Norėčiau…

Jadvyda Evartienė

Norėčiau, kad žiemos niekad nebūtų,
O tik pavasaris ir vasara, ruduo!
Nuo šalčio žemėj niekas kad nežūtų,
O širdyje gyventų džiaugsmas ne vargai.

Norėčiau, kad upės ir upeliai niekad neužšaltų,
Kad ledas neuždengtų ežerų akių,
Kad paukščiai niekad niekur neišskristų
Ir žmonės nepaliktų Lietuvos, savų namų!

Norėčiau, kad gimtinėje miškai žaliuotų,
O paukščiai saugiai krautų sau lizdus!
Žvėreliai drąsiai po tankmes bėgiotų
Nebijodami, kad juos kulka pavys.

Norėčiau, kad žmogus mylėtų žmogų.
Nelaimėje kad ranką viens kitam ištiestų.
Pajaustų skausmą po svetimu stogu,
Sušalusį kad prie karštos ugnies pakviestų.

Norėčiau, kad Lietuva būtų lyg didis sodas,
Žydintis, derantis visus gyvenimo metus!
Žmonės suprastų, kad taip tik Marijos žemėje atrodo,
Ir stengtumės būti Jos meilės ir globos verti.