Paminklas

Stasys Babonas
Ištrauka iš rašomos apysakos „Pranas nuo Ariogalos“
– Viskas vienąkart. O nežinai, kas laukia? – Prano Eimučio motinai ant peties ranką uždėjo kunigas.
Gal ir gerai, kad kas nors apkabina? Tik žodžių dar nereikia. Jie kvaili lyg vištos, po žiemos iš tvarto išleistos.
Ji žemei atidavė sūnų. Ji tėvynei Praną buvo paaukojusi. Patikėjo Dievo valiai… Tau dar liko sūnus. Ir – dvi dukros. Papuoš kareivio kapą… Gale galvos, visai netoli, sūneliui oš beržas. Jis toks pat šakotas kaip tėviškėje sodo kampe. Tik didesnis. Dideli kapinėse medžiai auga.
Tau liko žemės kauburėlis. Sakė, kad dar, dar duos žemės. Per daug ir to kauburėlio. Netelpa širdyje.
Sunki kunigo ranka, Dievo dar sunkesnė… Tėvynė pasiėmė sūnų. Su Dievo žinia, su Dievo žinia.
Žemės tyliai biro ant karsto. Lyg miglomis užklojo sūnelį. Lengva Karmelitų kapinių žemė: lyg miglos, lyg miglos. Vainikais uždengė smėlio kauburėlį. Ar nešalta, sūneli?
Ašaros veržiasi iš akių. Per skruostus nerieda. Gal Dievas nušluosto?
Šūvis pakyla iš krūtinės. Ir tyla sužėruoja lyg žarijos po slenksčiu. Vėl šūvis…
Niekas negirdi šūvių ir žarijų nemato.
Taip plaka tavo širdis. Nejaugi ir visada taip? Nejaugi ligi pasaulio pabaigos, kol užmerksi akis?
Ji norėtų dabar pas sūnų iškeliauti.
Neseniai nuaidėjo trys šūviai. Juos visi girdėjo. Ir ciksėjo sekundės lyg žirgų kanopos į gatvės grindinį. Smilkiniuose ciksėjo. Nėra žarijų po slenksčiu, nėra. Plaukai pabalo.
Draugai trimis šūviais su jos sūneliu atsisveikino.
Skauda, kai per kelias sekundes plaukai pražyla. Gal didelės snaigės ją uždengė? Nuo snaigių, nuo šalčio galvą saugo juoda skarelė. Ne vienu ir ne dviem mazgais surišo. Kai širdį skausmas, atrodo, suplėšys į mažesnius negu aguonos grūdeliai gabalėlius, ji dar vienu mazgu skarelę suriša. Akyse balta balta. Nesninga… Ar matai, nesninga? Kapinių takai balti balti. Kada jie pabalo? Gal takai pražilo? O Dubysa? O Mituva? O Alsa? Nejaugi visa Lietuva pražilo?
– Didvyriai ilgiau gyvena. Tavo sūnus Ameriką apgynė, – vėl plepa kunigėlis. Kodėl jis barsto žodžius? Nereikia jų! Ir sunkios kunigo rankos nereikia…
Ji eina. Kunigo ranka liko ištiesta lyg rodyklė. Į beržą ji rodo… Galėtų ant beržo šakos atskristi paukštis. Nors mažas mažas. Nors nematomas. Kad tik čiulbėtų. Tėviškėje sodybos kampe visada gieda paukščiai. Vienas nuskrenda, atskrenda kitas. Galėtų ant kunigo rankos nutūpti paukštis ir čiulbėti, čiulbėti.
Gal jau atskrido? Jo niekas nemato. Gal jau čiulba? Ar kas nors jį išgirdo?
Tik laikas ciksi smilkiniuose lyg paukštis kalentų snapu, lyg žirgų kanopos belstųsi.
Per Kauną, per Lietuvą, per platų pasaulį keliauja tūkstantis devyni šimtai devynioliktų metų kovo dvidešimt pirmoji…
Miglos virš kapinių sklaidėsi. Į didelį beržą skubėjo. Apglėbė šakotą medį, dėliojo angelą sargą.
Prano motina į balzganas miglas žiūrėjo… Kieno ji angelą sargą matė? Nejaugi sūnaus? Gal jos pačios angelas sargas rymojo prie sūnaus kapo?

Naująją Stasio Babono prozos knygą sudaro įvairaus pobūdžio apsakymai ir apysaka „Laisvės karys“. Autorius, gerai pažindamas aklųjų ir silpnaregių žmonių psichologiją ir buitį, meistriškai perteikia jų jausmus, meilės ir artumo troškimą, norą pažinti aplinkinį pasaulį. Savitą rašytojo mąstymą atspindi jo stilius: kartais jis psichologizuotas, minorinis, iškilmingas, o kartais pašaipus, net groteskinis. Įdomus autoriaus požiūris į istorinius vingius: į pokarį, į kolūkinį gyvenimą, į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Apysakoje „Laisvės karys“ susitinka Vytautas Didysis ir Romas Kalanta…

Gimiau 1960 05 29 Ražaičiuose, Raseinių rajone.
1978 m. baigiau Vilniaus Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių vidurinę mokyklą.
1981–1986 m. studijavau Šiaulių pedagoginiame universitete (dabar Šiaulių universitetas), įgijau tiflopedagogo specialybę. 1990–1991 m. Vilniaus universitete studijavau psichologiją. Dirbau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kultūros namų direktoriumi, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno ir Marijampolės apskričių pirmininku, nuo 2005 m. – Kauno aklųjų ir silpnaregių centro direktorius. Pirmasis eilėraštis buvo išspausdintas 1976 m. neregių literatų almanache „Vaivorykštė“, T. 2.
Pirmieji apsakymai taip pat išspausdinti „Vaivorykštėje“, T. 3. Apsakymai publikuoti ir perio­diniuose leidiniuose: „Kauno tiesoje“, „Kauno dienoje“, „Mūsų žodyje“ ir jo prieduose, Jurbarko rajono spaudoje.
Nuo 2009 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Bibliografija:
Trys sugrįžimai namo: apysaka ir apsakymų triptikas. – Kaunas: Naujasis lankas, 1995.
Klystžvakės šaukia: romanas. – Kaunas: Naujasis lankas, 2003.
Apsnigta obelis: istorijų pynė. – Vilnius: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2005.
Žuvų gyvenimai šulinyje: romanas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011.
Pakalnučių žydėjimas: apsakymai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2014.
Karvedys Agilius: pasaka vaikams. – Kaunas: Kauko laiptai, 2019.
Požeminė sankryža: apsakymai ir apysaka. – Kaunas: Naujasis lankas, 2022.
Apdovanojimai:
1995 m. Neregių literatų konkurso pirmoji vieta už knygą „Trys sugrįžimai namo“.
2005 m. Neregių literatų konkurso pirmoji vieta už knygą „Apsnigta obelis“.
2008 m. Petro Cvirkos novelės konkurso laureatas už novelę „Bulviakasis“.
Interviu, straipsniai apie:
V. Gustaitytė. Likimas pasirenka stipresnius / kauno.diena.lt, 2004 03 17.
L. Gustainis. Kas tave nušovė, Martynai? (apie knygą „Pakalnučių žydėjimas“) / Nemunas.press, 2014 12 18.
Tekstai:
Stasys Babonas. Žieminių jurginų nuometas / literatūrairmenas.lt, 2012 12 21.
Stasys Babonas. Nepublikuoti eilėraščiai „Eilių kolekcija: vasaris–gegužis“, vaizdo įrašas / YouTube.com, 2016 11 09.
Stasys Babonas. „Slenkstis. Pažaislio takai“ / kaunorasytojai.lt, 2018 01 31.
Stasys Babonas. „Dabar, Marija, ir visados“ / kaunorasytojai.lt, 2018 12 13.
Stasys Babonas. „Šviečianti žvaigždė“ / kaunorasytojai.lt, 2019 11 26.