[1]Lygiadienis Kejėnuose, kur ošia ąžuolai, kur sklando protėvių dvasia, kur čiurlena Šventupio upelis. Susirinkome tie, kuriems rūpi tradicijos, istorija, gamta, kuriems skauda, kurie myli… Džiugu, kad nereikia kviesti ir įrodinėti. Juk šventė Kejėnų archeologiniame komplekse vyksta daugiau kaip 10 metų. Tai tradicinis Palukščio ir Milašaičių kaimų bendruomenių pavasario lygiadienio renginys. Kaip ąžuolas negali augti be šaknų, taip ir tauta neegzistuoja be istorijos, be pagarbos, be tradicijų.
Renginyje dalyvavo rajono meras Algirdas Gricius, vicemerė Gitana Rašimienė, ilgametis rajono Tarybos narys, Gėluvos kaimo bendruomenės pirmininkas Jonas Vazgys, VVG „Raseinių krašto bendrija“ vadovas Vincas Blinstrubas, mūsų nuolatinis pagalbininkas ir talkininkas Paliepių girininkas Vytautas Bulotas, bendruomenių pirmininkai, draugai su šeimomis ir vaikais. Pradžiugino naujo rajone judėjimo „Pilietiškas pasirinkimas“ narių dalyvavimas. Pasipuošę savo judėjimo ženklu, jie aktyviai įsijungė į bendrą šurmulį. Kasmet šventėje dalyvauja ir nuoširdžiai talkina Girkalnio mokytojai ir moksleiviai. Tai renginys, kai ateinantieji atsineša šypseną, šilumą, meilę istorijai, gamtai ir šiai vietai – Kejėnų piliakalniui.
Lygiadienio ženklas – rombas, vaizduojantis žemės lauką. Virš jo žirgeliai – mitinių dvynių žirgai ašvieniai, traukiantys Saulės vežimą į Dangaus kalną. Ženklo simetriškumas reiškia pusiausvyrą. Tai diena, kai visuose pasaulio taškuose diena lygi nakčiai, šviesa – tamsai. Tai virsmo metas, kai blogosios jėgos pralaimi užleisdamos vietą gėriui, kylančiai Saulei, šilumai. Pavasarėja… Ir mes nutarėme pagreitinti jo atėjimą. Žadinome pavasarį – prausėmės apeiginio Šventupio upelio vandeniu. O kas nenori atjaunėti! Užkūrėme Perkūno pavasarinę ugnį, ji šildė orą, sudegino visas blogas mintis ir nesėkmes. Ūkininkai „žadino“ grūdus maišydami, kalbėdami, džiaugdamiesi būsimu derliumi. Ėjome ratu aplink laužą, dainavome liaudies dainas, šokome, žaidėme senovinius žaidimus. Šventupio slėnyje plačiai nuskambėjo „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, „Už Raseinių, ant Dubysos“, „Augo kieme klevelis“ ir kitos dainos.
Suvažiavę vyrai ir vaikai aktyviai meistravo inkilus. Jiems vadovavęs girininkas V.Bulotas mokė, kaip pagaminti inkilą. Ypač tai domino vyrus, jie noriai traukė iš besisukančių ratelių dūzgiančių pjūklų link. Drąsiausi pasišovė naujai pagamintus ir moksleivių atvežtus inkilus čia pat pakabinti.
Kaip ir saulė ratu ratu, taip ir visas mūsų gyvenimas gamtos ritmu – nuo pavasario iki rudens lygiadienio, nuo šv. Kalėdų iki Velykų.
Visus linksmino ansamblio „Degule“ moterys ir Milašaičių kaimo bernų kapela. Tradiciškai paleidome dangaus šviesulius, kartu pasiųsdami linkėjimus kitoms rajono bendruomenėms. Dar ilgai mums grojo Milašaičių kaimo bernai. Vaišinomės tradicine Palukščio dvaro koše, džiaugėmės buvimu, bendryste, nuostabiu oru ir neskubėjome skirstytis.
Gražina Pečkaitienė