Po studijų jauni žmonės pasirenka Raseinius
Auksė PLUŠČIAUSKĖ
aukseja@gmail.com
Į Raseinius po studijų ar iš emigracijos grįžta gyventi vis daugiau jaunų žmonių. Baigę studijas Kaune Raseiniuose kuriasi Brigita ir Karolis Lendzevičiai. Brigita dirba pramoginių šokių trenere ir šokdina nemažai Raseinių moterų, merginų bei mergaičių, o Karolis jaunuosius sportininkus moko krepšinio paslapčių. Su jauna šeima susitikome pasikalbėti apie tai, kas juos paskatino sugrįžti į gimtąjį miestą, o ne kurtis didmiestyje.
Šokis lydėjo nuo paauglystės
Pirmiausia susėdome pasikalbėti su Brigita, kuri iš pramoginių šokių varžybų su savo šokėjomis parsiveža medalius ir taures. Moteris vadovauja šokių studijai „Next Step“ ir dega meile šokiui.
„Šokis lydėjo mane nuo 13 metų, kai su mama paauglystėje pradėjau lankyti linijinius šokius. Po poros metų ta pati vadovė rinko pramoginių šokių grupę, prie kurios, prikalbinusi keletą draugių, prisidėjau ir aš. Studijuodama ketvirtame kurse nutariau pabandyti būtent Raseiniuose surinkti šokėjų grupę, nes nuo pat mokyklos laikų visi žinojo, kad šoku, matė mano laimėjimus, todėl savo žiniomis norėjau pasidalinti būtent gimtajame mieste. Be to, Karolis čia jau dirbo, tad, galima sakyti, pasidaviau jo įtakai ir pasilikau gyventi bei dirbti Raseiniuose.
Daugelis sakė, kad pradžioje niekas nesusidomės, teks treniruoti vos keletą žmonių, bet džiaugiuosi, kad mano startas buvo kitoks – ypač daug dėmesio sulaukė moterų grupės. Šiuo metu gali pasirodyti, kad mieste yra nemažai šokių studijų, trenerių, tačiau pilnos salės šokėjų rodo, kad mūsų tikrai yra pakankamai. Žinoma, yra nemažai nuomonių ar komentarų, bet konkurencija verčia stengtis, galvoti ką nors naujo, nesėdėti vietoje. Kiek žinau, Raseiniuose pramoginių šokių treneriai esame tik dviese, o modernių, gatvės šokių trenerių stilistika skiriasi“, – apie gyvenimo ir darbo pradžią gimtajame mieste pasakojo Brigita.
Širdžiai mieliausi pramoginiai šokiai
Mūsų pašnekovė išbandė įvairių šokių stilius, tačiau mieliausi jai liko pramoginiai šokiai: „Mėgstu intensyviai treniruotis ir tie, kas pas mane ateina mokytis, žino, kad šokti reikės daug. Net girdžiu atsiliepimų, kad pas mane labai sunku, bet aš reikalauju daug, nes noriu gerai išmokyti, vėliau su savo auklėtinėmis dalyvauti konkursuose. Dar ta ugnelė pasirodyti ir laimėti manyje dega.
Šokti mokau tik mergaites nuo ketverių metukų, taip pat merginas, moteris, todėl mano grupėse nėra nei vaikinų, nei porų. Gal ir būčiau rinkusi įvairesnes grupes, tačiau viską išblaškė pandemija, o dabar net nėra galimybių – moterų grupės pilnos.
Taip pat dirbu ir su jaunavedžiais – kuriu šokius vestuvėms. Tikrai stebina, kad iš atėjusių jaunavedžių porų iniciatyva mokytis šokti dažniausiai yra iš vyro. Jaunieji sako, kad vienas baisiausias išbandymas jų lauks bažnyčioje, o kitas bus šokis, nes jam reikia nemažai ruoštis, todėl džiaugiuosi visais, kurie pasiryžta ateiti.
Į pirmąsias savo šokių studijos tarptautines varžybas Klaipėdoje „Baltic Salsa Show Cup“ vežiausi merginas ir moteris. Tada girdėjau pastabų, komentarų, kad neturėsime ten ko parodyti, nes mokėmės tik vienus metus. Bet įvyko atvirkščiai – laimėjome ir gavome nemažai pagyrimų. Na, o dabar organizatoriai mūsų laukia konkursuose, gauname asmeninius pakvietimus, nes atvežame daug šokėjų ir kokybiškų pasirodymų.
Šiemet tarptautiniame čempionate „Baltic Salsa Show Cup“ su konkursine grupe užėmėme pirmą vietą. Mano šokėjos jau puikiai žino, kad prieš svarbiausius konkursus reikės daug dirbti, norint apginti titulą. Tokiuose konkursuose neužtenka tik choreografijos, reikia ir kostiumų, ir emocijos“, – pasakojo moteris.
Sunku atsisveikinti su auklėtinėmis
Kaip ir visiems mokytojams, taip ir Brigitai sunku atsisveikinti su nuo mažų dienų išugdytomis šokėjomis: „Tai didžiausias skaudulys – dirbame nuo 12 metų ir jų nebelieka. Toks laikotarpis skaudžiausias – įdėta daug darbo, jos galėtų skinti laurus, tačiau išvyksta studijuoti į didmiesčius.
Pernai mergaitės prieš tarptautinį konkursą „Baltic Salsa Show Cup“ grįžinėjo iš Vilniaus į treniruotes ir savaitgaliais intensyviai treniruodavomės. Tokie momentai džiugina širdį, nes jų grįžimas ir noras dalyvauti parodo, kad viską darau gerai. Paskaičiavau, kad jau išugdžiau penkis choreografus. Savo mokinėms suteikiu galimybę vesti šokėjų palaikymo treniruotes. Smagu, kai tokiame mažame mieste šokėjų yra daug.
Pagal specialybę, esu šokių ir kūno kultūros mokytoja, tai kai išsisemsiu ir nebenorėsiu šokti, tikriausiai eisiu dirbti į mokyklą.“
Pasak B. Lendzevičienės, nelengva jos darbo dalis – susigyventi su savo auklėtiniais: „Nuo vaikystės šokančios mergaitės paauglystėje nori išbandyti kitas sporto šakas, pavyzdžiui, badmintoną. Reikia kartais ir tėvelių, ir trenerių spaudimo, kad mergina pasiliktų šokių grupėje. Po vasaros dažniausiai atsiranda blaškymasis, merginos mokosi vairuoti, nori pabūti su draugais, dalyvauti vakarėliuose, o dar reikia atrasti laiko kontroliniams darbams pasiruošti. Na, o varžybos taip pat reikalauja laiko, nes atsiranda papildomų treniruočių.“
Gražioji šokių pusė
Pramoginiai šokiai iš šokėjų pareikalauja daug fizinių, emocinių jėgų, taip pat ir finansų.
„Žiūrovai mato gražiąją pramoginių šokių pusę, kai moterys pasipuošia, pasidažo. Na, o treniruotėse viskas būna atvirkščiai – būni visa raudona, sušilusi, plaukai sulipę. Už gražaus fasado slypi daug darbo, žiūri, kad kiekvienas žingsnelis, kiekviena pozicija atrodytų kuo gražiau. Visada sakau savo šokėjoms: „Įsivaizduokite, kad jus fotografuoja kiekviename žingsnyje.“ Kai ateini šokti į sceną – tai geriausias sunkaus darbo apdovanojimas.
Tarptautiniam šokių festivaliui, vykstančiam Klaipėdoje, kiekvienais metais labai ruošiamės, gal kartais ir perdegame, bet jeigu laimime – džiaugsmas grįžta 140 procentų.
Kaip ir minėjau, pramoginiai šokiai – viena brangiausių sporto šakų. Nepigios suknelės, bateliai, šukuosenos, o ir pačios varžybos kainuoja. Piniginių apdovanojimų negauname, investuojame į save, tačiau smagu pakovoti, pasilyginti su kitais – tai padeda tobulėti.
Ir dar vienas dalykas – kai moterys ateina šokti į studiją, jų koncentracija turi būti čia ir dabar. Reikia dėlioti žingsnelius, galvoti apie judesius, o ne apie tai, ką pagaminti pietums.
Šokėjų drabužiai priklauso nuo šokio idėjos. Kelis kartus drabužius siuvomės, bet pačios klijuojame blizgučius. Pramoginių šokių suknelė gali kainuoti iki tūkstančio eurų, bet geriau investuoti į avalynę, o su suknelėmis elgiamės kūrybiškai. Kuriant ir siuvant sukneles labai padeda mano mama. Mergaitės, matydamos gražias šokėjas, nori būti panašios į jas, tačiau susidūrus su darbu – entuziazmas išgaruoja. Jeigu į treniruotę atėjęs vaikas verkia, pasakau tėveliams, kad gal dar ne laikas jam mokytis šokti, kartais juos gąsdina pats vaikų skaičius. Su jaunaisiais šokėjais bendraujame žaidimų forma, kad jiems šokis patiktų, būtų smagu ir pamokos pabaigoje lauktų apdovanojimas. Mano penkerių metų dukra kartais mėgsta ateiti pašokti, paišdykauti su vaikais“, – pasakojo šokių trenerė.
Kaip atrodo trenerės diena?
Brigita su vyru Karoliu augina du mažamečius vaikus, abu dirba, todėl buvo įdomu sužinoti, kaip atrodo moters diena ir kaip ji viską spėja.
„Nuo šių metų turiu rytines treniruotes, nes nėra galimybės visoms suspėti ir sutilpti vakarais. Diena iki 16–17 valandos yra laisva, tada sukuosi namuose, dėlioju muziką šokiams, ieškau aprangos, rašau daug žinučių tėveliams. Nuo 17 iki beveik 21 valandos dirbu, tuo metu vyksta 3–4 treniruotės. Kai prasideda pasiruošimas konkursams, jų, žinoma, turime daugiau.
Kasdienis krūvis nemažas, o ypač šokant su aukštakulniais. Grįžusi į namus, rodos, nebeturiu jėgų, nieko nebenoriu, bet ką nors kito darant savęs neįsivaizduoju. Man patinka muzika, veiksmas, kai yra daug žmonių. Kol yra sveikatos, tol dirbu. Dietų nesilaikau, mėgstu saldumynus, todėl sakau, kad geriau daugiau šoksiu, bet pavalgysiu ką mėgstu“, – juokėsi pašnekovė.
Ko trūksta Raseiniuose?
Laurus tarptautiniuose konkursuose skinančios šokių trenerės pasiteiravome, ar ji nežada išbandyti jėgų televizijos konkursuose, o vėliau kelti sparnų svetur ar į didmiestį.
„Esame gavę kvietimų dalyvauti televizijos konkursuose, tačiau ten viskas susieta su komercija. Labiau norėčiau su savo studijos šokėjomis dalyvauti kokio nors atlikėjo koncerte. Aš esu solo šokėja, tad jei reikėtų šokti poroje, gal nemokėčiau partnerio pamokyti, o ir man pačiai reikėtų labai gerai pasiruošti.
Na, o Raseiniuose norėtųsi baseino, kino teatro. Dabar dėl spektaklių ar koncertų reikia kažkur važiuoti. Taip pat gimtajame mieste nėra platformos, kur galėtume pareklamuoti savo šokėjus. Choreografai nėra suinteresuoti rodyti auklėtinių – jeigu nori pasirodyti su vaikučiais ant scenos, turi važiuoti į kitą miestą. Norime garsinti savo miestą šokėjų meistriškumu, bet pats miestas, rodos, nenori.
Šokančių vaikų yra tikrai daug ir kaip mažame mieste yra nemažai pasiūlos, svarbiausia bandyti šokti. Pavyzdžiui, į Klaipėdoje vykstantį tarptautinį konkursą atvažiuoja teisėjai iš užsienio. Jie atsiveža savo kolektyvus, o per repeticiją ploja, giria muziką, choreografiją. Šokti gali įvairaus amžiaus žmonės, svarbu tai suprasti ir patirti šokio laisvę.
Išklausyta ir kita pusė
Karolis – Raseinių kūno kultūros ir sporto centro krepšinio treneris. Pasiteiravome jo, kodėl nesusiviliojo gyvenimu didmiestyje, o įsikūrė gimtajame mieste.
„Savo krašte mieliau gyventi, čia įsikūrė mano draugai, kolegos. Raseiniuose dirbu mylimą darbą – treniruoju jaunuosius krepšininkus. Turime augančių krepšininkų, auginame juos nuo mažų dienų. Tačiau, jeigu mūsų auklėtiniai pasiekia daugiau, jie viliojami į didesnius miestus, į kitas lygas. Atiduoti auklėtinius gaila, nes būna daug darbo įdėta.
Raseinių kūno kultūros ir sporto centre apie 33 procentai vaikų užsiima krepšiniu. Daug darbo įdedame, kad į mūsų būrelius ateitų jaunieji talentai. Esame įkūrę Vaikų Vidurio Lietuvos lygą – parūpiname vaikams rungtynių skaičių. Be abejo, į krepšinio treniruotes vaikai ateina su lūkesčiais žaisti NBA lygoje, tačiau dar tokių krepšininkų neužauginau, viskas ateityje.
Per pirmąsias krepšinio treniruotes vaikams neskiriame sunkių pratimų, supažindiname su judriaisiais žaidimais, nes nenorime atbaidyti nuo sporto, o pritraukti į jį. Na, o Raseiniuose pasigendame naujo sporto centro, nes aplinkiniai rajonai turi. Turimame sporto centre aukštesnio lygio rungtynių suorganizuoti negalėtume. Manau, kad reikėtų daugiau investuoti į sportą, tada mažiau reikėtų lėšų medicinai“, – mintimis su žurnalistais pasidalijo K. Lendzevičius.
Projektas „Mums rūpi krašto ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis“
