Pavakarė su Algimantu Čekuoliu

Gegužės 27-osios vakarą Raseinių rajono savivaldybės posėdžių salė su kaupu prisipildė žmonių, nors tą pačią dieną vykęs Tarybos posėdis jau senų seniausiai buvo pasibaigęs. Raseiniškiai susirinko į sutikimą su vienu neabejotinai žymiausių ir populiariausių Lietuvos žmonių – žurnalistu, rašytoju, keliautoju, visiems gerai žinomu Nacionalinės televizijos sekmadieninės laidos vedėju Algimantu Čekuoliu.

Dar renginiui neprasidėjus raseiniškiai graibstyte išgraibstė naujausią svečio knygą „Staigmenos ir kiti žinomi dalykai“, apsnūdėliams, pavėlavusiems ar šiaip ilgai dvejojantiems nebeliko… Renginio pradžioje svečią pristatė šio susitikimo organizatorius, Raseinių rajono vietos veiklos grupės „Raseinių krašto bendrija“ pirmininkas Vincas Blinstrubas.

Susitikimo metu Algimantas Čekuolis betarpiškai, gyvai ir šmaikščiai bendravo su žmonėmis, savo įdomiais pasakojimais, kaip ir prie TV ekranų, kaustyte prikaustė savo gerbėjų dėmesį. Pasakojo, kaip renka medžiagą savo laidoms, kalbėjo apie pasaulio civilizacijų raidą, ekonominius ir politinius procesus, priminė lemtingus istorijos faktus, atsakinėjo į klausimus, stebino savo žiniomis ir gebėjimu diskutuoti visomis publiką dominančiomis temomis.

Pora valandų su Algimantu Čekuoliu netruko prabėgti. Susitikimo pabaigoje įsigijusieji knygas galėjo gauti rašytojo autografą bei dedikaciją, kuriuos visų mylimas svečias noriai dalijo.

Salei ištuštėjus, Algimantas Čekuolis mielai sutiko pasišnekučiuoti prie arbatos puodelio ir atsakyti į kelis klausimus.

Kokie įspūdžiai apsilankius Raseiniuose?

Raseiniuose esu ne pirmą kartą, čia lankiausi dar tarybiniais metais viename literatūriniame vakare, paskui Sąjūdžio metais, dar per prezidento, Europos Parlamento rinkimus. Ką galiu pasakyti? Raseiniškiai – labai ypatingi žmonės. Lyg ir žemaičiai, – turėtų būti rezervuoti, atsargūs, bet iš tikro tokie nėra. Galbūt todėl, kad čia pasienis su Aukštaitija. Labai širdingi žmonės, bet nespontaniški, bent iš paviršiaus to nesimato. Šitas susitikimas nuo kovo mėnesio – kai išėjo mano knyga „Staigmenos ir kiti žinomi dalykai“ – man buvo pats įdomiausias, vaisingiausias, turiningiausias būtent dėl bendravimo – buvo kontaktas. Nesakau, kad nuo pat pirmųjų minučių – iš pradžių jautėsi tam tikras santūrumas, bet paskui ledai gan greitai sutirpo. Labai džiaugiuosi apsilankęs, labai malonu – dėl tokių žmonių kaip jūs, raseiniškiai, verta gyventi, galima išgyti nuo bet kokių širdies ligų. Kalbu rimtai, – kai dirbau „Gimtajame krašte“, man buvo diagnozuota išeminė širdies liga. Kaip žinote, tai nepagydomas dalykas. Dabar manęs klausia, kur dingo ta širdies liga. Jos nebėra. Paklauskite medikų, kaip taip gali būti. Jie galbūt pasakys, kad buvo neteisinga diagnozė, bet tada aš ligą jaučiau.

Kaip vertinate mūsų šalies politiką mažų miestelių, kaimų atžvilgiu?

Turiu prisipažinti, kad apie tai nežinau, nesu girdėjęs. Bet aš negaliu Raseinių vadinti mažu miesteliu. Pirmiausia jūs esate dideliame kelyje; kalbu ne apie tai, užsukti čia ar neužsukti, – būdami tokiame kelyje jūs psichologiškai esate arti Kauno ir arti Klaipėdos. Jūs esate kaip ašis, o ne kaip provincijos kaimelis. Taip pat žinau: kokia bebūtų centro politika, visose valstybėse valdžia paprastai mažai kreipia dėmesio į provincijas, gal išskyrus Angliją, kuri supranta, kad tik provincijos gali išsilaikyti. Mūsų valdžia, kaip ir daugelis kitų valdžių Europoje, mato tiktai sostinę ir ja gyvena.

Turi būti labai federalinė sankloda, kaip vakarų Vokietijoje, kur federalinės žemės nuo seno yra nepriklausomos – beveik kaip valstybės, tada ir centrinė valdžia turi atkreipti į jas dėmesį.

Internete apie Jus galima rasti daug papokštavimų, pajuokavimų.

Ar teko juos skaityti? Kaip į tai reaguojate?

Iš pradžių skaitydavau, tačiau kai susidarė 400 puslapių – kažkas juos surinko ir man parodė, – tada supratau, kad aš negaliu to skaityti. Pasakysiu, kodėl. Tų komentarų yra kelios srovės, yra netgi Čekuolio gerbėjų draugija – aš niekad pas juos nebuvau, niekad jiems nerašiau ir jų tarpusavio susirašinėjimų neskaitau. Žmogaus psichika – labai trapus dalykas. Ir ne tik moterų, – vyrų dar trapesnė. Nors vyrai moka nutaisyti tokius veidus, lyg jiems nieko nereikštų nei žodžiai, nei blogi žvilgsniai. Oi, dar ir kaip reiškia! Kai turi dirbti su žmonėmis, su publika, ir ta publika vidutiniškai yra apie 160 tūkstančių žmonių per vieną laidą, negali sau leisti išsipūsti kaip balionas. Išsipūsi, pakilsi viršun, ir tada tu jau nieko nereiški – su balionu niekas nenorėtų šnekėti, žmonės nebežiūrėtų laidų. Paminėsiu konkuruojančią kontorą LNK, kurią mėgstu. Štai Mikelkevičiūtė, Grinevičiūtė – abi Rūtos, labai geros vedėjos. Kartais geros ne tuo, ką jos sako, ne klausimų parinkimu. Jos geros tuo, kad yra asmenybės, į jas malonu žiūrėti, su jomis kalbėtis. Dalyvavau jų laidose keletą kartų, esu įsitikinęs, kad ne į mane žmonės žiūrėjo, o į jas. Nors jos nedominuoja, atvirkščiai, stengiasi, kad kalbėtų laidos dalyviai. Tačiau jos – įdomūs žmonės.

Jeigu aš būsiu pasipūtęs, pernelyg gerai galvosiu apie save, guldamas į lovą kartosiu: „Čia dabar Algimantas Čekuolis gulasi į lovą“ , – tapsiu neįdomus žmogus. O juk taip gali būti, taip nutinka daugeliui žinomų žmonių – jie į save žiūri kaip į brangaus skysčio ar monetų pilną taurę. Nors tai truputį ir slepia, bet matosi iš jų akių. Kadangi esu trapus, tas pavojus gresia ir man. Todėl neskaitau ir neklausau komentarų. Kai išgirstu gerus žodžius, panegirikas, iš karto pasakau: „ Jūs taip visiems sakote.“ Ir dar. Turiu labai skeptiškai nusiteikusią žmoną, kuri visai nesižavi: „Čia gulasi Čekuolis“, o tik paklausia: „Ar dantis išsivalei?“ Na, gal ne visai taip, bet labai panašiai.

Kokia Jūsų mėgstamiausia arbaos rūšis?

Visų pirma, kodėl arbata, o ne kava. Kava organizmui yra botagas, o arbata – chalato diržas. Dažniausiai geriu žaliąją arbatą, Ceilono arba kinišką, bet į rūšį nelabai kreipiu dėmesį. Mano 25 minučių laidą retai kada pavyksta nufilmuoti greičiau, nei per 3 valandas.

Kodėl? Kai režisierius pasako: „Puiku, viskas gerai“, aš sakau: „Stop! Viskas iš naujo!“ Matot, esu 78 metų, o daugelyje televizijų jau 60-mečiai laikomi seneliais, kurie neturėtų rodytis. Aš vyriausias pasaulyje televizijos laidų vedėjas. Yra Laris Kingas, žinote, su akiniais, su petnešomis, amerikonas raukšlėtu veidu iš CNN , jam dabar 74 metai. Vaikas jis! Bet už tai 7 kartus išsiskyręs ir vėl vedęs. Kai esi tokio kritiško amžiaus, kaip aš, privalai kurti kokybę. Aš turiu rimtą konkurentą, su kuriuo kariauju kiekvieną sekmadienį laidoje, ir turiu nugalėti jį – Algimantą Čekuolį. Jeigu prieš savaitę padarei trankią, šmaikščią laidą, o paskui išėjo ne tokia tranki ir šmaikšti, nesakau, kad visai bloga, – ką sakys žmonės? Jau baigiasi seniokas, baigiasi… Kai pradedu kurti būsimą laidą, dabar stengiuosi, kad ji būtų iš 2-jų temų. Nutinka, kad ateinu, tuoj tuoj prasidės laida, žiūriu – „Lietuvos ryte“ apie tai jau parašyta. Metu lauk. Kitą ruošiu, žiūriu – „Lietuvos žiniose“ parašyta.

Vėl metu lauk. Svarbu, kad ta pati tema nebūtų aprašyta rytojaus spaudoje. Štai ką priverčia daryti amžius.

Į kokius žurnalus, laikraščius rašote?

Rašau į tris žurnalus. Į du iš jų rašau kas mėnesį, kiekvienam numeriui – tai Kauno žurnalas vyrams AZ, bet jis nėra nešvankus, ir „Valstybė“. Dar rašau į „Playboy“, beveik kas mėnesį. „Playboy“ manęs nefotografuoja be trumpikių, ten tik moterys. Tai amerikietiško „Playboy“ lietuviška kopija, du trečdaliai turinio – lietuviškas.

Kiekvieną savaitę šeštadieniais mano straipsnis būna „Lietuvos žiniose“, bet ten pateikiama medžiaga, kuri jau rodyta per televiziją – tai tik likusios Čekuolio dulkės.