Ugn? TIMONYT?
[1]
Raseinišk? Rita Urbutien? nevadina sav?s drabuži? modeliuotoja. Sako, kad tik kiti j? taip „pravardžiuoja“. „Jei gyven?iau didmiestyje, gal… O dabar aš esu tik siuv?ja su fantazija.“ Ir netgi tokia ji tapo tik tuomet, kai pavargo nugar? kitiems lenkti. Tada ji ir paklaus? sav?s: „O kod?l aš negaliu k? nors tur?ti savo? Kod?l man kažkas turi
nurodin?ti? Juk aš turiu dvi darbo nebijan?ias rankas, o jei dar vaizduot? pasitelk?iau?“
Skryni? „lobiai“
Rita sako, jog ji savo klien?i? pripažinim? pelniusi net ne kaip siuv?ja, o kaip sen? drapan? „lopytoja“: „Patariau vienai draugei, kitai, kad spint? užkaboriuose, skryni?
dugnuose esan?i? sen? drabuži? neišmest?, o pasidaryt? iš j? k? nors ?domaus, originalaus, išsiskirian?io iš bendros „turgin?s“ mados minios. Atneš? toki? r?b? man,
paband?me. Tada jos savo paž?stamoms, draug?ms apie tai pasak?, tos – v?l savišk?ms… Va taip ir prasid?jo viskas. Taip aš ir tapau sen? r?b? „lopytoja“.
Rita prisipaž?sta, kad ir pati iš pradži? nustebusi, kiek daug ?domi? dalyk? galima padaryti net iš labai sen?, net iš kandži? apkapot? drabuži?. Senam apdarui galima
padovanoti ?vairi? naujo audinio detali?, galima manipuliuoti spalvomis ir fakt?romis, nebemading? model? sujungti su paskutiniuoju šio laikme?io mados klyksmu, galima iš dviej? pasi?ti vien?. Sen? drabuž? naujam gyvenimui galima prikelti panaudojant iš audinio pagamintas g?lytes, diržus, sagtis, pynutes – k? tik nori: „Tai priklauso nuo fantazijos, ir kuo „kvailiau“ kartais sugalvoji, tuo ?sp?dingiau atrodo.“
Rita mano, kad moterys netur?t? skub?ti išmesti nebemading? drabuži? ir d?l medžiag? kokyb?s, o ypa?, jei šie yra užsilik? dar iš sovietme?io laik?. „Jei toks r?bas moters spintoje išbuvo dešimtme?ius, vadinasi, jis kažkada buvo ne tik madingas, bet ir geras, brangus. Šiandien jis neb?ra madingas, bet pati medžiaga yra labai gera. An? laik? audiniai tikrai buvo labai aukštos kokyb?s, koki? šiandien retai kada sutiksi, o jei ir sutiksi, tai jie bus ne provincijos žmogaus kišenei. Be abejo, ir anais laikais
buvo prastesni? audini?, ta?iau j? niekas taip ilgai nesaugojo.“
Svarbu psichologija
[2]
Anot Ritos, tik labai maža dalis jos užsakovi? ateina žinodamos ko nori. Bet dažniausiai jos atsineša maišel? sen? drabuži? ir sako: „Padaryk k? nors tokio… na, tu pati žinai…“ „Bet aš nežinau. Ir tada paleidžiu fantazij?. Fantazuoju pati ir kartu su savim klient? „veduosi“. Ta?iau net visk? aptarus fantazavimas nesibaigia. Ži?r?k, kit?dien
šauna visai nauja mintis. Tada skambinu savo klientei, derinam. Arba jau bemodeliuojant vienas veiksmas parodo kit?, kartais net visai kitok?, negu buvau sumaniusi.“
Labai dažnai Ritai tenka pasir?pinti ir pa?iomis medžiagomis. Klient? paprastai atneša tik pagrindin? drabuž?, iš kurio reikia padaryti nauj?, bet tam dažnai reikia ir naujo audinio: ?siuvams, skeltukams, rankov?ms ir kt. Reikia priderinti spalvas ir atspalvius. Tada Rita eina ? audini? parduotuv?, o gan dažnai užsuka ir pas prekiautojus d?v?tais r?bais. Sako, ir ten daug kokybišk? audini? randanti.
Bet, sako Rita, dar sud?tingiau b?na su tomis klient?mis, kurios tvirtai žino, kokio apdaro nori. „Jos labai konkre?iai visk? susako ir, rodos, geresnio kliento nebegali nor?ti, nes nei tau galvos sukti, nei medžiag? ieškoti. Bet kartais jau išsyk matau, kad toks r?bo modelis užsakovei tikrai netiks, kad jos k?no linijos visai kitokio modelio
prašosi. Tai, kas tinka laibai ilgakojei, tas tik bjauros storuliuk?s fig?r?.“ Už tai, prisipaž?sta Rita, psichologija jos darbe yra ne mažiau reikalinga nei antpirštis. Kartais
klient? reikia tiesiog „sutramdyti“. Ir tik suradusios bendr? kalb?, abi gali džiaugtis galutiniu rezultatu. Ar visada pavyksta „sutramdyti“?„Dažniausiai. Bet visko pasitaiko.“ Nes?km?s atveju ji nor?t? savo drabužio gatv?je nesutikti.
Past?m?jo nedarbas
Ritos dabartinis amatas darkart patvirtino liaudies patarl?, kad n?ra to blogo, kas neišeit? ? gera. Rodos, buvo labai sunku, net žem? iš po koj? iš nevilties slydo, kai ji tapo bedarb?. Bet darbo birža j? pasiunt? mokytis siuv?jos amato, po ko ji ?sidarbino pas vien? darbdav?, pas kit?. Bet v?l džiaugsmo neilgam užteko: vienas darbdavys ?m? nebemok?ti atlyginimo, kitas bankrutavo. Ir tada Rita pati sav?s paklaus?, o kod?l ji negalinti dirbti savarankiškai? Kod?l ji turi kažkam lenkti nugar?, zulinti vien? ir t? pa?i? nuobodži? operacij? ir dar nuolankiai laukti savo uždirbt? pinig?? Taip pati su savimi pasitarusi Rita prieš penket? met? tapo Raseini? siuv?ja. O kadangi šiais laikais nauj? drabuži? besisiuvan?i?j? n?ra daug, teko imtis j? taisymo, per k? ir pripažinimas at?jo, šiandien pas j? užsakov?s jau ir iš kit? rajon? atvažiuoja.
Rita, paklausta, kod?l mes kalbame tik apie moteris, nejaugi vyrai pas j? niekad neužsuka, šmaikštauja: „Užsuka ir vyrai, tik kur kas re?iau. Žinot, kokie tie vyrai: tik pradaro siuvyklos duris ir iškart maunasi kelnes – patrumpink, pasiaurink. Kitoki? nor? jie neturi.“
Vaikyst?s pom?giai
Kiek save Rita prisimena, siuvimas j? visada trauk?s. Dar jos senel?s namuose, Raseiniams netolimoje Vidukl?je, siuvimo mašina stov?jusi. Visas savo vaikyst?s l?les tik ji pati rengdavo, joms drabuž?lius modeliuodavo, ir jos l?l?s iš vis? gražiausios b?davo. Mokykliniais metais jau ir sau k? nors?domesnio pasisi?davo. „Gal koki? keturiolikos met? b?dama jau ir draugei kelnes pasiuvau. Pavyko“,- prisimena Rita.
Siuviniai Rit? trauk? ir prad?jus savarankišk? gyvenim?: tai užuolaid? ne toki? kaip vis? pasikabinusi, tai iš, rodos, niekam nebetinkam? skiau?i? stalties? pasiuvusi,
virtuvei ?vairi? akcent? prigalvojusi.
Atsikratyti skauduli?
Ta?iau Rita, ragindama moteris neskub?ti atsikratyti „iš mados iš?jusi?“ drabuži?, pataria nesaugoti toki?, kurie yra susij? su slogiais prisiminimais, net jeigu šie b?t? iš
pa?ios brangiausios medžiagos. Dar yra drabuži? „kategorija“, kurie vadinami moraliai pasenusiais. Iš toki? taip pat neverta k? nors naujo daryti. Ir priešingai, net menkesn? medžiaginiu poži?riu, bet širdžiai miel? r?bel? reik?t? iš naujo atgaivinti ir paleisti gyventi.
Dažnas Ritai pasako, kad ji, tur?dama toki? geb?jim?, gal?t? kur kas prabangiau gyventi, daugiau uždirbti, jei jos gyvenamoji vieta b?t? ne provincijoje. „Aš manau,
jog gyvenu ?ia, kur turiu gyventi. Jei ?ia gyvenu, vadinasi, man ?ia yra skirta. O viso svieto pinig? vis tiek neuždirbsi“.
Rita neslepia, jei ji daugiau pinig? tur?t?, Raseiniuose padaryt? savo drabuži? kolekcijos pristatym?. Ji žino, kad visos svajon?s vienaip ir kitaip pildosi, tai ir svajoja.