NVSC: vėjo jėgainės gyventojams netrukdo
Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com
„Baimės ir skundai yra planuojant elektrines, o eksploatuojant jų gauname itin mažai“, – sako Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja Irena Taraškevičienė. Tai perša išvadą, kad gyventojai, priešindamiesi greta statyti planuojamiems vėjo jėgainių parkams, remiasi emocijomis, o ne racionaliu vertinimu. Tarp dažniausiai minimų baimių – galimas neigiamas poveikis sveikatai. Ilgamečiai moksliniai tyrimai tai paneigia.
– Kiek tenka kalbinti vietovių, kuriose vėjo jėgainės jau sukasi, gyventojus, dauguma tokia kaimynyste nesiskundžia. Tačiau vystytojų planai statyti naują vėjo parką kiekvienu atveju susiduria su protestais, nenoru jų įsileisti – ši tendencija stebima visoje Lietuvoje. Ar dažnai gyventojai kreipiasi į NVSC, kokie nusiskundimai dažniausi?
– Visos baimės ir skundai, kurių sulaukia NVSC, yra planuojant elektrines, o eksploatuojant jų gauname itin mažai.
Apklausos, kaip gyventojai reaguoja į jau esamas vėjo elektrines, nesame vykdę, tačiau mūsų tinklalapyje pateikiamose rekomendacijose dėl vėjo elektrinių poveikio visuomenės sveikatai vertinimo yra apžvelgiama nemažai teorinių veiksnių. Tarp jų ir tie, kuriuos gyventojai mini dažniausiai, – triukšmo poveikis, šešėlių mirgėjimas, pati konstrukcija, jos sauga.
Iš tiesų gyventojai matydami, kokio dydžio konstrukcijos yra gabenamos, neretai nerimauja, prisimena girdėję, kad kažkur buvo atitrūkusi mentė ar panašiai. Bet reikia pabrėžti, kad vėjo elektrinių gamintojai reaguoja į kiekvieną pasitaikiusį atvejį, tobulina konstrukciją – technologinė pažanga leidžia mažinti visus minimus poveikius. Kad ir, pavyzdžiui, ledo švaistymo veiksnys – anksčiau tai buvo neišvengiama, o dabar mentės yra padengiamos specialia danga, kad ledas negalėtų susidaryti ar nuo jos atitrūkti.
Lietuvoje teigiama yra dar ir tai, kad vėjo elektrinių parkus vysto stambūs vystytojai – jie stato naujas elektrines. Tas etapas, kai buvo atsivežamos naudotos, paprastai iš Vokietijos, dabar jau tampa praeitimi.
– Baimindamiesi dėl žalos sveikatai žmonės dažniausiai mini vėjo elektrinių keliamą triukšmą. Ar šie nuogąstavimai pagrįsti?
– Tam tikroje zonoje aplink vėjo elektrinių parką, kurioje ateityje nebus galima statyti naujų namų, triukšmas turi būti suvaldytas iki leidžiamų verčių. Pavyzdžiui, nakties metu gyvenamojoje teritorijoje jis negali viršyti 45 decibelų. Kiek esame turėję skundų, matavimais mums nepavyko įrodyti, kad triukšmas nėra suvaldytas.
45 decibelai – tai nėra didelis triukšmas, apibūdinčiau jį kaip šiurenimą. Bet žmonės į jį reaguoja skirtingai. Vieni nieko negirdi, kitus gali ir suerzinti – ne pats triukšmo lygis, o besikartojantis, įkyrus garsas, net jeigu jis yra labai silpnas. Buityje mes taip pat turime įvairių šaltinių, kurie periodiškai patriukšmauja. Pavyzdžiui, nuolat girdime tam tikrą šaldytuvo burzgesį (jo triukšmo lygis taip pat siekia 45 decibelus – aut. past.) ir dažniausiai į jį visai nereaguojame. Bet kai kas su tuo vis įsijungiančiu ir išsijungiančiu garsu negali susigyventi.
Statant naujas elektrines triukšmas tikrai bus suvaldytas, gyventojai dėl to neturi abejoti. Planuojant elektrines yra apskaičiuojamas prognozuojamas triukšmo lygis – gamintojas pateikia triukšmo emisiją, t. y. didžiausią garsą, kurį gali išskirti elektrinė. Beveik visame pasaulyje tam naudojama danų sukurta modeliavimo programa. Mes nepastebėjome, kad tas modeliavimas būtų neteisingas.
Tiesiog negali būti taip, kad triukšmas bus didesnis ir žmonėms teks dėl to kentėti. Yra sukurta sistema, vykdoma nuolatinė priežiūra. Galų gale jei žmogus galvoja, kad yra kitaip, jis gali parašyti skundą, kuris bus įvertintas, vyks tyrimas.
Ką gali padaryti vėjo elektrinių valdytojas paaiškėjus, kad toje vietovėje triukšmas vis dėlto viršija numatytas vertes, ir taip yra būtent dėl vėjo elektrinių? Kadangi elektrinė yra valdoma nuotoliniu būdu, tam tikru laiku ji gali būti sustabdoma. Žinoma, reikia suprasti, kad elektrinės valdytojui sustabdymas nėra naudingas, nes tam tikru periodu jis nepagamina energijos. Tačiau šita priemonė yra galima. Ją įdiegti nėra sudėtinga.
Beje, triukšmas, kurį girdime, – aerodinaminis, susidarantis dėl oro sukimosi aplink mentę. Gondoloje sumontuoti įrenginiai taip pat skleidžia triukšmą, bet prie žemės paviršiaus jis reikšmingai sumažėja, nes gondola yra labai aukštai.
Vis tik dėl triukšmo nei gyventojų nusiskundimų sulaukiame, nei viršijimų nustatome. Vadinasi, atliekamas modeliavimas tiksliai atspindi būsimą padėtį.
– Danijoje, Suomijoje, JAV atlikti tyrimai parodė, kad vėjo jėgainių skleidžiamas infragarsas, žemo dažnio triukšmas nesiekia sveikatai kenksmingų ribinių verčių. Kaip mes šį triukšmą jaučiame, ar jis gali paveikti žmogaus sveikatą?
– Patalpų konstrukcijos – sienos, langai – efektyviai sulaiko įprastinio dažnio garsą, o šias bangas šiek tiek praleidžia. Jautresniam žmogui gali atrodyti, kad jis kažką girdi. Bet noriu pabrėžti, kad galvos skausmas ar miego sutrikimas, kuo kartais skundžiamasi, atsiranda ne dėl paties garso, o dėl žmogaus susierzinimo.
Žemo dažnio garsų poveikis yra apipintas mitais. Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad jie neigiamai veikia visuomenės ar atskirų individų grupių sveikatą. Pasaulio sveikatos organizacija šiuo klausimu nieko bauginančio nėra pareiškusi. Tai patogi manipuliacijoms sritis, kadangi nėra labai aiškiai apibrėžta – žemą garsą galima tik išmatuoti, bet realiai sumodeliuoti, kas bus konkrečiose patalpose, neįmanoma. Jeigu žmogus dėl to kreiptųsi, būtų tiriamos konkrečios aplinkybės. Bet noriu pabrėžti, kad skundų dėl žemo dažnio garsų, galima sakyti, išvis negauname.
Gerai, kad žmonės nerimauja, reiškia nepasitikėjimą, reikalauja rūpimos informacijos. Todėl ir pats vystytojas paskatinamas išdėstyti jėgaines taip, kad jos kuo mažiau būtų juntamos. Planinių sprendinių tikrai yra.
– Kas tas šešėliavimas ir kuo jis gali būti grėsmingas? Ar tiesa, kad vėjo jėgainės metamas mirgantis šešėlis sukelia galvos skausmus?
– Šešėliavimas arba šešėlių mirgėjimas Lietuvoje nėra reglamentuotas – jokie teisės aktai nenustato, kokia yra leidžiama jų trukmė.
Kai kuriose šalyse jis yra reglamentuojamas, bet, kiek teko skaityti užsienio vertinimų, visur vadovaujamasi tuo pačiu Vokietijos teismo sprendimu, kuriuo nustatytas trisdešimties valandų per metus leidžiamas mirgėjimas. Ir pas mus į jį yra atsižvelgiama, nors tai nėra teisiškai privaloma.
Nesu girdėjusi, kad dėl šešėlių mirgėjimo imtų skaudėti galvą ar kiltų kitokių sveikatos sutrikimų. Taip, jis gali erzinti žmogų. Bet gal tas žmogus visada susierzinęs, jo kraujospūdis pakilęs ir dėl to skauda galvą? Kiek teko matyti mokslinės literatūros, buvo svarstymų, ar šešėliavimas gali sukelti epilepsijos priepuolį. Jie buvo paneigti, kadangi tas dažnis nėra toks, kuris, mokslo duomenimis, galėtų sukelti epilepsijos priepuolį.
– Kodėl taip lengvai atmetama tai, ką teigia mokslas, remiamasi emocijomis, o ne racionaliu vertinimu?
– Žmonės yra įvairūs. Yra tokių, kurie negali užmigti nuo menkiausio krepštelėjimo, juos erzina dalykai, daugelio net nepastebimi. Tie superjautrūs žmonės dažniausiai ir sukelia nerimo bangą paskleisdami abejones ir nuogąstavimus.
Taip jau yra, kad žmonės labiau tiki tuo, kas negatyvu, jie neklauso paneigimų. Perskaito, kad yra baisu, blogai, ir net nesusimąsto, kas ir kokių tikslų turėdamas apie tai rašo. Tokių pavyzdžių, deja, turime ne vieną – tiek dėl autizmo, tiek dėl vakcinacijos. Dabar „ant bangos“ vėjo elektrinės ir su jų poveikiu susijusios klaidingos išankstinės nuostatos.