Ar?nas DAMBRAUSKAS
[1]
- Nepasaky?iau…Na, kokia ?ia profesija – pasakotojas.
- DELFI kasdien galima „gyvai“ pasiklausyti j?s? pasakojamo naujo anekdoto. Ar tai nepanašu ? darb? kasdienin??
- DELFIS yra DELFIS. Bendradarbiavim? su DELFI pavadin?iau k?ryba, bet ne darbu. Anekdot? pasakojimas n?ra pagrindin? mano veikla.
- Kalb?jome apie anekdotus ir pinigus. Ar sunkme?iu pajutote pinig? tr?kum?? Ar buvo toks momentas, kai labai aiškiai išgirdote, kad kriz? jau beldžiasi ir ? j?s? duris?
- Pajutau – gerokai sumaž?jo santuok?, mat dažnai tenka vestuv?se b?ti piršliu.
- Ar per vestuves pakaria?
- Jei vestuv?s trunka dvi dienas, tai b?tinai pakaria.
- Ar piršliavimas – sud?tingas pramog? „žanras“?
- Tai tarsi mano darbas, bet kažkuria prasme – malonus darbas. Juk b?nu su žmon?mis, kuriems ta diena – tikrai yra didel? švent?, tod?l stangiuosi ne dirbti, tarsi darbininkas prie stakli?, bet panaudoti savo k?rybin? patirt? ir sugeb?jimus.
- Dar sugr?žkime prie anekdot?. Kiek laiko nesustodamas gal?tum?te juos pasakoti?
- Jei užsives?iau, gal kokias penkias valandas.
- Aš, pavyzdžiui, irgi m?gstu pasakoti anekdotus, bet labai greitai atmintyje išsenka j? atsargos. J?s, matyt, turite labai ger? atmint? ir, sp?ju, kad mokydamasis mokykloje, buvote geras matematikas.
- Toks ir buvau. Bet aš manau, kad tai yra ne atminties reikalas. Vieni žmon?s atsimena šukuosenas, kiti biustus, treti klubus – ne tuos, ? kuriuos ?eina, bet tuos, su kuriais susitinka…Kiekvienas turi savo srit?. Pakalb?kite su kokiu nors profesionaliu automobili? pardavin?toju automobili? turguje. Jis nesustodamas gali kalb?ti apie automobilius, j? detales, nes tai jo sritis. Anekdotai tam tikra prasme yra mano sritis, tod?l pas mane j? atsargos – tikrai nemenkos.
- Manau, kad jums anekdot? suman?s papasakoti žmogus elgt?si gana rizikingai, nes turb?t žinote apie devyniasdešimt devynis procentus anekdot?.
- Taip ir yra.
- Kaip sužinote nauj? anekdot??
Kur tas anekdot? šaltinis?
- Soviet? laikais sakydavo taip: tie, kas kuria anekdotus, dabar jau s?di. Anekdotai yra liaudies k?ryba. Anekdot? esu sugalvoj?s ir aš. Buvo labai ?domus atvejis: suk?riau vien? anekdot? ir paleidau j? ? gyvenim?, o po kurio laiko jis sugr?žo pas mane šiek tiek, bet labai vykusiai, pataisytas.
- Gal turite kok? nors populiar? anekdot?, kuris visus labai pralinksmina?
- Vienas toks anekdotas labai populiarus pastarosiomis dienomis, net sunku j? papasakoti iki pabaigos – nuolat pasigirsta plojimai. Anekdoto pradžia yra tokia: numir? A.Kubilius. Po šio sakinio visi pradeda labai ploti ir tampa sunku t?sti anekdot?. Tenka ilgai laukti, kol baigsis ovacijos. Toliau anekdoto eiga yra tokia: A.Kubilius ateina prie dangaus vart?, kur j? pasitinka Šventas Petras. Išgird?s, kad A.Kubilius nori ? dang?, Šventas Petras sako: „Bet norint ?ia patekti, reikia padaryti ger? darb?“. „Aš ir padariau“. „Kok?“, – klausia Šventas Petras. „Lietuv? laiming? padariau“, – sako A.Kubilius. „Kaip tai sugeb?jote?“ – pasiteirauja Šventas Petras. A.Kubilius atsako: „Taigi, štai, numiriau“. – Pabaigai – labai rimtas klausimas. Ar pastebite toki? požymi?, kurie leist? daryti prielaid?, kad kriz? traukiasi iš Lietuvos?
- Deja, to pajusti neleidžia A.Kubilius ir Vyriausyb?s nariai. Kartais jau atrodo, kad sunkmetis tarsi atsitraukia, bet tuomet pasigirsta balsai iš Vyriausyb?s: ne, dar neatsitraukia, mes dar padarysime taip, kad jums nekilt? iliuzij?, kad sunkumai jau baigiasi. Anekdot? pasakojimo meistras Raimondas Bingelis savaitraš?iui „Alio, Raseiniai“ pasakojo apie anekdotiškas situacijas, ? kurias pats buvo pakliuv?s.
- Gal prisimenate, kada papasa kojote pirm?j? savo anekdot??
- Na, ?ia j?s mane užklupote… Už pirm? anekdot? aš gavau ? snuk?. Taigi pati pirmoji anekdot? pasakojimo patirtis nebuvo labai gerai nuteikianti.
- Taip sakant, ne koks honorarinis… Ne visi anekdotus supranta…
- Pasitaiko toki? klausytoj?, kurie anekdot? tiesiog nesupranta. Tenka susidurti su tokiais klausytojais. Ta?iau pasakotojas turi nusp?ti, ar žmogus supras anekdot?. Manau, jei klausytojas liko nieko nesuprat?s, kaltas ne jis, bet pasakotojas, nes pasakotojas nemok?jo parinkti tinkamo anekdoto. Tam tikrus anekdotus reikia pasakoti tam tikrai auditorijai? Auditorija ?ia niekuo d?ta. Tiesiog žmogus supranta arba nesupranta anekdoto. Jums turb?t teko susidurti su žmon?mis, kurie visiškai nesupranta humoro. Kok? anekdot? tokiam žmogui berinktum, rezultatas visada bus blogas. Man?s nuolat kas nors prašo, kad papasako?iau anekdot?. Ta?iau keis?iausia tai, kad to prašo ir anekdot? visiškai nesuprantantys žmon?s. Kai kurie susitik? su manimi, matyt, jau?ia pareig? paprašyti, kad papasako?iau jiems anekdot?.
- Ar baliuose, vakar?liuose dažnai j?s? prašo papasakoti anekdot??
- Turiu atsitraukimo variantus ir niekada tokiais atvejais anekdot? nepasakoju. Pasakau: žmon?s, palaukit, ir aš pats prad?siu juos pasakoti, ateis laikas netgi toks, kai j?s pasakysit: Raimondai Bingeli, gal gali nustoti pasakoti tuos anekdotus. Aišku, yra situacij?, kai nepapasakoti sunku. Pavyzdžiui, kai gatv?je sustabdo graži ir darni šeimyn?l? ir visi draugiškai prašo. Bet kartais b?na, kad kai kuriems prašytojams tenka duoti kiet? atkirt?. Kartais sakau – t?kstantis lit?. Ta?iau vien? kart? buvo toks atvejis, kai žmogus sutiko. Tai, aišku, buvo labai netik?ta, nes „t?kstantis lit?“ sakau d?l to, kad atsiknist?.
- Gird?jau, jog Vytautas Kernagis, kai jo kokiame nors vakar?lyje prašydavo padainuoti, sakydavo: štai, tarp m?s? yra karininkas, paprašykime, kad jis pašaudyt?.
- Tai tikrai labai tinkamas, Vladimiro Visockio naudotas pasakymas. Kai jo viename vakar?lyje papraš? padainuoti, jis šalia s?din?io majoro papraš? išsitraukti pistolet? ir pašaudyti.
- Anekdot? pasakojimas tapo tarsi j?s? profesija…