Viktoras VITKUS
[1]
Šiandieną galima stebėti, kaip iš sodybų aplinkos pamažų nyksta lenkiškos popkultūros atributai: gipsiniai ir plastmasiniai nykštukai, varlės, krokodilai, gandrai ir pan. Juos keičia medžio drožiniai, sukurti žinomų ir pradedančių medžio drožėjų, kartais ir pačių šeimininkų. Norisi apžvelgti kelias pagrindines drožinių tendencijas. Tradicinė lietuvių mažoji skulptūra – dekoratyvūs kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, pakabinamos ir paprastos koplytėlės – mus grąžina arba verčia atsigręžti į tuos simbolius, kurie amžiais vienijo tautą. Jolanta Zabulytė teigia, kad su jais susijusi gyvybės tęstinumo idėja dar gyva katalikų religiją išpažįstančio žmogaus pasaulėjautoje.
Žinomas senovės baltų pasaulėžiūros tyrinėtojas Norbertas Vėlius pastebi, kad medžių garbinimas minimas beveik visuose senuosiuose baltų mitologijos šaltiniuose. Jeigu žmogus nėra apsėstas snobiškumo idėjos (naujos mados bangos) savo valdose turėti koplytstulpį su Rūpintojėliu, jis tikrai domėsis, kokie gi medžiai buvo pasirenkami panašiems tikslams mūsų senolių. Nėra abejonių, kad populiariausias buvo ąžuolas.
Manhardtas (Mannhardt) teigia, kad ąžuolas esąs Perkūnui paskirtas medis, kiti tyrinėtojai (Jeronimas Pragiškis, Erazmas Stela) mano, kad ąžuole apskritai gyvena dievai. Lietuvių liaudies tikėjimuose ąžuolas laikomas šventu medžiu. Anot J.Zabulytės, medžiai suvokiami kaip gyvos būtybės. Jie, kaip ir žmogus, turi sielą ir širdį, jaučia skausmą. Raseiniškis medžio drožėjas Ričardas Ramanauskas pasakojo, kaip viename kaime Šiluvos seniūnijoje vyriokai atsisėdo relaksacijai už stalo. Po kurio laiko jie nutarė ,,išbristi iš jūros“, kuri jau buvo iki kelių, ir imtis prasmingo darbo. Prie namo augo ąžuolas, galėjęs tapti gera mediena pardavimui, na, o likučiai tiktų malkoms. Nežinia, ar to projekto vadovas padarė klaidą nustatant medžio kritimo trajektoriją, ar dar kokios „kataklizmos“ jiems sutrukdė, bet medis vožtelėjo ant namo…
Šventiems medžiams priskiriamas uosis, šermukšnis, lazdynas. Apie pastarąjį Pranė Dundulienė rašo, kad jame gyvena deivė Lazdona, globojusi labai svarbu senovės žmogui medį, duodantį riešutus. N.Laurinkienė mini, kad lietuvių liaudies dainose apdainuojami „verbelės“, „griušelės“, jovarai, putinai. Prūsuose dažnai minimas šeivamedis. Tačiau yra medžių, kurių senieji lietuviai nemėgo – tai epušė ir alksnis. Dvejopai lietuvių tautosakoje ir etnografinėje tradicijoje traktuojami eglė ir beržas. Ne iš visų minėtų medžių galima išdrožti skulptūras, tačiau jie dažnai pasitaiko taikomosios dailės mažo gabarito drožyboje.
Antroji namų valdų ir sodybų tendencija yra netaisyklingų medžių kamienų, dažnai su augliais, pritaikymas supynėms, suolams, šulinių, pavėsinių, verandų stogų atramoms. Pasitaiko užsakymų medžių drožėjams pagaminti iš medžio, turinčio didžiulę ataugą, kokią fantastišką būtybę (pvz., sraigę). Nereikia pamiršti, kad netaisyklingi kamienai, ataugos formuojasi dėl tam tikrų medžio ligų ir reikia rimtai pagalvoti, ar būtina iš jų darytus objektus įsileisti į savo namų teritoriją. Pasak R. Ramanausko, medis skleidžia savo aurą. Liga, kokia ji bebūtų, galop didelio džiaugsmo nesuteikia.
Trečioji tendencija – pasakų, padavimų, legendų personažų vaizdavimas medyje. Ir čia susiduriame su dvejopa traktuote. Tenka stebėti įdomius sprendimus, formuojančius teigiamas romantiškas emocijas (mitologinių siužetų skulptūrų kompleksas Jūkainiuose), bei pavienius kosmopolitiškus sprendimus (nykštukai, troliai, ir kt.), neturinčius nieko bendro su mūsų tautosaka. Paminėtini ir raganų bei velnių personažai, kuriuos, lenktyniaudami vienas su kitu, tautodailininkai stengdavosi vaizduoti kuo bjauriau. Su džiaugsmu tokie „balvonai“ buvo statomi ne tik sadybose, bet ir gausiai lankomose viešosiose vietose. Tokių baisuoklių galima regėti ir šalia vaikų žaidimo aikštelių. Buvo pamirštama šių „šedevrų“ paskirtis. R.Ramanauskas mano, kad skulptūras su velnio atvaizdu apskritai nerekomenduotina įsileisti į namų valdų teritoriją. Paliesti medį galima ne tik pjūklu, kirviu ar kaltu, bet ir siela. Ir jeigu mes tai dažniau prisiminsime, joje bus stabilesnė ramybė. Gal ir amžina skola gamtai taps mažesnė.