Nuo meno teorijos iki kunigystės. Šiluvos vikaro istorija

Mažame Šiluvos miestelyje telpa daugybė paradoksų – tai viena seniausių Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietų Europoje, lietuviškosios rezistencijos, progreso ir tradicijos dermę savyje talpinančių šventovių. Todėl nenuostabu, kad būtent Šiluvoje sutinkame kunigą, kurio kelionė prasidėjo nuo menotyros studijų, gilaus domėjimosi istorija ir kultūros kelio, vedančio link kunigiškos tarnystės. Apie tai ir apie neseniai drauge su kurso draugu kun. Nerijumi Pipiru išleistą poezijos ir meditacijų knygą kalbasi Šiluvos piligrimų centro atstovė Ona Eigirdaitė ir Šiluvos vikaras kunigas Robertas Urbonavičius.
– Teko girdėti, kad esate iš Šančių, tad kaip jaunuolis iš Šančių tapo kunigu?
– Išties būtų smagu, jei būčiau iš Šančių – keleto vyskupų gimtojo rajono, deja, nesu kilme šančiškis, nors Šančių parapijoje atlikau diakono tarnystę ir apie mėnesį kunigavau, kol persikėliau į savo pirmąją parapiją Ukmergę. Tad su Šančiais sieja kuo geriausi prisiminimai, kaip vietiniai juokauja: „Šančiai – meilės pančiai.“
Augau Kauno Eigulių mikrorajone, tolokai nuo Šančių. Jaunuolis iš Kauno tapo kunigu, nes pajuto Dievo kvietimą – toks turbūt būtų banalus atsakymas. Kaip Šventoji Kryžiaus Teresė (Edita Štein) yra sakiusi: „Ko nebuvo mano planuose, tas buvo Dievo planuose.“
– Šiuo metu tarnaujate Šiluvoje. Kaip nutiko, kad iš Kauno kilęs kunigas dabar tarnauja mažame miestelyje?
– Tokie dalykai kaip tarnystės vietos kunigų gyvenime dažniausiai nutinka vyskupo ordinaro sprendimu. Nors tiesa, kad kaunietis nuo gimimo, bet kunigystės tarnystės vietos buvo toli nuo Kauno: pirmiausia Ukmergė, paskui Raseiniai, dabar Šiluva. Tikiu, kad taip Dievas moko neprisirišti prie vietos ir įpročių.
– Esate vikaras, kas yra toji vikaro tarnystė, kuo ji skiriasi klebono?
– Vikaras yra klebono padėjėjas ir artimiausias bendradarbis. Panašiai kaip direktoriaus pavaduotojas. Klebonas yra parapijos administratorius, už ją atsakingas, o vikaras yra skiriamas padėti klebonui parapijos pastoracijoje. Dera pabrėžti, kad ir klebonas, ir vikaras kunigystės šventimų lygmenyje yra vienodai lygūs, tik skiriasi atsakomybės laipsniai.
– Esate baigęs menotyros studijas. Kas atsitiko, kad menotyrininkas tapo kunigu, o gal kunigas baigė menotyrą? Kodėl būtent menotyra? Kas sužavėjo joje labiausiai?
– Menotyra – vienas iš kelių, kuriais Dievas mane atvedė į kunigystę. Neplanavau stoti į menotyrą, net nežinojau, kas tai per daiktas. Nuo mokyklos laikų patinka istorija, tad į šios krypties studijas ir planavau stoti. Deja, belaukiant eilės, kad priimtų studijuoti, buvo užpildytos valstybės finansuojamos vietos, o mokamos studijos man buvo neįkandamos. Buvo likę laisvų vietų į menotyros studijas, tad pagalvojau, kad vis vien noriu studijuoti universitete, o vėliau gal pereisiu į istorijos studijas, pasirinkau menotyrą. Niekada nesigailėjau, kad studijavau menotyrą, nes labai platus studijuojamų dalykų spektras (dailė, teatras, architektūra, kinas, fotografija, urbanistika ir t. t.) padėjo praplėsti akiratį ir pagilino pasaulėvaizdį. Galiausiai studijuodamas galėjau domėtis ir istorija, ir teologija. Taip pat krikščioniškojo meno studijos atvedė iki seminarijos. Tad tikrai galiu pritarti apaštalui Pauliui: viskas išeina į gera mylintiems Dievą.
– Ar šiandien šios studijos jūsų tarnystėje praverčia? Kaip?
– Tiesiogiai, aišku, nepraverčia, bet tai, ką jos suteikė,  – taip.
– Artėja vasario 13-oji. Marijos diena, po kurios seks Šv. Valentino diena, įsimylėjėlių ir meilės diena. Teko girdėti, kad jums ypač brangi yra Mergelė Marija, galbūt galima pasakyti, kad ji yra jūsų mylimiausia tarp šventųjų esanti moteris? Tad papasakokite apie ją. Kaip gimė meilė Mergelei Marijai. Taip pat teko girdėti, kad turite daug jos ikonų, ne kartą keliavote į Marijos apsireiškimų vietas, o dabar gyvenate Šiluvoje, vienoje iš svarbiausių Marijos apsireiškimo šventovių Europoje.
– Žinoma, kaip sakė šventasis Bernardas Klervietis, „apie Mariją niekada nebus gana“. Tad apie ją galėčiau kalbėti ilgai. Pirmiausia norėčiau priminti, kad Marija nėra viena iš šventųjų, Ji išskirtinė iš visų šventųjų. Kaip sakydavo Bažnyčios tėvai, nėra nieko didingesnio už Mariją, vien Dievas. Tad būti kataliku ir nejausti meilės Marijai, manau, yra negalimas dalykas. Žinoma, asmeninis pamaldumas yra atskira tema. Man patinka mintis, kad šventieji mus patys pasirenka į draugus, juk kiekvienas iš mūsų turime šventuosius, kurie mus kažkodėl traukia. Tad esu tikras, kad Mergelė Marija mane pirma pakvietė į artimą draugystę su Ja. Kunigui ypač svarbus ryšys su Mergele Marija, nes Ji moko mus mylėti nesisavinant, o dovanojant.
Iš tiesų, mėgstu keliauti po Marijos šventoves, kurios visada yra gyvosios evangelizacijos židiniai. Marija pati sėkmingiausia evangelizuotoja, mokanti prakalbinti savo vaikus, prisitaikydama prie kiekvienos tautos tradicijų ir suvokimo – tą ir liudija skirtingi Dievo Motinos atvaizdai.
Tikra laimė būti Šiluvoje – dvasinėje Lietuvos širdyje. Beje, vyskupo žinią, kad nori su manimi pasikalbėti, kaip vėliau paaiškėjo dėl paskyrimo į Šiluvą, gavau būdamas kitoje Marijos šventovėje – Gvadelupėje, Meksikoje.
 – Kunigo kasdieninė duona yra homilija. Kaip jai ruošiatės?
– Tiesą sakant, esu tinginys, tad specialiai nesiruošiu – nesielgiu, kaip vienas dėstytojas sakė, kad sekmadienio homilijai reikia pradėti ruoštis pirmadienį. Dažniausiai apgalvoju, kokius punktus norėčiau paliesti, o tada meldžiuosi, kad Dievas iškeltų tai, ką reikėtų pasakyti. Visada stengiuosi sakyti homiliją taip ir apie tai, kad pirmiausia mane patį sudomintų ir užkabintų, nes žinau, kad tada palies ir kitą. Kai kunigas sako ar skaito homiliją pats nuobodžiaudamas ir netikėdamas tuo, ką sako, kaip jis uždegs ir kitą?
– Kokią jūsų gyvenimo dalį užima literatūra? Ką mėgstate skaityti?
– Stengiuosi kiekvieną dieną bent pusvalandį atrasti knygai, dažniausiai skaitau kelias iš karto. Deja, šiais laikais tenka iš gerų knygų rinktis tik pačias geriausias, ir tai su siaubu matau, kaip pilnėja lentyna neperskaitytų knygų, tad perku kuo mažiau naujų knygų, nebent jos tikrai geros ir mane dominančios. Greta teologijos visada randu vietos J. R. R. Tolkieno ir jo pasekėjų kūrybai.
– Vasario 13 dieną vyko jūsų ir kun. Nerijaus Pipiro knygos pristatymas. Kaip gimė ši knyga?
– Ji gimė kurso draugo kunigo Nerijaus uolumo ir vieno dosnaus asmens dėka. Noras publikuoti savo kūrybą knygos pavidalu, paskui ją visur pristatyti ir klausyti liaupsių, kurios galbūt nėra tikros ar svarbios, man ne prie širdies. Taip pat manau, kad kunigystėje kūryba yra kaip laisvalaikio užsiėmimas, jis neturėtų tapti pagrindiniu darbu. Mano meditacijos bibline tematika (ši sritis mane labai traukia) gimė kaip liturginio laiko tekstai Bernardinai.lt portalui. Jeigu jos kam padės melstis ar atlikti mąstymą, manau, savo tikslą bus pasiekusios.
Šiluvos piligrimų centro informacija