Pasaulio lietuvius jungiantys tiltai

Kristina BENDŽIŪTĖ

Birželio 15-18 dienomis Airijoje, netoli Korko miesto esančiame kurortiniame Trabolgano kaimelyje, galėjai pasijusti it Lietuvoje: besiplaikstančios trispalvės, tautiniais akcentais papuoštas atvykusiųjų garderobas, lietuviški žaidimai, šokiai, dainos, net duona ir sviestas pusryčiams –lietuviški. Bet, svarbiausia, – maloniau už muziką kiekvieno lietuvio ausiai skambėjo gimtoji kalba. Daugiau nei 200 lietuvių emigrantų jau aštuntą kartą susibūrė lituanistinių mokyklų sąskrydyje ,,Draugystės tiltas – 2012“.

Turininga programa

Šiųmetinio renginio organizatoriai – Korko lietuvių bendruomenės pirmininkė Inga Girdenytė, lituanistinės mokyklos „Banga“ direktorė Laima Ignatavičienė ir saujelė entuziastų – paruošė turiningą trijų dienų programą. Sąskrydžio atidarymo šventėje lietuviškų mokyklų atstovai iš JAV, Kanados, Italijos, Norvegijos, Islandijos, Švedijos, Šveicarijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės bei Airijos pristatė savo mokyklas. Užsienio lietuvius sveikino LR ambasadorius Airijoje Vidmantas Purlys, pagrindinių sąskrydžio rėmėjų – LR Užsienio reikalų ministerijos bei Tarptautinės teisės ir
verslo aukštosios mokyklos atstovai, renginio organizatoriai. Šventinį vakarą vainikavo Airijos lietuvių koncertas bei diskoteka. Kitą dieną užsiėmimai vyko darbo grupėse: mokytojai dalyvavo kvalifikacijos kėlimo seminare, tėveliai – paskaitose ir diskusijose edukaciniais klausimais, o vaikai – teatro, šokių ir meno darbelių užsiėmimuose bei stebėjo Klaipėdos lėlių teatro spektaklį. Vakare vaikai ir suaugusieji varžėsi viktorinoje, sporto estafetėse. Laisvalaikiu buvo galima pliuškentis baseine, pažaisti golfą, lenktyniauti kartingais arba tiesiog gėrėtis smaragdine įlankos žaluma vaikštinėjant uolėta jūros pakrante. Paskutiniąją dieną išklausę šv. Mišias dalyviai aptarė sąskrydžio rezultatus, dėkojo vieni kitiems už šauniai kartu praleistą laiką. „Draugystės tilto“ vėliava perduota Italijos lietuvių bendruomenės atstovei Nijolei Semionovai. Kitąmet „Draugystės tilto“ laivelis prisišvartuos Italijoje, prie Sardinijos salos krantų.

Vienija bendri tikslai

„Draugystės tilto“ dalyvius vienija bendri tikslai: lituanistinio švietimo užsienyje tobulinimas, užsienio lietuvių ryšių plėtra, bendrų projektų inicijavimas ir įgyvendinimas, noras išsaugoti ir perduoti jaunajai kartai gimtąją kalbą, kultūrą, papročius. Savaitgalinių lietuviškų mokyklėlių pedagogai dalijasi darbo patirtimi, aptaria lituanistinio ugdymo aktualijas. Moksleiviai ir jų tėveliai, dalyvaudami įvairiuose užsiėmimuose, užmezga ryšius su lietuvaičiais, gyvenančiais kitose šalyse.

Idėja organizuoti užsienio šalyse veikiančių lituanistinių mokyklų sąskrydį gimė Švedijoje: pirmasis „Draugystės tiltas“ nusidriekė 2005 metais Stokholme. Per aštuonerius metus lietuviai emigrantai sąskrydžius rengė Vokietijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, o šiemet, kaip ir pernai, vėl susibūrė Airijoje.

Lietuvėlė Airijoje

Oficialaus gyventojų surašymo duomenimis, šiuo metu Airijoje gyvena 37 tūkst. lietuvių. Pasak Airijos lietuvių bendruomenės pirmininko Arūno Teišerskio, šis skaičius neatitinka realios situacijos. Jei atsižvelgsime į užregistruotų socialinių numerių skaičių, nuo 2000-ųjų metų į Airiją gyventi ir dirbti atvyko 80 tūkst. lietuvių. Dalis jų, ko gero, jau išvyko, tačiau dabar apytikriai čia gyvena 70 tūkst. lietuvių. Tiksliai nežinomas ir Airijos lituanistinių mokyklėlių skaičius – su bendruomene ryšius palaiko aštuonios, tačiau jų gali būti ir daugiau. Airija yra tankiausiai lietuvių gyvenama užsienio šalis – apie 2 % visų gyventojų čia sudaro mūsų išeiviai. Kaip teigia A. Teišerskis, dėl lietuvių populiacijos gausos tautiečiai nejaučia poreikio burtis į didesnes bendruomenes. Aplink ir taip daug lietuviškumo: beveik kas savaitę vyksta lietuviški renginiai, iš Lietuvos kviečiami koncertuoti atlikėjai, yra lietuviška kepykla, veikia lietuviškos mokyklos, kirpyklos, parduotuvės, du lietuviški teatrai, lietuvių kalba leidžiamas laikraštis „Lietuvis“… Tuo tarpu šalyse, kur gyvena mažiau lietuvių, jie aktyviau buriasi į bendruomenes, gausiau lanko lietuviškus renginius. Pasak bendruomenės pirmininko, vietiniai gyventojai emigrantų atžvilgiu tolerantiški, iš esmės nelabai skiria lietuvių nuo lenkų, kurių čia gyvena dar daugiau. Apskritai visus rytų europiečius airiai vertina maždaug vienodai – kaip žmones, siekiančius užsidirbti ir pasiryžusius imtis ne pačių lengviausių darbų.

Lituanistinės mokyklėlės

Manoma, kad užsienyje gyvena daugiau kaip pusė milijono lietuvių. Juos jungianti organizacija, Pasaulio lietuvių bendruomenė (įkurta 1949 m.), šiuo metu vienija 41 pasaulio šalyje gyvuojančias lietuvių bendruomenes. Kaip teigia Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narė, Švietimo reikalų komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen, pasaulyje veikia apie 180 lituanistinių mokyklų. Tikslų jų skaičių įvardinti sunku: kai kurios laikosi 10 ar net 20 metų, kitos įsikūrusios vos prieš pusmetį. Sumažėjus emigracijos srautui, vienos mokyklėlės nunyksta, o atsiradus poreikiui, užgimsta naujos. Tai neformaliojo ugdymo įstaigos, kurias lanko keliolika ar keliasdešimt įvairaus amžiaus vaikų. Dažniausiai lituanistinės mokyklėlės kuriasi greta lietuvių bendruomenių, parapijų. Mokiniai susirenka tik vieną kartą per savaitę – šeštadieniais arba sekmadieniais. Vieninga ugdymo programa užsienio lietuvių vaikams nėra sukurta. Kiek valandų su jais dirbti ir kokių dalykų mokyti, pedagogai sprendžia savo nuožiūra: tariasi su tėveliais, konsultuojasi su kitomis lituanistinėmis mokyklomis. Finansavimo iš valstybės šios mokyklėlės negauna, už atžalėlių ugdymą moka tėvai. Svarbu pažymėti, kad pedagogai su vaikais dirba aukodami savo savaitgalius ir už  tai gauna tik simbolinį užmokestį. Daugelis jų duonai užsidirba kaip ir visi emigrantai – atlikdami juodus darbus.

Rimta kliūtis – tėvų abejingumas

Sąskrydyje dalyvavusiems lituanistinių mokyklų pedagogams seminarą vedė viešnios iš Lietuvos – Vytauto Didžiojo universiteto lektorės. Diskusijų metu dalyviai įvardijo pagrindinius lituanistinio švietimo užsienyje sunkumus. Viena rimčiausių problemų – tėvų abejingumas, poreikio ugdyti savo atžalas lietuviška dvasia trūkumas. Ne paslaptis, kad dalis emigrantų negaili kritikos tėvynei ir formuoja savo vaikų neigiamią požiūrį į visa, kas lietuviška. Nieko nestebina, kai lietuvių emigrantų šeimoje augantys vaikai tarpusavyje kalbasi angliškai, vokiškai, norvegiškai, nors tėvai iš viso arba beveik nemoka tos šalies kalbos. Paaiškinimas paprastas: mūsų tautiečiai į užsienį važiuoja dirbti, o ne lietuviškas pasakas savo vaikams sekti. Užtenka, jei mažylis supranta frazę: „Išsivalyk dantis ir eik miegoti.“ Lituanistinių mokyklų pedagogai vieningai sutaria, kad norint įdiegti lietuvybės dvasią vaikams, visų pirma reikia pažadinti jų tėvelių tautinę savimonę. Dar sunkiau mokyti vaikus, augančius mišriose šeimose. Be to, klasėje susirenka skirtingo amžiaus vaikai, o jų lietuvių kalbos žinios irgi nevienodos.

Lituanistinis švietimas – ne tik kalba

Daugelis lituanistinio švietimo entuziastų supranta, kad jų pagrindinis tikslas – ne tik kalbos mokymas. Lituanistinis švietimas apima viską: kalbą, kultūrą, istoriją, geografiją, biologiją, meninį ugdymą. Svarbiausia, kad vaikas turėtų galimybę pabūti lietuviškoje aplinkoje, girdėtų gimtąją kalbą, plėstų savo žodyną, įgytų žinių apie Lietuvą. Anot J. Caspersen, svarbiausia ne gramatika, o kad svečioje šalyje gyvenantis vaikas atpažintų tautinę simboliką, žinotų tradicines šventes, papročius, galėtų gimtąja kalba bendrauti su Lietuvoje likusiais giminaičiais.

Lituanistinės mokyklėlės pasigenda LR Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijų pagalbos. Trūksta vadovėlių, mokymo priemonių, metodinės medžiagos. Kadangi tai neformaliojo švietimo įstaigos, veikiančios visuomeniniais pagrindais, užtikrinti ugdymo tęstinumą praktiškai neįmanoma.

2010 m. LR Užsienio reikalų ministerija perėmė daugumą Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Vyriausybės funkcijų. Vietoj jo įsteigtas Užsienio lietuvių departamentas. „Iš Tautinių mažumų ir išeivijos departamento visada sulaukdavome pagalbos, – pasakojo
PLB Švietimo reikalų komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen, – lituanistinės mokyklėlės už kiekvieną mokinį gaudavo po 20 Lt per metus mokymo priemonėms įsigyti. Kai funkcijas perėmė Užsienio reikalų ministerija, paramą gauname tik vadovėliais, kurių nelabai galime pritaikyti, nes juos parengė Lietuvos pedagogai, per daug nesigilindami į išeivijos mokyklų poreikius. Prašome, kad ministerija ar departamentas imtųsi konsultuoti lituanistines mokyklas, teiktų pagalbą naujai besikuriančioms, bet deramo dėmesio nesulaukiame.“

Rankomis – į darbą, mintimis – į Lietuvą

Tūlas lietuvis tautiečiams emigrantams šykšti gerų žodžių, kaltina juos patriotiškumo bei atsakomybės tėvynei stoka, net išdavyste. Gal čia ir esama tiesos: juk ir tarp čigonų vagių pasitaiko. Juolab kai iš 180 pasaulyje veikiančių lituanistinių mokyklėlių į sąskrydį atvyko vos 15-os mokyklų atstovai. Bet neskubėkime teisti – tokiems sambūriams reikia ir laiko, ir pinigų. Žinoma, sąnaudos atsiperka ir grįžta su kaupu – naujų draugų, įgytų žinių ir patirties pavidalu. „Draugystės tiltui“ – jau aštuoneri metai, ir tai akivaizdus įrodymas, kad ten, užsienio platybėse, susitelkusios
tvirtos lietuvybės salelės, kuriose tarpsta tautiškumas, o patriotizmo galėtume pasimokyti ir mes, gimtąja žeme vaikštantieji. Didžioji dalis emigrantų aktyviai domisi Lietuvos politiniu, ekonominiu, kultūriniu gyvenimu, net lietuviškas TV laidas internetu žiūri. Jiems ne tas pats, kas vyksta čia, Lietuvoje.

„Lietuvą palikome, nes neturėjome kito pasirinkimo: negalėjome išgyventi, išlaikyti šeimos, – su apmaudu kalbėjo ne vienas emigrantas. – Čia mes svetimi, kitataučiai, bet ir sugrįžę į Lietuvą jau nebesijaučiame savi… Tautiečiai į mus žiūri kaip į pinigų maišus. Pyksta, jei nenorime savo uždirbtais pinigais dalintis.“ Taip ir gyvena emigrantai: rankomis įsikibę į darbą, svečios šalies suteiktą, o mintimis po Lietuvą klaidžioja. Ir tiesia tiltus – lietuvybei išsaugoti.