O ta svo­gū­nų ga­ly­bė…

Svo­gū­nų tė­vy­nė – Vi­du­ri­nė Azi­ja. Iš ten jie iš­pli­to į Egip­tą, Grai­ki­ją, Ro­mą. Che­op­so pi­ra­mi­dė­je iš­li­kę įra­šai, ku­rie liu­di­ja, kiek si­dab­ro su­mo­kė­ta už svo­gū­nus ir čes­na­kus, nu­pirk­tus ver­gams. Kad ne­si­rgtų ir ge­rai dirb­tų! Ki­ni­jo­je, In­di­jo­je svo­gū­nas – šven­tas au­ga­las. Gal to­dėl, kad pri­me­na mė­nu­lio pil­na­ties di­dy­bę ir pa­slap­tin­gu­mą, ku­ri dau­ge­ly­je ci­vi­li­za­ci­jų bu­vo am­ži­ny­bės si­mbo­lis.

Lie­tu­vo­je, kaip ma­no­ma, svo­gū­nai pra­dė­ti au­gin­ti XII a., o ra­šy­ti­niai šal­ti­niai ap­ie jų au­gi­ni­mą dva­ruo­se da­tuo­ja­mi XVI a. Ir tur­būt nė vie­na dar­žo­vė ne­su­si­lau­kė to­kio pri­pa­ži­ni­mo kaip mais­tas ir vais­tas vi­suo­se kon­ti­nen­tuo­se, vi­so­se tau­to­se, o ir pas mus.

Svo­gū­nų ver­tė pri­klau­so nuo juo­se esan­čių vi­ta­mi­nų, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, ku­rių net trys de­šim­tys. Dar gau­sūs fi­ton­ci­dai nai­ki­na dau­ge­lio li­gų su­kė­lė­jus, dar la­kūs ete­ri­niai alie­jai su­tei­kia pui­kų sko­nį bei kva­pą, kas ge­ri­na ape­ti­tą. O ku­rias li­gas ir bė­das gy­do, sun­ku net iš­var­din­ti. Tei­gia­ma, kad sti­mu­liuo­ja šir­dies ir skran­džio veik­lą, nor­ma­li­zuo­ja krau­jos­pū­dį. Svo­gū­nų su­ltys re­ko­men­duo­ja­mos pra­si­dė­jus vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mų ta­kų li­goms, gri­pui, net an­gi­nai gy­dy­ti…

Dau­giau­siai rū­pes­čio dar­ži­nin­kams bū­na, ka­da rei­kia pirk­ti svo­gū­nų sė­ji­nu­kus. Bran­go­ki daž­nai jie bū­na. Tai ko­dėl ne­pa­ban­džius svo­gū­nų ro­pu­tes iš­si­au­gin­ti iš sėk­lų. Rei­kia anks­ti, ba­lan­džio vi­du­ry­je, juos pa­sė­ti į ne­pikt­žo­lė­tą dir­vą, nes svo­gū­nus ra­vė­ti yra ga­na sun­ku. Taip svo­gū­nus di­de­liuo­se plo­tuo­se au­gi­na mū­sų ūki­nin­kai. 10 m² lys­vei sėk­lų rei­kia tik 80 gra­mų. Be­je, iš sėk­lų iš­au­gin­ti svo­gū­nai per žie­mą lai­ko­si ge­riau, nei iš sė­ji­nu­kų.

Ren­kan­tis, ko­kius pirk­ti svo­gū­nų sė­ji­nu­kus, rei­kė­tų at­si­žvelg­ti į dau­ge­lį po­žy­mių. Pir­miau­sia svo­gū­nai skirs­to­mi į ašt­riuo­sius, pu­siau ašt­riuo­sius ir sal­džiuo­sius. Pa­si­ren­ka­me tuos, ku­riuos la­biau mėgs­ta­me. Jie bū­na vie­na­liz­džiai ir dau­gia­liz­džiai ar, kaip daž­nai sa­ko­ma, – vien­gal­viai ir dau­gia­gal­viai. O ir ro­pe­lės bū­na gel­to­nos, rau­do­nos, bal­tos, tai­gi vi­sa spal­vų įvai­ro­vė…

Dau­giau­sia mū­sų pri­pras­ta ir pa­mėg­ta vo­kiš­ka ašt­rių­jų svo­gū­nų veis­lė STUTGARTEN RIESEN, nors pas­ta­ruo­ju me­tu vis dau­giau pe­rka­me olan­diš­kos sal­džių­jų svogūnų veis­lės sė­ji­nu­kų CENTURION. Va­ka­rų ša­ly­se jie dau­giau­siai pa­pli­tę, ma­tyt, ten dau­giau sau­go­mas skran­dis nuo per daug ašt­rių po­jū­čių…

Daž­nai klau­sia­ma, ko­dėl svo­gū­nuo­se at­si­ra­do žy­duo­lių. Ogi to­dėl, kad sė­ji­nu­kai ne­tin­ka­mai bu­vo lai­ko­mi žie­mą. Rei­kia juos, ypač di­des­nius, lai­ky­ti šil­tai – 18-22°C tempe­ra­tū­ro­je, ar­ba šal­tai – 0-2°C. Na­muo­se prie kros­nies ar­ba vė­sia­me rū­sy­je. Nors žy­duo­lių ga­li at­si­ras­ti ir dėl šal­to oro au­gi­mo pra­džio­je, ypač jei le­pes­nė pie­tų kraš­tų veis­lė. Kiek pa­so­din­si­me sė­ji­nu­kų į 10 m² lys­vę, pri­klau­so nuo jų dy­džio. Ma­žų pa­kaks 0,6 – 0,8 kg, vi­du­ti­nių – 1-1,2 kg, o di­de­lių rei­kės dar dau­giau.

Dar keli žodžiai apie mūsų primirštas kitas svogūnines daržoves. Laiš­ki­niai svo­gū­nai – pa­ly­gin­ti nau­ja, įdo­mi, švel­naus sko­nio ir ma­lo­naus aro­ma­to dar­žo­vė. Už­au­ga per 60 die­nų po su­dy­gi­mo. Tin­ka var­to­ti nuo vi­dur­va­sa­rio iki vė­ly­vo ru­dens. Nu­pjau­ti grei­tai at­že­lia. Laiš­ki­niai svo­gū­nai be­veik ne­ser­ga daž­na svo­gū­nų li­ga – milt­li­ge. Tai­gi laiš­ki­nių svo­gū­nų  ver­ta pa­sė­ti ša­lia ki­tų sa­lo­ti­nių dar­žo­vių – iš­kart vi­sas sa­lo­tų komp­lek­sas gre­ta!

Ki­ta mū­sų dau­giau mėgs­ta­ma dar­žo­vė – žie­mi­niai svo­gū­nai. Kaip ži­no­me, ro­pe­lių jie ne­iš­au­gi­na, val­go­mi tik laiš­kai. Per va­sa­rą ga­li­ma nu­pjau­ti net tris laiš­kų der­lius. Žie­mi­niai svo­gū­nai la­bai at­spa­rūs šal­čiams, net at­šiau­riau­sias žie­mas iš­ken­čia. Šio­je dar­žo­vė­je vi­ta­mi­no C yra dvi­gu­bai, A – pu­sant­ro kar­to dau­giau, ne­gu ro­pi­nių svo­gū­nų laiš­kuo­se.