Nuo idėjos iki paleidimo – mažiausiai penkerių metų maratonas

Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com

Kaimyninėje Kelmėje kone per naktį iškilo dešimtys vėjo jėgainių, jų daugėja ir Jurbarko rajone. Raseiniai taip pat neatsilieka – ruošiama dirva bent keliems vėjo jėgainių parkams. Pastaraisiais metais pagreitį įgavusi plėtra kartais sukuria įspūdį, kad tai paprastas ir greitas verslas. Bet iš tiesų vėjo energetika yra vienas atidžiausiai prižiūrimų ir reguliuojamų energijos gamybos būdų. Nepaisant to, kad ji – žalia, tvari, neteršia aplinkos ir neturi poveikio klimato kaitai.

Jėgainė šiaip sau neatsiranda
Nuo vėjo jėgainių parko idėjos iki statybų – ilgas kelias, kuriame tenka atlikti daugybę derinimo procedūrų, surinkti šimtus parašų, išklausyti visas suinteresuotąsias puses ir rasti bendrą nuomonių vardiklį.
„Jėgainė šiaip sau neatsiranda“, – tikina vėjo jėgainių projektų vystytojas Darius Grigaliūnas, šia veikla užsiimantis jau du dešimtmečius.
Kartu su Dariumi žingsnis po žingsnio apžvelgiame vystymo proceso eigą. Vien svarbiausių dalyvaujančių institucijų išvardinimas jam užima gerą pusvalandį. Tad, matyt, nieko keisto, kad pats procesas trunka ne mažiau nei penkerius metus, o kartais, priklausomai nuo aplinkybių, ir dukart ilgiau. Jis pats yra dirbęs su projektu, kuris užtruko visą dešimtmetį.
Pirmas dalykas, kurio imasi vystytojas, – tai tinkamos vietos vėjo jėgainių parko statybai paieška. Ją pirmiausia lemia tinklų pralaidumas. Visa aktuali informacija apie konkrečius taškus nurodant, ar yra galimybė prie jų prisijungti, pateikiama LITGRID puslapyje.

„Būtų beprasmiška statyti vėjo jėgainių parką neužsitikrinus elektros padavimo į tinklus. Tinklų pralaidumas yra būtina sąlyga, – akcentuoja D. Grigaliūnas. – Kitas žingsnis – konkrečios vietovės analizavimas. Kiekvienas vystytojas stengiasi taip sudėlioti visus taškus, kad būtų kuo mažiau trukdymo vietos gyventojams. Žmonės pirmoje eilėje. Atsinaujinanti energetika – valstybės prioritetas, vėjo jėgainės gamina pigiausią elektrą, bet ne mažiau svarbu, kad ta plėtra kiek įmanoma mažiau trukdytų vietos žmonėms. Pabrėžiu – kiek įmanoma, nes visiškai tuščių teritorijų šalyje nėra, todėl vėjo jėgainių parkai vienaip ar kitaip įžengia į žmonių gyvenimus. Bet darome viską, kad tas būtų juntama kuo mažiau.“

Tenka pasibelsti kone į kiekvienas duris
Toliau yra analizuojami aplinkosauginiai kriterijai, tarp jų vėjo stiprumo, kraštovaizdžio zonų (šalyje yra 27 zonos, kuriose griežtai draudžiama vėjo jėgainių statyba), parengiamas kraštovaizdžio tvarkymo planas. Gamtosauginiams reikalavimams taip pat skiriamas didžiulis dėmesys. Privaloma procedūra – poveikio aplinkai vertinimas (PAV). Šio dokumento rengimas vystytojams dažnai tampa tikru iššūkiu, nes situacija vertinama įvairiapusiškai dalyvaujant dešimtims institucijų.
„PAV tikslas – pateikti konkrečius atsakymus, kokie bus apribojimai dėl visuomenės sveikatos reikalavimų, miškų, vandens apsaugos zonų, paukščių, biologinės įvairovės ir kitų vietovės elementų. Įsivertinant pagal kraštovaizdinius ir poveikio aplinkai reikalavimus, preliminariai numačius vietas, kur galimai galėtų būti parkas, kartu tariantis su gyventojais dėl sklypų nuomos ar pardavimo. Tai irgi labai svarbus etapas, nes PAV nėra pasirašomas, kol nėra sutarčių dėl konkrečių sklypų“, – aiškina specialistas.
Beje, vystytojo pažintis su vietos žmonėmis pradeda megztis dar gerokai prieš pasirašant konkrečius dokumentus. Svarbu išsiaiškinti jų nuotaikas, požiūrį į vėjo jėgaines, lūkesčius, išklausyti, ko baiminamasi ir ko tikimasi. Ypač naudingi susitikimai su vietos bendruomenėmis. Galima sakyti, vystytojas pasibeldžia į kiekvienas duris, nes kiekvieno žmogaus nuomonė yra svarbi, į ją įsiklausoma.
„Kol PAV nepasirašytas, jokie tolesni veiksmai nėra galimi. Tai didelės apimties dokumentas, apimantis apie 300 puslapių. Jis derinamas su kariuomene, Valstybine saugomų teritorijų tarnyba, savivaldybe, Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu, kelininkais, kultūros paveldu… – kiekviena institucija vertina, ar numatoma veikla gali turėti kokį nors poveikį tai sričiai, ar ne“, – vardija D. Grigaliūnas.
Numatytoje teritorijoje atliekami tyrimai trunka ne trumpiau nei metus. Pavyzdžiui, tiriant poveikį paukščiams, ornitologai konkrečioje vietoje lankosi kiek­vieną mėnesį – stebi, kokie vietiniai ar migruojantys paukščiai ten praskrenda, kokie jų srautai, skaičiuoja lizdus, matuoja, kokiu atstumu jie yra nuo artimiausios jėgainės ir panašiai.
„Kiekvienas vertina iš savo pusės ir pateikia daugybę argumentų, kodėl viena ar kita jėgainė negalėtų būti statoma. Kas tada? Dar prieš pradedant PAV mes žinome, kad dalies jėgainių būsime priversti atsisakyti. Tarkim, ornitologai įvertina, kad šių trijų jėgainių negali būti, nes jos darys poveikį paukščiams, visuomenės sveikatos specialistai pažymi kitas tris, kurios galimai darys neigiamą įtaką gyventojams, kultūros paveldas – per arti kapinaičių esančią jėgainę ir taip toliau. Tačiau kol galutinis sprendimas nėra priimtas, atsižvelgiant į institucijų pastabas jėgainių išdėstymas gali būti koreguojamas“, – aiškina pašnekovas.
Privaloma procedūra – PAV viešinimas. Rengiami susitikimai su bendruomenėmis, dokumentas pristatomas vietos žmonėms – aptariami sprendiniai, vyksta diskusijos, išklausomi prieštaravimai, į tuos, kurie motyvuoti, yra atsižvelgiama. Taip pat dar iki viešinimo visų gyvenamųjų pastatų, kurie patenka į vieno bokšto aukščio teritoriją aplink planuojamą jėgainę, bei sklypų, esančių keturių bokštų aukščio teritorijoje, savininkams išsiuntinėjami registruoti pranešimai informuojant apie statybas. Jie taip pat turi teisę išreikšti savo nuomonę – paprieštarauti statyboms, susitarti dėl kompensacijos. Be jų sutikimo jokia veikla negali būti vykdoma.

Derinimų – „beprotiškai daug“
Anot Dariaus, laikant rankose storą PAV segtuvą su visų institucijų parašais ir su galutinį sprendimą priimančios Aplinkos apsaugos agentūros užtvirtinimu, apima geras jausmas – nueita nemaža kelio dalis. PAV procesas trunka nuo pusantrų iki dvejų metų.
„Jeigu per tą laiką pralaidumas tinkluose išlikęs toks pat – pasitaiko, kad kiti vystytojai pakeičia buvusią situaciją, – atliekama pralaidumo rezervacija. Pralaidumas – viena, bet dar yra technologiniai dalykai. Reikia įsivertinti, kokios yra išankstinės sąlygos, kaip tas vėjo jėgainių parkas galės būti prijungtas – galbūt prireiks modernizuoti esamą pastotę arba pastatyti naują. LITGRID išduoda išankstines projektavimo sąlygas, jeigu jos tenkina, pasirašomas ketinimų protokolas“, – tolesnę eigą dėsto pašnekovas.
Ketinimų protokolas užtvirtinamas prievolių užtikrinimu ir garantiniu mokesčiu. Šio mokesčio vidurkis – 300 tūkst. eurų už vieną jėgainę. Sėkmingai įgyvendinus projektą ir pradėjus veiklą, šie pinigai grąžinami.
Su pasirašytu ketinimų protokolu kreipiamasi į Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą (VERT). Ši institucija tikrina, ar surinkti visi parkui įrengti reikalingi dokumentai, ir, jeigu viskas gerai, išduoda plėtros leidimą. O tada pradeda suktis skaitliukas. Plėtros leidimas išduodamas limituotai – paruošti visus dokumentus, suderinti projektus ir pastatyti jėgaines privaloma per trejus metus. Jei nespėjama, leidimas nustoja galioti, automatiškai nutraukiamas ketinimų protokolas, prarandamas garantinis mokestis. Vystytojas sukasi kaip įmanydamas, nes nesėkmė kainuoja itin brangiai.
Su plėtros leidimu sugrįžtama į LITGRID užtvirtinti prijungimo sąlygų ir pradedami projektavimo darbai.
Projektuotojai atlieka būsimų statybų vietų grunto tyrimus, projektuoja kelius, kuriais bus gabenama įranga. Procesas sudėtingas – šiuolaikinių vėjo jėgainių sparnų ilgis siekia ir 90 metrų, į tai būtina atsižvelgti įrengiant kelius bei sankryžas, apskaičiuojant posūkius. Tuo metu vystytojo užduotis – sudaryti servituto sutartis su visų sklypų, per kuriuos bus tiesiami keliai ar kabeliai, savininkais. Čia vėlgi dalyvauja daugybė institucijų – Statybų inspekcija, Nacionalinė žemės tarnyba, savivaldos, melioratorių, ugniagesių atstovai, kelininkai, telekomunikacijų bendrovės…
„Projektuotojai projektuoja, o įmonė pagal jų sprendinius bando susiderinti su visomis institucijomis ir gyventojais pasirašant notarines sutartis“, – apibendrina D. Grigaliūnas įvertindamas, kad šis etapas kartu su jo viešinimu užima maždaug metus.
Patvirtintas techninis projektas keliauja į savivaldybę, kur yra išduodamas statybos leidimas. Čia reikalingas pakartotinis institucijų, kurios jau palaimino projektą, patvirtinimas. Tarkim, PAV pasirašiusi Aplinkos apsaugos agentūra dar kartą turi pasirašyti, kad neprieštarauja statyboms.
Gavus statybų leidimą su LITGRID pasirašoma prijungimo sutartis ir tada jau prasideda statybos. Iškilus vėjo jėgainėms laukia daug atitikties vertinimo procedūrų – privaloma surinkti visų leidimus išdavusių institucijų parašus, patvirtinančius, kad darbai atlikti pagal deklaruotus parametrus.
Su LITGRID pasirašoma perdavimo paslaugų ir disbalanso sutartis, kuria įtvirtinamos elektros perdavimo sąlygos, ir pradedami atitikties bandymai – vėjo jėgainės paleidžiamos saugiu režimu, bet pagaminama elektra dar neperkama. Bandymai gali trukti iki pusės metų ir tik tada gaunamas leidimas gaminti.
„Tie treji metai nuo VERT išduoto plėtros leidimo – labai intensyvūs. Tų institucinių derinimų yra beprotiškai daug“, – pripažįsta Darius pridurdamas: tiek daug, kad net neįmanoma pasakyti tikslaus skaičiaus.