Prieš negandas – anekdotų tabletės

Arūnas DAMBRAUSKAS

- Nepasakyčiau…Na, kokia čia profesija – pasakotojas.

- DELFI kasdien galima „gyvai“ pasiklausyti jūsų pasakojamo naujo anekdoto. Ar tai nepanašu į darbą kasdieninį?

- DELFIS yra DELFIS. Bendradarbiavimą su DELFI pavadinčiau kūryba, bet ne darbu. Anekdotų pasakojimas nėra pagrindinė mano veikla.

- Kalbėjome apie anekdotus ir pinigus. Ar sunkmečiu pajutote pinigų trūkumą? Ar buvo toks momentas, kai labai aiškiai išgirdote, kad krizė jau beldžiasi ir į jūsų duris?

- Pajutau – gerokai sumažėjo santuokų, mat dažnai tenka vestuvėse būti piršliu.

- Ar per vestuves pakaria?

- Jei vestuvės trunka dvi dienas, tai būtinai pakaria.

- Ar piršliavimas – sudėtingas pramogų „žanras“?

- Tai tarsi mano darbas, bet kažkuria prasme – malonus darbas. Juk būnu su žmonėmis, kuriems ta diena – tikrai yra didelė šventė, todėl stangiuosi ne dirbti, tarsi darbininkas prie staklių, bet panaudoti savo kūrybinę patirtį ir sugebėjimus.

- Dar sugrįžkime prie anekdotų. Kiek laiko nesustodamas galėtumėte juos pasakoti?

- Jei užsivesčiau, gal kokias penkias valandas.

- Aš, pavyzdžiui, irgi mėgstu pasakoti anekdotus, bet labai greitai atmintyje išsenka jų atsargos. Jūs, matyt, turite labai gerą atmintį ir, spėju, kad mokydamasis mokykloje, buvote geras matematikas.

- Toks ir buvau. Bet aš manau, kad tai yra ne atminties reikalas. Vieni žmonės atsimena šukuosenas, kiti biustus, treti klubus – ne tuos, į kuriuos įeina, bet tuos, su kuriais susitinka…Kiekvienas turi savo sritį. Pakalbėkite su kokiu nors profesionaliu automobilių pardavinėtoju automobilių turguje. Jis nesustodamas gali kalbėti apie automobilius, jų detales, nes tai jo sritis. Anekdotai tam tikra prasme yra mano sritis, todėl pas mane jų atsargos – tikrai nemenkos.

- Manau, kad jums anekdotą sumanęs papasakoti žmogus elgtųsi gana rizikingai, nes turbūt žinote apie devyniasdešimt devynis procentus anekdotų.

- Taip ir yra.

- Kaip sužinote naujų anekdotų?

Kur tas anekdotų šaltinis?

- Sovietų laikais sakydavo taip: tie, kas kuria anekdotus, dabar jau sėdi. Anekdotai yra liaudies kūryba. Anekdotų esu sugalvojęs ir aš. Buvo labai įdomus atvejis: sukūriau vieną anekdotą ir paleidau jį į gyvenimą, o po kurio laiko jis sugrįžo pas mane šiek tiek, bet labai vykusiai, pataisytas.

- Gal turite kokį nors populiarų anekdotą, kuris visus labai pralinksmina?

- Vienas toks anekdotas labai populiarus pastarosiomis dienomis, net sunku jį papasakoti iki pabaigos – nuolat pasigirsta plojimai. Anekdoto pradžia yra tokia: numirė A.Kubilius. Po šio sakinio visi pradeda labai ploti ir tampa sunku tęsti anekdotą. Tenka ilgai laukti, kol baigsis ovacijos. Toliau anekdoto eiga yra tokia: A.Kubilius ateina prie dangaus vartų, kur jį pasitinka Šventas Petras. Išgirdęs, kad A.Kubilius nori į dangų, Šventas Petras sako: „Bet norint čia patekti, reikia padaryti gerą darbą“. „Aš ir padariau“. „Kokį“, – klausia Šventas Petras. „Lietuvą laimingą padariau“, – sako A.Kubilius. „Kaip tai sugebėjote?“ – pasiteirauja Šventas Petras. A.Kubilius atsako: „Taigi, štai, numiriau“. – Pabaigai – labai rimtas klausimas. Ar pastebite tokių požymių, kurie leistų daryti prielaidą, kad krizė traukiasi iš Lietuvos?

- Deja, to pajusti neleidžia A.Kubilius ir Vyriausybės nariai. Kartais jau atrodo, kad sunkmetis tarsi atsitraukia, bet tuomet pasigirsta balsai iš Vyriausybės: ne, dar neatsitraukia, mes dar padarysime taip, kad jums nekiltų iliuzijų, kad sunkumai jau baigiasi. Anekdotų pasakojimo meistras Raimondas Bingelis savaitraščiui „Alio, Raseiniai“ pasakojo apie anekdotiškas situacijas, į kurias pats buvo pakliuvęs.

- Gal prisimenate, kada papasa kojote pirmąjį savo anekdotą?

- Na, čia jūs mane užklupote… Už pirmą anekdotą aš gavau į snukį. Taigi pati pirmoji anekdotų pasakojimo patirtis nebuvo labai gerai nuteikianti.

- Taip sakant, ne koks honorarinis… Ne visi anekdotus supranta…

- Pasitaiko tokių klausytojų, kurie anekdotų tiesiog nesupranta. Tenka susidurti su tokiais klausytojais. Tačiau pasakotojas turi nuspėti, ar žmogus supras anekdotą. Manau, jei klausytojas liko nieko nesupratęs, kaltas ne jis, bet pasakotojas, nes pasakotojas nemokėjo parinkti tinkamo anekdoto. Tam tikrus anekdotus reikia pasakoti tam tikrai auditorijai? Auditorija čia niekuo dėta. Tiesiog žmogus supranta arba nesupranta anekdoto. Jums turbūt teko susidurti su žmonėmis, kurie visiškai nesupranta humoro. Kokį anekdotą tokiam žmogui berinktum, rezultatas visada bus blogas. Manęs nuolat kas nors prašo, kad papasakočiau anekdotą. Tačiau keisčiausia tai, kad to prašo ir anekdotų visiškai nesuprantantys žmonės. Kai kurie susitikę su manimi, matyt, jaučia pareigą paprašyti, kad papasakočiau jiems anekdotą.

- Ar baliuose, vakarėliuose dažnai jūsų prašo papasakoti anekdotų?

- Turiu atsitraukimo variantus ir niekada tokiais atvejais anekdotų nepasakoju. Pasakau: žmonės, palaukit, ir aš pats pradėsiu juos pasakoti, ateis laikas netgi toks, kai jūs pasakysit: Raimondai Bingeli, gal gali nustoti pasakoti tuos anekdotus. Aišku, yra situacijų, kai nepapasakoti sunku. Pavyzdžiui, kai gatvėje sustabdo graži ir darni šeimynėlė ir visi draugiškai prašo. Bet kartais būna, kad kai kuriems prašytojams tenka duoti kietą atkirtį. Kartais sakau – tūkstantis litų. Tačiau vieną kartą buvo toks atvejis, kai žmogus sutiko. Tai, aišku, buvo labai netikėta, nes „tūkstantis litų“ sakau dėl to, kad atsiknistų.

- Girdėjau, jog Vytautas Kernagis, kai jo kokiame nors vakarėlyje prašydavo padainuoti, sakydavo: štai, tarp mūsų yra karininkas, paprašykime, kad jis pašaudytų.

- Tai tikrai labai tinkamas, Vladimiro Visockio naudotas pasakymas. Kai jo viename vakarėlyje paprašė padainuoti, jis šalia sėdinčio majoro paprašė išsitraukti pistoletą ir pašaudyti.

- Anekdotų pasakojimas tapo tarsi jūsų profesija…