Parodos galviją supirkėjai prilygino dvasnai

Siųsti Versija spausdinimui

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Nemakščiuose gyvenanti ūkininkė Stanislava Pratašienė, neseniai reikalų turėjusi su ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ ir tik Žemės ūkio ministerijos pagalba atgavusi nuo jos nusukti bandytus pinigus, ragina ūkininkus parduodant gyvulius būti labai budrius.

Pagal sutartį nemokėjo

Stanislava Pratašienė pasakoja, jog ji ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ pardavė dvi karves. Karvės buvo pasvertos supirkėjo mašinoje. „Po keleto dienų tinklalapyje pasižiūrėjau skerdenų išeigą: vienos karvės buvo 408 kg (57 proc.), o kitos – 259 kg (52 proc.). Atrodė, viskas gerai. Tačiau kai gavau sąskaitą – faktūrą, paaiškėjo, jog man mokės tik po 6,03 ir 6,05 Lt, nors sutartyje parašyta, o ir galvijus paėmusi supirkėja sakė, jog mokės po 6,70 Lt. Tapo skaudu, jog šitaip elgiamasi su ūkininkais. Jei būtume žinoję, jog šie pakeis supirkimo kainą, tai būtume pardavę pagal gyvą svorį, po 3,50 Lt.“
Tačiau, ūkininkė prisipažįsta, šią skriaudą ji būtų nurašiusi į nuostolius, jei ne trečioji parduota karvė,jos bandos pasididžiavimas ir parodų dalyvė, kurios skerdenų svoris, kaip tinklalapyje pamatė ūkininkė – tik 380 kg.

Ketino „nukniaukti“ tūkstančius

„Vos infarkto negavau tai išvydusi. Buvo vakaras ir dar prieš savaitgalį. Puoliau skambinti visais įmanomais telefonais, bet sužinojau tik tiek, jog gyvas svoris buvęs 740 kg. Tai buvo netiesa ir su tuo taikstytis nebegalėjau“.
Sulaukusi naujos darbo savaitės pradžios ir dar po keleto telefono skambučių įvairiems ponams, ūkininkė iš ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ valdytojo Sigito Avyžiaus išgirdo, jog jos karvė vis tik svėrė 930 kg, taip esą ir sąskaitoje – faktūroje parašyta, o kas apie kitokius svorius kalbėjęs, valdytojas nežinąs. Bet čia pat pridūrė, jog nuo tokio svorio skerdenų išeiga – tik 42 proc. „Mums tai atrodė kaip katastrofa. Jau daug metų auginame galvijus ir žinome, kaip turėtų atrodyti dvasna, jei tokia tebūtų skerdenų išeiga. Mūsiškis buvo parodos galvijas.“
Tuomet, pasak ūkininkės, ji ėmė tartis su supirkėju, jog mokėtų už gyvą svorį. „Bet tada paaiškėjo, jog mano karvė vėl besveria 748 kg. Žodžiu, vėl ėmė išsisukinėti. Netekusi vilties kreipiausi į Žemės ir maisto ūkio departamento direktorių Rimantą Krasuckį. Manau, jog tik jo dėka su „Krekenavos mėsa“ pavyko rasti kompromisą, jog sumokės už 850 kg pagal gyvą svorį. Pažadėjo sumokėti ir už anų dviejų karvių kainų skirtumą, kas bendroje sumoje suapvalinus sudarė 1100 litų“.
Ūkininkė džiaugėsi, kai po derybų dar tą patį vakarą jai pinigai buvo atvežti į namus. Tik nusistebėjo, jog tokia didelė suma jai atiduota be jokių dokumentų, be jokio parašo. Bet kadangi iš viešosios erdvės ji jau buvo girdėjusi, jog toje bendrovėje pinigai „vaikšto vokeliuose“, tai ir nesuko dėl to galvos. Tačiau kai ūkininkė gavo sąskaitą – faktūrą, paaiškėjo, jog karvė vis tik svėrė 930 kg. „Vadinasi, jie nuo manęs vis tiek nusuko 280 litų. Už tai ir skubėjo atsiteisti, kol nebuvome gavę sąskaitos ir nesužinoję tikrojo gyvulio svorio. Bet dėl to nebeskambinau jiems, nes nebeturėjau sveikatos. Tegul paspringsta. O šią istoriją viešai pasakoju todėl, jog ūkininkai, parduodami galvijus, būtų itin budrūs. Man gi nuo trijų karvių ketino pavogti 1380 litų. Bet 280 litų vis tiek pavogė.“

Parduodama aklai

S.Pratašienė sako, jog tokios problemos kyla iš to, jog galvijai būna parduodami aklai, jog niekur negalima pamatyti skerdenų vertinimo rezultatų. Tinklalapyje  galima sužinoti tik paskersto gyvulio svorį, bet ne skerdenos vertinimorezultatus, tuo tarpu nustatytas laikas raštiškam apskundimui – tik dvi dienos. Lietuvoje yra tik šešios įmonės, kurios ministro įsakymu privalo vertinti skerdenas. Tai – „Krekenavos mėsa“, „Utenos mėsa“, „Agrovet“, „Agaras“, „Natanga ir Rovisa“ bei „Samsonas“. Bet kaip tą vertinimą pamatyti? „Ir  kaip ūkininkui ieškoti teisybės, kaip ją rasti, jei apie vertinimo rezultatus sužinai tik po savaitės, tik tuomet, kai gauni sąskaitą – faktūrą, o gyvulys jau būna gal net suvalgytas“, – jau tik retoriškai beklausė ūkininkė.
Ūkininkei apmaudu, kad supirkėjai, ignoruodami žemės ūkio ministro įsakymu nustatytą tvarką, pirkimo-pardavimo sutartyse nurodo tik R3 klasės skerdenos bazinę kainą, nors privalo nurodyti visas. Dėl to ūkininkai, jei skerdena po vertinimo priskiriama žemesnei klasei, jaučiasi apgauti.
Kartu ji atkreipia dėmesį ir į vertinimo kontrolierių problemą. Kontrolieriai priklauso VMVT vidaus audito tarnybai. „Tačiau jų pavardžių bei telefonų taip pat niekur nerasite. Iškilus neaiškumams, reikia kreiptis į bendrą VMVT audito skyrių, bet taip prarandama daug laiko, po ko sunku būna besugaudyti galus.“
Ūkininkė mano, jog anaiptol ne kiekvienas sodietis žino, jog skerdykla, sudarydama su gyvulio pardavėju pirkimo-pardavimo sutartį,privalo pateikti ir visas perkamo gyvulio raumeningumo ir riebumo klasių ir skerdenų svorių kainas, patvirtintas skerdyklos vadovo.  Bet ji dar negirdėjusi, jog kur nors  taip būtų daroma.
Labai norėjosi išklausyti ir antrąją pusę. Tačiau „Krekenavos mėsos“ valdytojas Sigitas Avyžius viską neigė, girdi, moteriškė pati nežinanti, ko ieškanti, nes su ja sąžiningai atsiskaityta. Į klausimą, už ką tuomet ūkininkei į namus buvo atvežta 1100 litų, S.Avyžius atsakė, jog dėl šventos ramybės. Kodėl tie pinigai „vokelyje“, nė nebeklausėme, nes tai – jau nebe mūsų tema.

Lygiavosi į ES

Rimantas Krasuckis, Žemės ir maisto ūkio departamento direktorius, sako, jog  šiuo atveju tinka klasika tapęs posakis: norėta kaip geriau, išėjo kaip visada. „Rodos, yra padaryta nemažai, kad apsaugotume gyvulių augintojus nuo tokių ir panašių atvejų, tačiau pripažįstame, jog ne viskas veikia taip, kaip norėtųsi. Ir taisyklės parašytos biurokratine kalba, gal ne kiekvienam suprantamai. Ūkininkas, parduodantis savo gyvulį, pirmiausiai turėtų atkreipti dėmesį į supirkėją, išsiaiškinti, kiek jis yra patikimas. Reikėtų vengti įvairių tarpininkų ir neatiduoti nepasverto gyvulio. Iškilus bet kokiam įtarimui, ūkininkams nereikėtų su tuo taikstytis, mes visada padėsime rasti išeitį. Po šio incidento įmonėms nurodėme, jog jos privalo viešai skelbti visų kategorijų kainas. Po kurio laiko pasižiūrėsime, kaip tai vykdoma.“ R.Krasuckis primena,jog supirkinėti galvijus ne pagal gyvąjį svorį, bet pagal skerdenas Lietuvoje pradėta beveik prieš dešimtmetį, taip, kaip atsiskaitoma yra visoje ES. Tam buvo sukurta ir vieninga klasifikavimo sistema SEUROP (aukščiausia kokybe žymi „S“, žemiausia – „P“). Šios sistemos tikslas – objektyviai apmokėti už parduotus gyvulius bei prilyginti kainas skirtingose šalyse. Deja, ketinimai gražūs, tik Lietuvoje jie kol kas neveikia. Už tai kiekvienas ūkininkas privalo būti budrus ir, reikalui esant, pats „išsimušti“ nugvelbti bandomą sumą.

3 Komentarai

  1. Vida

    2011-02-15 21:43

    Čia ir yra visa problema, jog nėra kur skųstis. Gerai, kad ši ūkininkė yra gudri, o kiek kvailelių maudo- baisu.

  2. reda

    2011-02-16 12:36

    Visa beda, kad musu ukininkai yra labai patiklus, jie kartais ir i svarstykles neziuri. labai daznai supirkejai gyvulius issiveza net nesvertus. Todel jie taip daznai buna apgaunami

  3. redai

    2011-02-16 12:43

    Ne visiškai teisi Reda. Juk Pratašienė viską buvo įteisinusi sutartimis, bet jas ėmėm ir pakeitė supirkėjas. jie nori, tai per ministerijas išsimušinėk. Tam ne visi veikatos turi. Daugiau apie tai reikėtų rašyti. Ačiū.