėgos turi ir už tai dažniau gauna grąžos. Be to, kiek jūs sutiksite vyrų, kurie išdrįstų prisipažinti buvę prilupti moters? Turiu vieną pažįstamą, kuriam mano akivaizdoje žmona karšta keptuve žiebė į galvą, apipylė karštais riebalais, o po kurio laiko tas vyras net man sakė, jog veidą apsideginęs svilindamas kiaulę. Matyt, žmogus buvo sumanęs visiems vienodai meluoti, bet užmiršo, kad aš tą „svilinimą“ mačiau. Aš dar neįsivaizduoju ir kito dalyko: o kur tuos vyrus, išmestus iš šeimos, dės? Girdėjau sakant, kad jie iš pradžių galės gyventi nakvynės namuose. Bet, leiskite paklausti, o kur jie tokie yra Raseiniuose? Išmes stiprius vyrus į gatvę, o kas toliau? Juk jie turės kažkur gyventi, kažką valgyti. Ar neprasidės naujų nusikaltimų banga? Naivu tikėtis, kad tokie žmonės gebės susirasti darbo, nes ir su diplomais jo neranda, į užsienį neišvažiuos, nes pinigų neturės. Negirdėjau, kad tokiems ir rezervatas būtų steigiamas.

– Per vėlai tuo klausimu susizgribta. Tokio įstatymo reikėjo kur kas anksčiau, kol dar nebuvo tiek daug pašalpomis sugadintų šeimų. Juk dažnoje kaimo troboje yra geriama, o kai pagirios pradeda garuoti, tuomet silpnesnis turi sprukti. Nepasakyčiau, kad policija ir be to įstatymo nieko nesprendė. Ir atvažiuodavo, ir kokį smarkuolį išsiveždavo. Bet kas iš to, jei pati moteriškė plazda iš paskos ir prašo vyrelį paleisti. Ir mėlynes ji pati sakosi nusipaišiusi, ir net nosį susilaužiusi. O kad policijai pareiškimą rašytų, tai išvis retas atvejis. Ką gelbės įstatymai, jei moteris nenori nei pati sau, nei vaikams padėti. Ar mažai spaudoje skaitome istorijų, kai moterys teismuose stoja savo vaikų prievartautojų, žagintojų pusėn, o ne savo vaikus gina. Mano nuomone, moterys yra mušamos tol, kol jos to pačios nori. Juk ir dabar yra daug galimybių ištrūkti nuo smurtautojų, bet jos kažkodėl laikosi jų įsikibusios. Tuomet belieka galvoti, kad joms tai patinka. Čigonai sako: jei muša, tai, vadinasi, myli.

– Mano tėvai dažnai barasi ir dažnai mušasi. Jei bandome gelbėti mamą, kliūva ir mums. Dabar, kai lauke šilta, mes nelaukiame, kol namuose prasidės barniai, su broliu išeiname miegoti ant tvarto. Bet sesuo su mumis neina. Kai tėvai pradeda muštis, ji pasislepia už kubilo, kuris stovi kambario kampe. Ji yra maža ir jos nematyti iš už to kubilo. Bet mes vis tiek nenorėtume, kad tėtį išvežtų kur nors kitur. Mama pati kartais prasideda, o jis tik ginasi. Mūsų vieno klasės draugo tėvas irgi mušdavosi, bet vieną sykį klasės draugo brolis, kuris yra vyresnis, tėvą prikūlė ir pasakė, kad taip bus visuomet, jei jis kels triukšmą. Dabar ten yra ramu. Taip ir mes darysime, kai paaugsime, nebedaug beliko laukti.

Kalbino ir fotografavo Ugnė Timonytė