Pasaulio vilionėms nepasidavęs Aivaras: „Džiaugiuosi, kad nesusigrioviau gyvenimo“
JÅ«ratÄ— KIELÄ–
jurate.alioraseiniai@gmail.com
Å ilvų pavardÄ— plaÄiai aplink Å iluvÄ… nuo seno siejama su paminkladirbyste. Kadaise šį amatÄ… prosenelis perdavÄ— seneliui, Å¡iandien 36-erių Aivaras Å ilva ranka rankon dirba su savo tÄ—vu Jonu. Aivaras, kaip ir jo protÄ—viai, jauÄia akmenį ir iÅ¡mano visas su juo susijusio amato subtilybes, taÄiau nebevadina savÄ™s nei paminkladirbiu, nei akmentaÅ¡iu. Dabartiniai iÅ¡Å¡Å«kiai kitokie – tenka užsiimti ne tik kÅ«ryba, bet ir verslu. „VilkÄ—ti ne tik darbinį kombinezonÄ…, bet ir kostiumą“, – Å¡ypsodamasis priduria jis.
Laiko visus verslo kampus
Vis tik vasaros sezono metu Aivarui dažniausiai prireikia būtent darbinių drabužių. Akmentašiui, panašiai kaip ūkininkui, dabar pats darbymetis, kuris truks iki vėlyvo rudens. Jauno vyro prarandami vasaros malonumai neliūdina – jo giminėje vyrai niekada tam neturėjo laiko.
Sutikęs pasidalinti savo mintimis su „Alio Raseiniais“ jis taip pat nepaleidžia įrankių iš rankų. Kalbamės Maironių kaime Kelmės rajone, kur artėja į pabaigą vienas iš daugelio šios vasaros projektų. Po jo taip pat nebus kada atsipalaiduoti – laukia visas sąrašas užsakymų, dauguma aplink Šiluvą ir Raseinius, bet keliauti su darbais teks ir į tolimesnes šalies vietas.
Paklaustas, kaip įvardinti jo profesiją, A. Šilva susimąsto. Prosenelis, senelis buvo akmentašiai, tėvas ir dėdė – paminkladirbiai, na, o jo paties veikla įvairiapusė. Tad, svarsto atsargiai, gal derėtų vadintis verslininku.
„Dirbame kartu su tÄ—vu ir dÄ—de, bet jie jau metuose, todÄ—l daug kÄ… tenka atlikti paÄiam. Betonavimai, plokÅ¡Äių, paminklų montavimai ir kiti darbai kapinÄ—se, susitikimai su klientais, visi reikalai prie kompiuterio… Taip, esu pagrindinis „Šiluvos paminklų“ variklis, tÄ—vas tuo tik džiaugiasi, nes jam paÄiam nereikia gilintis į naujoves. Dabar bendravimas vyksta per vaiberius, mesendžerius. Dažnai su klientu, tarkim, gyvenanÄiu Norvegijoje, net nesusitinku. Nuo bendravimo, sutarties pasiraÅ¡ymo iki atsiskaitymo – viskas internetu“, – veiklos principus, savaime suprantamus Å¡iandienos versle, dÄ—sto A. Å ilva.
TaÄiau tai – tik pridÄ—tiniai dalykai, o esminÄ— amato gija per amžius iÅ¡liko nepakitusi.
Pirmas ryškus pėdsakas – proprosenelio Stanislovo
PrieÅ¡ 14 metų, kai Aivaras atsigręžė į Å¡eimos verslÄ…, jam paÄiam viskas buvo nauja. Žinojo tik paÄiÄ… istorijÄ…, kuri Å ilvų giminÄ—je itin branginama.
Ji siekia tolimų protėvių laikus, bet „oficiali“, dokumentuota dinastija prasideda nuo XIX amžiaus – Aivaro proprosenelio Stanislovo, kurio metaliniai kryžiai tebestovi senosiose Šiluvos kapinėse. Ją tęsė prosenelis Vaclovas, vėliau senelis Vaclovas, kuris perdavė amatą dviem iš keturių savo sūnų – Jonui ir Vitui.
Šilvų dinastija tvirtai įaugo į Šiluvos žemę ir tiesiogine prasme. Dabartinės dirbtuvės įsikūrusios per keliasdešimt metrų nuo tos vietos, kur stovėjo senosios, įrengtos prosenelio Vaclovo. Jis buvo išvykęs į Vokietiją tobulintis, grįžo į Šiluvą su gerais įrankiais ir 1925 metais pradėjo masinę gamybą. Tai buvo didelis žingsnis į priekį, nuo tada paminkladirbystė tapo pagrindiniu šeimos pragyvenimo šaltiniu.
Tvirti vokiÅ¡ki įrankiai iÅ¡liko iki Å¡ių dienų. Kurantas, buÄarda, kijÅ«nas, žaizdre grÅ«dintas koltas dabar jau muziejinÄ—s vertybÄ—s, bet Aivaro tÄ—vui ir dÄ—dei, esant reikalui, jie dar pasitarnautų. Senuose prosenelio sÄ…siuviniuose yra iÅ¡likÄ™ apraÅ¡ai, naudojimosi instrukcijos. Å iais įrankiais dirbta, kol dar nebuvo elektros.
Amatas lengvai nepasidavÄ—
Mokyklos laikais Aivarui visa tai tebuvo gražus pasakojimas.
„Net negalvojau, kad galÄ—Äiau gyventi miestelyje, kaime. Kaip ir visiems jauniems žmonÄ—ms, norÄ—josi važiuoti į Vilnių, KaunÄ…, užsienį, kur daugiau žmonių, daugiau galimybių ir viso kito. Taip ir padariau – iÅ¡važiavau į Vilnių. PradÄ—jau dirbti, sekÄ—si, bet prasidÄ—jus 2008 metų ekonominei krizei viskas persivertÄ—. PradÄ—jo trÅ«kti darbų, mažėjo algos. PasikalbÄ—jau su tÄ—vu, tas sako, pabandyk Äia kabintis“, – prisimena A. Å ilva.
Å alia tÄ—vo jis sukiodavosi ir anksÄiau, nuo 16 metų padÄ—davo tai kažkÄ… atpjauti, tai palaikyti. Dabar, bÅ«damas 21-erių, Å¡oko mokytis iÅ¡ esmÄ—s. Pirmieji dveji metai buvo labai sunkÅ«s – trÅ«ko žinių, įgÅ«džių, net fizinÄ—s jÄ—gos. Be to, vis dar nebuvo tikras, ar tai jo vieta. Daugelis draugų buvo iÅ¡vykÄ™ į užsienį, grįžę atostogų girdavosi, kaip gerai ten gyvena, kaip daug uždirba. Tai Aivarui neleido ramiai miegoti.
„MÄ—Äiausi porÄ… metų, svarsÄiau ir pats kelti sparnus. Bet po truputį įsivažiavau, apsiraminau ir likau. Dabar, aiÅ¡ku, labai džiaugiuosi, kad tada nepasidaviau, nesusigrioviau gyvenimo. JauÄiu, kad esu savo vietoje. Ir žmonÄ—s man dažnai tÄ… sako, jiems atrodo, kad mÄ—gaujuosi tuo, kÄ… darau. Taip ir yra“, – prisipažįsta vyras.
PapraÅ¡ytas paaiÅ¡kinti, kas teikia tÄ… pasitenkinimÄ…, A. Å ilva mini darbÄ…, kuris puikiai sekasi, galimybÄ™ dirbti kartu su tÄ—vu, su kuriuo tapo lygiaverÄiais partneriais, nedidelį atstumÄ…, skiriantį nuo tÄ—vų namų. ParlÄ—kti iÅ¡ Raseinių, kur įsikÅ«rÄ— su Å¡eima, iki Å iluvos gali kad ir kasdien.
Smagu bÅ«ti ir dinastijos tÄ™sÄ—ju, dalintis savo giminÄ—s istorija, kuri dažnÄ… priverÄia kilstelÄ—ti antakį: ar taip gali bÅ«ti?
Patirtis teikia profesinį pasitikėjimą
„Važiavimas kas rytÄ… į darbÄ… man nesudaro jokių problemų. Atsimenu, Vilniuje atsikeli ir eini, nes reikia. Dabar net minÄių tokių nÄ—ra, keliuosi su Å¡ypsena, džiaugiuosi, kad tuoj pasinersiu į savus reikalus. Per savaitÄ™ laisvÄ… turiu tik sekmadienį, bet galÄ—Äiau dirbti kad ir kasdien. AiÅ¡ku, bÅ«na visko – ir lengvesnių, ir sunkesnių dienų, bet niekada nepagalvojau, kad nenoriu į darbÄ…, kad tingiu…“ – Å¡ypsosi laimingÄ… gyvenimo bilietÄ… iÅ¡traukÄ™s Å¡iluviÅ¡kis.
SvariÄ… tos laimÄ—s dalį sudaro ir tÄ™stinumas, tradicija. Å imtametis giminÄ—s įdirbis suteikia tvirtÄ… pagrindÄ…, verÄia aukÅ¡tai laikyti amato kartelÄ™. Aivaras sako, kad kolegos neretai ieÅ¡ko lengvo kelio – užsisako antkapius iÅ¡ Kinijos ir Äia juos tik perparduota. Å ilvos užsiima tikra, originalia, paminkladirbyste.
„Kalbant apie akmenį, turbūt nėra paminklo, kurio nepadarytume. Todėl ir žmogui galime drąsiai pasakyti: nupieškit kaip norit, nupaveiksluokit, kas jums kažkur patiko, ir mes jums tikrai padarysime. Įdirbis, patirtis teikia pasitikėjimo. Negirdėjau, kad tėvas kada būtų pasakęs: nežinau, ar mes galime apsiimti, ar padarysime. Jis dirba jau keturiasdešimt metų, tai didelis turtas. Aš pats tokių žinių apie akmenį dar neturiu, bet su laiku viską perimsiu“, – neabejoja Aivaras.
Jam daug reiškia ir susitikimai su klientu jau atlikus užsakymą. Dažna emocija – artimieji pastovi susikaupę, tada šypsodamiesi pažvelgia vienas į kitą. Tai reiškia, kad darbas pavyko. O tada nesunku ir atsisveikinti su nemažais pinigais, kurie, neabejoja Aivaras, uždirbti taip pat sunkiai kaip ir jo paties. Pasitaiko atvejų, kai užsakymu likę patenkinti žmonės klausia, ar tikrai tik tiek, ar nereikia primokėti.
Giminės braižą atpažįsta iš tolo
Lankydamasis aplinkinėse kapinėse A. Šilva visur mato savo protėvių atliktus darbus.
GiminÄ—je pasakojama, kad proprosenelis Stanislovas turÄ—jÄ™s pažįstamÄ… kalvį, kuris dirbino metalinius kryžius, nes kaip tik tada atsirado metalo – vokieÄiai jį liejo, kalvis kalÄ—. Kadangi tuos kryžius reikÄ—jÄ™ kažkur įstatyti, abu vyrai sutarÄ— dirbti kartu.
Å iluvoje iki Å¡ių dienų tebestovi ne vienas toks kryžius. Ä®spÅ«dingai atrodo seniausioje kapinių dalyje, kairÄ—je nuo ApsireiÅ¡kimo koplyÄios, stÅ«ksantis laiko gerokai paliestas paminklinis metalinis kryžius. Nežinia, kas Äia ilsisi, užraÅ¡as jau iÅ¡sitrynÄ™s. Kryžius pritvirtintas prie milžiniÅ¡ko akmens, mat cemento anais laikais nebuvo.
Greta ir kitą laikmetį, kitas technologijas bei tuomet naudotas medžiagas atspindintys antkapiai.
Meistriškas kūrinys – dekoruoto akmens paminklas, praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje sukurtas prosenelio Vaclovo. Artimųjų prašymu prieš kelerius metus jį atnaujino jau kitos kartos Šilvos – Aivaro tėvas bei dėdė.
„Šįmet nuvažiavome į KarklÄ—nus KelmÄ—s rajone, kur tenka lankytis labai retai. Tai net ten matau – prosenelio Vaclovo braižas, apeinu aplink, matau iÅ¡kaltÄ… jo pavardÄ™. Pamatai ir ten, kur mažai tikiesi, o kÄ… jau kalbÄ—ti apie Å iluvÄ…, Raseinius, Girkalnį… Ten jau visų mÅ«sų, Å ilvų, darbai, tiek prosenelio, tiek senelio, tiek tÄ—vo“, – vardija paÅ¡nekovas.
Iš kartos į kartą perduodama ir tradicija savo darbą pažymėti ne tik pavarde, bet ir vietovardžiu: J. Šilva, Šiluva arba V. Šilva, Šiluva.
Sūnums linkėtų kostiumo ir portfelio
Aivaras augina du sūnelius – dvejų metų Ąžuolą ir trijų mėnesių Leoną.
„GalbÅ«t tradicija kada nors nutrÅ«ks… – prataria jis. – Labai jÄ… vertinu, didžiuojuosi esantis jos tÄ™sÄ—jas, bet tikrai nesu tikras, ar linkÄ—Äiau to paties savo vaikams.“
Paminkladirbio, akmentašio darbas sunkus. Galvodamas apie sūnelių ateitį jis pasvajoja apie gerus jų mokslus, darbą, į kurį einama su kostiumu ir portfeliu rankoje.
„LinkÄ—Äiau jiems tokios ateities, kai kasdien esi gražus, Å¡varus, pasitempÄ™s, – Å¡ypteli akmens dulkių dažnai nespÄ—jantis nusipurtyti A. Å ilva. – O Äia Å¡varus niekada nebÅ«ni. BÅ«na, kad tariuosi su klientais apsivilkÄ™s darbo drabužiais, o pabaigoje susitikti atvažiuoju „švarus gražus“, ir tada žmonÄ—s net nustemba, ar Äia tas pats žmogus.“
Vis tik sūnūs užaugę turės laisvę apsispręsti patys. Jei norės būti „prie akmens“, likti kaime, tebūnie. Aivaras iš savo patirties žino, kad šis kelias irgi veda į laimę.
Projektas „Pasaulis keiÄiasi – tradicijos lieka tos paÄios“
