Pagojukų seniūnijos bendruomenių išvyka

Įgyvendinant VšĮ „Atrask Raseinius“ Raseinių ir Kėdainių rajonų bendradarbiavimo programą, Pagojukų seniūnijos Akstinų, Kaulakių, Skirmantiškės, Vosiliškio, Sargelių bendruomenės centro nariai ir jų artimieji lankėsi Kėdainių rajone.
Daugelis aplankė Lietuvos vidurio miestą Kėdainius, kai kurie lankėsi arenoje, o rugpjūčio 24 dieną išsamiai, įdomiai pasakojant gidėms plačiau susipažinome su Kėdainių miesto istorija, architektūra, istoriniais ir kultūriniais objektais. Senamiestis įtrauktas į Kultūros paveldo registrą kaip valstybinės reikšmės urbanistikos paminklas. Čia stovi katalikų Šv. Juozapo ir Šv. Jurgio bažnyčios, taip pat evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bažnyčios, Viešpaties Atsimainymo cerkvė, mūrinė gotikinio stiliaus miesto rotušė.
Verta susidomėjimo miesto istorija. Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo. Archeologiniai kasinėjimai paliudijo, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelės žvejų ir žemdirbių gyvenvietės, kuri XIV a. pradžioje jau buvo įsikūrusi dešiniajame Nevėžio krante. Spėjama, kad pirmasis miesto savininkas Radvila Astikaitis apie XV a. vidurį ant stataus ir vaizdingo kairiojo Nevėžio kranto pastatė dvarą. Žemiau dvaro kūrėsi miestas, turgaus aikštė. 1535 m. Kėdainių savininką kunigaikštį Joną Radvilą paskyrus Žemaičių seniūnu miestas tapo Žemaitijos administraciniu centru. Taip pat patvirtintas ir pirmasis Kėdainių herbas su Kiškų giminės simbolika: žydrame herbinio skydo lauke pavaizduota sidabrinė pasaga su trimis auksiniais kryžiais, pasagos viduryje – dvi lašišos, nukreiptos į priešingas puses.
Nuo 1614 m. Kėdainiai vėl priklausė kunigaikščių Radvilų giminės šakos atstovams. Valdant Lietuvos didikams miestas išgyveno ūkinį ir kultūrinį pakilimą. XVII a. pirmoje pusėje Kėdainiuose veikė 10 amatininkų cechų, jiems priklausė apie 300 amatininkų. Mieste veikė siuvėjų, puodžių, kalvių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, gyvulių skerdikų cechai ir pirklių brolijos. 1627 m. rugpjūčio 24 d. Kristupas Radvila patvirtino senąsias Kėdainių miesto laisves ir suteikė naująjį herbą, kuriame panaudotos dviejų miestą valdžiusių giminių – Radvilų ir Kiškų – heraldinės figūros: auksiniame lauke juodas Radvilų erelio sparnas su koja, naguose laikančia plieninę Kiškų pasagą su trimis auksiniais kryžiais žydrame lauke.
Prie pagrindinių kelių į Kėdainius stovėjo miesto vartai, juos naktimis saugojo iš miestiečių sudarytos sargybos, o atvykusieji buvo registruojami. Visi miestiečiai privalėjo dalyvauti piniginėse rinkliavose, karinėse pratybose ir eisenose. Kunigaikščiai Radvilos rūpinosi socialinėmis miestiečių reikmėmis, todėl 1629 m. vargingiems gyventojams buvo pastatytos 3 špitolės, našlaičių namai ir ligoninė. Mieste įkurta viena iš pirmųjų vaistinių Lietuvoje. XIX a. Kėdainiai garsėjo arklių turgumis. Kėdainių daržininkai, daugiausia žydai, pradėjo auginti agurkus ir nuo tada Kėdainiai garsėja kaip agurkų augintojų kraštas.
Apžiūrėjome sinagogas, pagrindinę senamiesčio gatvę, lankėmės Krašto istorijos muziejuje. Susipažinimą su miesto senamiesčiu baigėme aplankydami Šv. Juozapo bažnyčią ir Radvilų mauzoliejų.
Keliavome toliau į Krekenavos regioninį parką, ten iš 30 metrų apžvalgos bokšto grožėjomės Nevėžio upės vingiais, o poilsiavietėje išbandėme pojūčių taką. Išvykos pabaigoje aplankėme Pašilių stumbryną.
Visų keliavusiųjų vardu dėkojame VšĮ „Atrask Raseinius“ direktoriui Arnui Zmitrai. Už saugią kelionę nuoširdžiai tariame ačiū UAB „Romirbus“ direktoriui Romualdui Dubinskui.
Draugiškos seniūnijos bendruomenių išvykos verčia glaudžiau bendradarbiauti, dalintis gerąja patirtimi, kurti naujus projektus.

Zita Baltrušaitienė