Pasaulio vilionėms nepasidavęs Aivaras: „Džiaugiuosi, kad nesusigrioviau gyvenimo“

Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com

Šilvų pavardė plačiai aplink Šiluvą nuo seno siejama su paminkladirbyste. Kadaise šį amatą prosenelis perdavė seneliui, šiandien 36-erių Aivaras Šilva ranka rankon dirba su savo tėvu Jonu. Aivaras, kaip ir jo protėviai, jaučia akmenį ir išmano visas su juo susijusio amato subtilybes, tačiau nebevadina savęs nei paminkladirbiu, nei akmentašiu. Dabartiniai iššūkiai kitokie – tenka užsiimti ne tik kūryba, bet ir verslu. „Vilkėti ne tik darbinį kombinezoną, bet ir kostiumą“, – šypsodamasis priduria jis.

Laiko visus verslo kampus
Vis tik vasaros sezono metu Aivarui dažniausiai prireikia būtent darbinių drabužių. Akmentašiui, panašiai kaip ūkininkui, dabar pats darbymetis, kuris truks iki vėlyvo rudens. Jauno vyro prarandami vasaros malonumai neliūdina – jo giminėje vyrai niekada tam neturėjo laiko.
Sutikęs pasidalinti savo mintimis su „Alio Raseiniais“ jis taip pat nepaleidžia įrankių iš rankų. Kalbamės Maironių kaime Kelmės rajone, kur artėja į pabaigą vienas iš daugelio šios vasaros projektų. Po jo taip pat nebus kada atsipalaiduoti – laukia visas sąrašas užsakymų, dauguma aplink Šiluvą ir Raseinius, bet keliauti su darbais teks ir į tolimesnes šalies vietas.

Paklaustas, kaip įvardinti jo profesiją, A. Šilva susimąsto. Prosenelis, senelis buvo akmentašiai, tėvas ir dėdė – paminkladirbiai, na, o jo paties veikla įvairiapusė. Tad, svarsto atsargiai, gal derėtų vadintis verslininku.
„Dirbame kartu su tėvu ir dėde, bet jie jau metuose, todėl daug ką tenka atlikti pačiam. Betonavimai, plokščių, paminklų montavimai ir kiti darbai kapinėse, susitikimai su klientais, visi reikalai prie kompiuterio… Taip, esu pagrindinis „Šiluvos paminklų“ variklis, tėvas tuo tik džiaugiasi, nes jam pačiam nereikia gilintis į naujoves. Dabar bendravimas vyksta per vaiberius, mesendžerius. Dažnai su klientu, tarkim, gyvenančiu Norvegijoje, net nesusitinku. Nuo bendravimo, sutarties pasirašymo iki atsiskaitymo – viskas internetu“, – veiklos principus, savaime suprantamus šiandienos versle, dėsto A. Šilva.
Tačiau tai – tik pridėtiniai dalykai, o esminė amato gija per amžius išliko nepakitusi.

Pirmas ryškus pėdsakas – proprosenelio Stanislovo
Prieš 14 metų, kai Aivaras atsigręžė į šeimos verslą, jam pačiam viskas buvo nauja. Žinojo tik pačią istoriją, kuri Šilvų giminėje itin branginama.
Ji siekia tolimų protėvių laikus, bet „oficiali“, dokumentuota dinastija prasideda nuo XIX amžiaus – Aivaro proprosenelio Stanislovo, kurio metaliniai kryžiai tebestovi senosiose Šiluvos kapinėse. Ją tęsė prosenelis Vaclovas, vėliau senelis Vaclovas, kuris perdavė amatą dviem iš keturių savo sūnų – Jonui ir Vitui.
Šilvų dinastija tvirtai įaugo į Šiluvos žemę ir tiesiogine prasme. Dabartinės dirbtuvės įsikūrusios per keliasdešimt metrų nuo tos vietos, kur stovėjo senosios, įrengtos prosenelio Vaclovo. Jis buvo išvykęs į Vokietiją tobulintis, grįžo į Šiluvą su gerais įrankiais ir 1925 metais pradėjo masinę gamybą. Tai buvo didelis žingsnis į priekį, nuo tada paminkladirbystė tapo pagrindiniu šeimos pragyvenimo šaltiniu.
Tvirti vokiški įrankiai išliko iki šių dienų. Kurantas, bučarda, kijūnas, žaizdre grūdintas koltas dabar jau muziejinės vertybės, bet Aivaro tėvui ir dėdei, esant reikalui, jie dar pasitarnautų. Senuose prosenelio sąsiuviniuose yra išlikę aprašai, naudojimosi instrukcijos. Šiais įrankiais dirbta, kol dar nebuvo elektros.

Amatas lengvai nepasidavė
Mokyklos laikais Aivarui visa tai tebuvo gražus pasakojimas.
„Net negalvojau, kad galėčiau gyventi miestelyje, kaime. Kaip ir visiems jauniems žmonėms, norėjosi važiuoti į Vilnių, Kauną, užsienį, kur daugiau žmonių, daugiau galimybių ir viso kito. Taip ir padariau – išvažiavau į Vilnių. Pradėjau dirbti, sekėsi, bet prasidėjus 2008 metų ekonominei krizei viskas persivertė. Pradėjo trūkti darbų, mažėjo algos. Pasikalbėjau su tėvu, tas sako, pabandyk čia kabintis“, – prisimena A. Šilva.
Šalia tėvo jis sukiodavosi ir anksčiau, nuo 16 metų padėdavo tai kažką atpjauti, tai palaikyti. Dabar, būdamas 21-erių, šoko mokytis iš esmės. Pirmieji dveji metai buvo labai sunkūs – trūko žinių, įgūdžių, net fizinės jėgos. Be to, vis dar nebuvo tikras, ar tai jo vieta. Daugelis draugų buvo išvykę į užsienį, grįžę atostogų girdavosi, kaip gerai ten gyvena, kaip daug uždirba. Tai Aivarui neleido ramiai miegoti.
„Mėčiausi porą metų, svarsčiau ir pats kelti sparnus. Bet po truputį įsivažiavau, apsiraminau ir likau. Dabar, aišku, labai džiaugiuosi, kad tada nepasidaviau, nesusigrioviau gyvenimo. Jaučiu, kad esu savo vietoje. Ir žmonės man dažnai tą sako, jiems atrodo, kad mėgaujuosi tuo, ką darau. Taip ir yra“, – prisipažįsta vyras.
Paprašytas paaiškinti, kas teikia tą pasitenkinimą, A. Šilva mini darbą, kuris puikiai sekasi, galimybę dirbti kartu su tėvu, su kuriuo tapo lygiaverčiais partneriais, nedidelį atstumą, skiriantį nuo tėvų namų. Parlėkti iš Raseinių, kur įsikūrė su šeima, iki Šiluvos gali kad ir kasdien.
Smagu būti ir dinastijos tęsėju, dalintis savo giminės istorija, kuri dažną priverčia kilstelėti antakį: ar taip gali būti?

Patirtis teikia profesinį pasitikėjimą
„Važiavimas kas rytą į darbą man nesudaro jokių problemų. Atsimenu, Vilniuje atsikeli ir eini, nes reikia. Dabar net minčių tokių nėra, keliuosi su šypsena, džiaugiuosi, kad tuoj pasinersiu į savus reikalus. Per savaitę laisvą turiu tik sekmadienį, bet galėčiau dirbti kad ir kasdien. Aišku, būna visko – ir lengvesnių, ir sunkesnių dienų, bet niekada nepagalvojau, kad nenoriu į darbą, kad tingiu…“ – šypsosi laimingą gyvenimo bilietą ištraukęs šiluviškis.
Svarią tos laimės dalį sudaro ir tęstinumas, tradicija. Šimtametis giminės įdirbis suteikia tvirtą pagrindą, verčia aukštai laikyti amato kartelę. Aivaras sako, kad kolegos neretai ieško lengvo kelio – užsisako antkapius iš Kinijos ir čia juos tik perparduota. Šilvos užsiima tikra, originalia, paminkladirbyste.
„Kalbant apie akmenį, turbūt nėra paminklo, kurio nepadarytume. Todėl ir žmogui galime drąsiai pasakyti: nupieškit kaip norit, nupaveiksluokit, kas jums kažkur patiko, ir mes jums tikrai padarysime. Įdirbis, patirtis teikia pasitikėjimo. Negirdėjau, kad tėvas kada būtų pasakęs: nežinau, ar mes galime apsiimti, ar padarysime. Jis dirba jau keturiasdešimt metų, tai didelis turtas. Aš pats tokių žinių apie akmenį dar neturiu, bet su laiku viską perimsiu“, – neabejoja Aivaras.
Jam daug reiškia ir susitikimai su klientu jau atlikus užsakymą. Dažna emocija – artimieji pastovi susikaupę, tada šypsodamiesi pažvelgia vienas į kitą. Tai reiškia, kad darbas pavyko. O tada nesunku ir atsisveikinti su nemažais pinigais, kurie, neabejoja Aivaras, uždirbti taip pat sunkiai kaip ir jo paties. Pasitaiko atvejų, kai užsakymu likę patenkinti žmonės klausia, ar tikrai tik tiek, ar nereikia primokėti.

Giminės braižą atpažįsta iš tolo
Lankydamasis aplinkinėse kapinėse A. Šilva visur mato savo protėvių atliktus darbus.
Giminėje pasakojama, kad proprosenelis Stanislovas turėjęs pažįstamą kalvį, kuris dirbino metalinius kryžius, nes kaip tik tada atsirado metalo – vokiečiai jį liejo, kalvis kalė. Kadangi tuos kryžius reikėję kažkur įstatyti, abu vyrai sutarė dirbti kartu.
Šiluvoje iki šių dienų tebestovi ne vienas toks kryžius. Įspūdingai atrodo seniausioje kapinių dalyje, kairėje nuo Apsireiškimo koplyčios, stūksantis laiko gerokai paliestas paminklinis metalinis kryžius. Nežinia, kas čia ilsisi, užrašas jau išsitrynęs. Kryžius pritvirtintas prie milžiniško akmens, mat cemento anais laikais nebuvo.
Greta ir kitą laikmetį, kitas technologijas bei tuomet naudotas medžiagas atspindintys antkapiai.
Meistriškas kūrinys – dekoruoto akmens paminklas, praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje sukurtas prosenelio Vaclovo. Artimųjų prašymu prieš kelerius metus jį atnaujino jau kitos kartos Šilvos – Aivaro tėvas bei dėdė.
„Šįmet nuvažiavome į Karklėnus Kelmės rajone, kur tenka lankytis labai retai. Tai net ten matau – prosenelio Vaclovo braižas, apeinu aplink, matau iškaltą jo pavardę. Pamatai ir ten, kur mažai tikiesi, o ką jau kalbėti apie Šiluvą, Raseinius, Girkalnį… Ten jau visų mūsų, Šilvų, darbai, tiek prosenelio, tiek senelio, tiek tėvo“, – vardija pašnekovas.
Iš kartos į kartą perduodama ir tradicija savo darbą pažymėti ne tik pavarde, bet ir vietovardžiu: J. Šilva, Šiluva arba V. Šilva, Šiluva.

Sūnums linkėtų kostiumo ir portfelio
Aivaras augina du sūnelius – dvejų metų Ąžuolą ir trijų mėnesių Leoną.
„Galbūt tradicija kada nors nutrūks… – prataria jis. – Labai ją vertinu, didžiuojuosi esantis jos tęsėjas, bet tikrai nesu tikras, ar linkėčiau to paties savo vaikams.“
Paminkladirbio, akmentašio darbas sunkus. Galvodamas apie sūnelių ateitį jis pasvajoja apie gerus jų mokslus, darbą, į kurį einama su kostiumu ir portfeliu rankoje.
„Linkėčiau jiems tokios ateities, kai kasdien esi gražus, švarus, pasitempęs, – šypteli akmens dulkių dažnai nespėjantis nusipurtyti A. Šilva. – O čia švarus niekada nebūni. Būna, kad tariuosi su klientais apsivilkęs darbo drabužiais, o pabaigoje susitikti atvažiuoju „švarus gražus“, ir tada žmonės net nustemba, ar čia tas pats žmogus.“

Vis tik sūnūs užaugę turės laisvę apsispręsti patys. Jei norės būti „prie akmens“, likti kaime, tebūnie. Aivaras iš savo patirties žino, kad šis kelias irgi veda į laimę.

Projektas „Pasaulis keičiasi – tradicijos lieka tos pačios“