Per Ariogalos tiltą bus praleidžiami tik tušti autobusai…

Jonas Brigys,
Raseinių Marcelijaus Martinaičio
viešosios bibliotekos bibliotekininkas
[1]Kažin ar kas nors ginčytųsi dėl teiginio, kad visi svarbiausi Raseinių rajono tiltai nutiesti per Dubysą. Be abejo, žinomiausias yra vienu iš mūsų krašto simbolių tapęs aukštasis Lyduvėnų geležinkelio tiltas, tačiau pagal realų apkrovimą jam labai toli iki šalia Ariogalos esančių dviejų tiltų. Naujesnis savo pečiais palaiko susisiekimą automagistralėje Vilnius–Kaunas–Klaipėda, o už keleto kilometrų, einant Dubysos aukštupio link, šimtus Žemaičių plentu skubančių važiuotojų kasdien pasitinka kitas pastaruoju metu skandalingo populiarumo sulaukęs tiltas. Žinia apie šį griūvantį inžinerinį įrenginį paskatino atsiversti jo istoriją (gal net turtingiausią mūsų krašte), pasižiūrėti, kas joje buvo įdomaus, paieškoti tam tikrų dėsningumų.
Iš pradžių buvo keltas
Susisiekimas šioje vietoje visada buvo gana aktyvus, tačiau tiltas čia atsirado tik XX a. pradžioje, o iki tol teko pasitenkinti perkėla. Štai kaip šią vietą XIX a. viduryje savo monografijoje apie Dubysą aprašė žinomiausias to meto Žemaitijos kraštotyrininkas Ignotas Bušinskis: „Už trijų varstų [nuo Daugirdavos dvaro] dešiniame Dubysos krante yra Raseinių pašto kelias, einantis pro kalną, ant kurio matomas inžinieriaus pulkininko Mykolo Daugirdo Plembergo dvaras. Tas kelias greitai pasuka į dešinę ir kerta Dubysą. Keltas arba perkėla įrengta šalia ant upės stovinčio malūno. Malūnas savininkui duoda 600 rub. pajamų. Karčema ir keletas namų šalia jos sudaro nedidelę slabadą ir yra lyg koks Ariogalos, kuri yra už pusės varsto dešiniame Dubysos krante, priemiestis.“
Kažin ar labai suklysime tą perkėlos vietą tapatindami su senojo Dubysos tilto griuvėsiais ties Ariogala. Tokį spėjimą patvirtina ir 1892 m. topografinis žemėlapis bei jame esanti žyma „Пар.“ Taip pažymėtas keltas (rusiškai – паром). Beje, tada Dubysą įveikęs keliautojas iš karto nesiropštė į Dubysos kalną (kaip dabar), o toliau padubysiu keliavo iki Plembergo dvaro, tada jį aplenkęs pasukdavo kairėn ir kildavo link Didžiulių.
Tilto statybos darbai pradėti tik įžengus į XX a. Štai kaip juos 1922 m.
spalį aprašė „Lietuvos žinių“ korespondentas. „Prieš pat karą rusai čionai buvo sumanę dirbti plentą iš Kauno į Raseinius; tuo tikslu jie spėjo tik pastatyti puikų tiltą per Dubysą ant amžinų betono polių, bet užėję vokiečiai bijodami rusų tiltą sudegino. 1918 m. buvo sutiekę medžiagą ir norėjo atstatyti, tik nespėjo. Susitvėrus savai valdžiai šitą tilto medžiagą pasiėmė globoti vietinis dvarininkas M. Daugirdas, kuris tam būk iš buvusio tuo metu Ž. Ūkio ir V. T. Ministerio Tūbelio gavęs sutikimą ir vietos [2]viršaičio pritarimą. Bet globojęs, globojęs, kol nei vieno rąsto, nei dilės nelikę… Vietos gyventojai šneka, kad iš tos jų pačių suvežtos tiltui statyti medžiagos malūnas atstatytas ir dar kiti žydams rąstai parduota… Pernai [1921 m.] pasiėmus Plentų valdybai tiltą atstatyt… statę, statę, vežę medžiagą vežę, bet jos vis kaip nėr taip nėr… Tai Dubysa pavasarį supykus įkaltus polius išklibinus nunešus, tai šiaip kažkur žiūrėk rąstelis bedingęs… Ir taip iš pusantrų metų darbo jokios veik vilties, kad tiltas bus kitamet pastatytas žmonėse nėra… Dėlei viršuj minėto tilto Airogaliečiai net skundą Plentų Valdybai pernai balandžio mėnesy buvę davę; paskiau rudenį St. Seimo nariams Riaukai ir A. Staugaičiui pasiskundė, tik nieko neišėję – viskas kažkur dingę… O reikalingas čionai tiltas. Tai yra tiesioginis tarp Kauno ir Raseinių su Žemaitija susisiekimas. Tiltą pastačius ir Airogala atgytų – galima būt įvest automobilių susisiekimą, keliai neblogi, tik tiltai pūva…“
Akivaizdu, kad publikacija nelabai optimistiška, tačiau, kaip rodo vėlesni įvykiai, iš tiesų padėtis nebuvo tokia bloga ir tiltas buvo pastatytas.
Teko daug vargti, o ne kartą ir sušlapti
Pagerėjusią padėtį patvirtino 1931 m. Ariogalos valsčiaus savivaldybė, kuri teikdama statistines žinias nurodė, kad didžiausias valsčiaus tiltas buvo kelyje Ariogala–Raseiniai. Tiltas medinis, 86,90×10 m, Plentų valdybos žinioje. Taigi tiltas buvo, tik naudos iš jo mažiau, nei galima tikėtis. Tų pat metų lapkritį „Lietuvos aide“ buvo išspausdinta žinutė: „Plentų ir vandens kelių valdyba praneša, kad dėl silpno Ariogalos tilto per Dubysą nuo lapkr. 11 d. per tiltą bus praleidžiami tik tušti autobusai ir tušti vežimai. Sunkesni kaip 2 tonų brutto sunkvežimiai ir kitos mašinos nepraleidžiami.“
Nestiprią statinio sveikatą patvirtina ir 1932 m. sudarytas Plentų ir vandens kelių valdybos žinioje buvusių ilgesnių nei 10 m tiltų aprašymas. Pagal šį dokumentą kelyje Ariogala–Raseiniai per Dubysą ties Ariogala buvo „6 angų mišrios konstrukcijos (medinės fermos ant 6 gelžbetoninių ir 3 medinių atramų, grindinys dvigubas iš lentų) tiltas. Ilgis 86,9 m, plotis 4,26/6,8 m, aukštis nuo vandens iki grindinio paviršiaus 6,5/3,5 m. Dubysos vasaros vagos plotis toje vietoje 54 m, gylis 1,2 m. Tiltas pastatytas 1921 m. ir 1929 m. remontuotas. Dabartiniu metu (1932 m.) apkrovimas minimalus – 4 t. Tilto būklė bloga.“
[3]Su tokia padėtimi taikstytis buvo sunku, todėl tais pačiais 1932 m. pasirodė skelbimas apie naujo tilto statybos varžytynes (konkursą). Skelbime nurodyta, kad „Kauno kelių rajone Ariogalos per Dubysą tiltui pastatyti ant esamų šarnyrų su styga arkas su važiavimu apačia po 27,6 m angos“ varžytynės vyks 1932 m. gegužės 11 d., 10 val. Plentų ir vandens kelių valdyboje, Kaune, Vytauto pr. Nr. 1“. Skelbime nurodyta, kad „norintieji paimti darbus privalo patiekti varžytynių komisijai raštiškus įrodymus, kad jie tokios konstrukcijos gelžbetoninius tiltus jau yra statę, arba, jei patys neturi tinkamų kvalifikacijų, tai šio tilto statybos darbus vietoje iš jų pusės nuolat prižiūrės gelžbetoninių tiltų statyboje prityręs inžinierius statybininkas“.
Autosunkvežimių ir vežimų eismas visiškai uždaromas
Iškilmingas naujo tilto atidarymas ir pašventinimas įvyko 1933 m.
birželio 22 d. Kaip rašoma „Lietuvos aide“, į iškilmes atvyko susisiekimo ministerijos inspektorius inž. B. Tomaševičius, Plentų valdybos vicedirektorius inž.
B. Sližys, tiltų referentas inž. Trejus ir kiti asmenys. 12 val. Ariogalos klebonas kun. A. Simanavičius pašventino tiltą, o inspektorius Tomaševičius perkirpo juosteles ir taip tiltą „įpilietino“. Kun. Simanavičius pažymėjo, kad Dubysa ariogališkiams tai savotiškas Nemunas. Čia eina nuolat didelis susisiekimas tarp abiejų tos upės kraštų, o gero tilto nebuvo, stovėjo medinis, kuris jau buvo silpnas. Teko daug vargti, o ne kartą ir sušlapti. Inž. Sližys trumpai pristatė tilto istoriją. Anot jo, statyba prasidėjo 1932 m.
gegužės 18 d. Vokiečių okupacijos (I pasaulinio karo) metu čia buvo pastatytas medinis tiltas ant betoninių taurų. Tie taurai tarnauja ir šiam naujajam tiltui. Jo statybai sunaudota 80 tonų geležies armatūros, 370 kub. m betono. Visa statyba kaštavo 100 000 litų. Tilto projektą parengė inžinierius Babūnas, o darbus vykdė bendrovė „Gelžbetonas“. Statinys 85,70 m ilgio, 3-ų angų.
Vis tik naujo tilto pastatymas neužtikrino visiškai nepertraukiamo susisiekimo, tik dabar jį trukdė Žemaičių plento statybos darbai. 1937 m. rugpjūčio 17 d. „Lietuvos aidas“ savo skaitytojus informavo, kad „dėl vykdomų Žemaičių plento statybos darbų prie Dubysos tilto ties Ariogala š. m. rugpjūčio 18, 19 ir 20 d. automobilių, autosunkvežimių ir vežimų eismas visiškai uždaromas. Kauno–Raseinių ir Kauno–Palangos ruožo autobusų keleiviai prie Dubysos tilto persėda į kitoje Dubysos pusėje laukiančius autobusus“.
Gaila, bet ariogališkiai ir pakeleiviai grakščiu tiltu grožėjosi tik 11 metų, nes 1944 m. jis buvo sugriautas. 1945 m. vasario 26 d. LSSR Liaudies komisarų taryba patvirtino svarbiausių vietų sąrašą, kuriose reikia pašalinti tiltų griuvėsius. Sąraše minimas ir tiltas per Dubysą prie Ariogalos. Prie sąrašo pridėtame piešinyje matome, kad 87 m ilgio statinio visiškai sugriuvo du tarpsniai. Sugriovimų apimtis apie 400 kub. m gelžbetonio. 1945 m. sausio 16 d. LSSR Vidaus reikalų liaudies komisariato Plentų valdyba LTSR Liaudies komisarų tarybos pavaduotoją informavo, kad šalinant sugriautų tiltų liekanas ypač pavojingas Dubysos tiltas prie Ariogalos ir tam reikia specialios sprogdintojų brigados. Atsižvelgdamas į šią informaciją M. Gedvilas kreipėsi į 1-ojo ir 3-ojo Baltarusijos frontų Užnugario tarnybų viršininkus, kad upės vagos valymo darbus atliktų fronto inžineriniai daliniai.
Matyt, tie valymo darbai nebuvo visiškai baigti, nes atidžiau pažiūrėjus į Dubysos vagą toje vietoje vis dar galima įžvelgti nuskendusias senojo tilto konstrukcijas.
Trečiojo belaukiant
1945 m. vasario 12 d. Pabaltijo 2-ojo fronto karinė taryba numatė priemones saugoti tiltus pavasario ledonešio metu. Tarp saugomų tiltų minimas Dubysos tiltas, buvęs kelyje Raseiniai–Ariogala. Tilto ilgis 60 m. Matyt, vietoje sugriauto gelžbetoninio tilto atsirado koks nors laikinas (gal pontoninis) statinys.
Nebelikus patikimo tilto verkiant reikėjo jį atstatyti, nes trūko gero ir greito susisiekimo su Kaunu. 1951 m. Ariogalos rajono Vykdomojo komiteto kelių skyrius per Dubysą pastatė 52 m ilgio naują tiltą. Statybai išleista 55,5 tūkst. rub. ir už 6 000 rub. darbo prievolės tvarka. Kad ir šis medinis statinys buvo nelabai tvirtas ir galėjo neatlaikyti paprasto ledonešio, liudija 1955 m. vasario 16 d. slaptas Pabaltijo karinės apygardos Inžinerinės kariuomenės valdybos raštas LSSR Ministrų tarybos pirmininkui. Jame nurodyta, kaip nuo pavasarinio potvynio ir ledonešio bus saugomi svarbiausi tiltai. Plane numatyta, kad Ariogalos Dubysos tiltą saugos Dobelės karinio dalinio Nr. 62801 kareiviai-sprogdintojai (1 seržantas ir 5 eiliniai). Ledams sprogdinti jiems skirta 300 kg sprogmenų.
Ariogališkių pastangomis pastatytas tiltas negalėjo visiškai užtikrinti didėjančio transporto srauto pralaidumo, vėl teko rūpintis nauju statiniu. Tokius planus atskleidžia 1954 m. gegužės 13 d.
dokumentas apie numatomas priemones pagerinti LSSR sąjunginės reikšmės kelių tiltų būklę. Planuota 1958 m. pradėti medinio tilto per Dubysą, buvusio 55-ame kelio Kaunas–Klaipėda kilometre, keitimo į gelžbetoninį darbus – taigi numatyta pastatyti dabar esantį tiltą. Numatomo tilto ilgis 94 m, kaina 600 tūkst. rub. Taip pat planuota 1955–1956 m.
pagerinti visą LSSR sąjunginės reikšmės kelių dangą, tarp jų kelyje Kaunas–Klaipėda (pirmiausia atkarpą Kaunas–Raseiniai–Kryžkalnis). Techninį šio kelio remonto projektą turėjo parengti Sojuzdorprojekt‘o Minsko ekspedicija, tačiau tai padarė Gušosdor‘o grupė. Nepavyko rasti tikslios dabartinio tilto pastatymo datos, bet kažin ar labai suklysime, kad ji baigta apie 1960 m. Papildomos informacijos ir daug įspūdingų vaizdų apie šį (šiuos) tiltą galite rasti internete https://ariogalosalbumas.lt/category/tiltai-per-dubysa/.
Tokia pabira daugiau nei 100 metų Ariogalos (Dubysos) tilto istorija, kurioje atsispindėjo ir Lietuvos istorijos lūžiai. Aišku, ji net iš tolo negali lygiuotis su seniausių Europos tiltų istorija, kuri skaičiuoja šimtmečius, o kai kada ir tūkstantmečius. Ne kartą statytas, ne kartą griuvęs tiltas vėl išgyvena neramias dienas. Nerimauti verčianti dabartinio septintą dešimtį skaičiuojančio tilto būklė kelia minčių, kad kada nors (matyt, netolimoje ateityje) bus atverstas naujas šio statinio istorijos puslapis.