Raktas nuo prarajos

A. VAIČIULIS

Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums   (1 Jn 1, 2).
Viltis neatsiejamai surišta su atmintimi, pirmaprade atmintimi, paveldėta iš slėpiningos ir tokios mums nepažįstamos Būties. Nešanti pasitikėjimą, susitaikymą, ramybę. Priėmimą to, kas žmogui skirta. Ir viltis, gyvenanti žmogaus širdyje, veržiasi ten, iš kur atėjusi. Į Amžinybę. Kartu su savimi vesdamasi mane, žmogų. Tą mažytę, neaprėpiamos Visatos dalelytę. Tą lašelį begalinio vandenyno, esančio jūroje. Taip, vandens lašelis yra dalis bekraščio okeano, tarsi daugybę kartų sumažinta jo kopija. Paklūsta jo dėsniams, turi susitaikyti su jo bangavimais, potvyniais ir atoslūgiais. Kaip ir žmogus neaprėpiamoje Dievo kūrinijoje. Man belieka tik paklusti. Priimti tai, kas neišvengiama. Būti savo vietoje. Man skirtame laike.
Ateina laikas. Lašas vandens, atrodytų, pranyksta. Išgaruoja. Tik jis niekur nedingsta. Pereina į kitokią formą, kitonišką būvį. Nematomą. Kol vėl kažkada susikaupia į debesis, išlyja. Drėkina laukus, gaivindamas žemelę, kol vėl upeliukais ir upėmis sugrįžta atgal į vandenyną. Amžinas ratas. Amžinas judėjimas. Amžinas žaidimas.
Žmogus irgi tik dulkelė Dievo rankose. Ir neklausyti Jo negali. Negali nepaklusti Jo valiai. Mums nesuprantamu būdu viltis, esanti manyje, žmoguje, slėpiningu ryšiu susieta su DIDŽIĄJA VILTIMI. Ir traukia į save. Atmintyje, tarsi DNR užkoduota pirmapradė vilties buveinė, į kurią visi traukiame. Iš kurios buvome laikinai atitrauk-
ti, apvilkti materialiu, fiziniu kūnu, panardinti į laikinumo pasaulį. Trumpai akimirkai. Gavome žmogaus išvaizdą, vardą. Ir užduotį – jo neprarasti. Gyventi taikoje ir ramybėje.
Eina laikas. Ir mes einame per laiką, tarsi prisegti prie jo. Kaip ir prie tos erdvės, kurioje šiandien esame. Amžinybės vėjo užnešti į šią Visatos dalelę, Žemę. Kartu su
gyvybe. Nuolat kintančia. Čia kylančia, čia atslūgstančia. Priimančia protu neaprėpiamų formų įvairovę. Tik visada esančią judėjime. Ir daugelis dalykų amžių bėgsme
nusėda giliai giliai. Tik jie niekur nedingsta. Jie įsirašo į viltį, kuri nuolat primena, gaivina atmintį savimi, viltimi. Amžina viltimi. Ir aš, žmogus, nesu išimtis. Noriu ar nenoriu, esu sutvertas Amžinybėje ir Amžinybei. Esu to nepakartojamo peizažo dalis, kurį lipdo ir lipdo Didysis Skulptorius. Nuolat kintančio. Nuolat judančio. Pilną gyvybės. Amžinumo. Ir kiekvienas mūsų pašauktas į amžinumą. Tai yra Dievo prievarta  man, žmogui. Tikrasis žmogaus išsilaisvinimas. Tikrasis tikėjimo džiaugsmas – aš, žmogus, esu amžinas. Ir tai yra Aukščiausiojo Valia. Neatšaukiama. Mes esame tik tos Valios vykdytojai. Žinodamas mūsų silpnumą ir pažeidžiamumą, Kūrėjas tam
ir įdėjo į mus viltį. Kad nepaklystume. „Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“, – tvirtina evangelistas Jonas Šventajame Rašte. Ir tuo netikėti nėra jokio pagrindo. Beveik kiekvienam iš mūsų tenka susidurti su sunkiai ir beviltiškai sergančiais artimaisiais, pažįstamais. Ne vienas ir pats nešiojame su savimi štai dabar, šią akimirką,  gydytojo ištartą nuosprendį. Žinome, kiek dar turime laiko būti šiame pasaulyje. Ir stebėtis tenka tvirtybe žmonių, pasitikinčių Visagalio Kūrėjo išmintimi. Tos vilties vedini, jie ramiai,  su tvirtu žinojimu priima tai, kas skirta. Slėpiningu žinojimu, kurio neįmanoma išreikšti nei mintimis, nei žodžiais. Suvokimas tos didžios tiesos, kad Kūrėjo nustatytos harmonijos niekas negali pažeisti, kaip ir Jo planų, priduoda jėgų pereiti per šį išbandymų pasaulį. Neleidžia nuleisti rankų. Prarasti viltį. Kad ir kaip sunku bebūtų. Daug metų nepaliauju stebėtis gerai pažįstamo ne tik Paliepiuose,  bet ir plačiai aplink Ariogalos kraštą žinomu žmogumi. Balys Gulbinas. Visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbęs, ne per didelės sveikatos, jau artėjantis prie 100 metų slenksčio. Daręs tik gera žmonėms. Nerasi nei vieno žmogaus, kuris apie jį neatsilieptų tik geru žodžiu. Daug valandų su juo praleista, prakalbėta. Neretai sekmadieniais, po šv. Mišių bažnyčioje, kur jis ateina beveik kiekvieną sekmadienį, pasišnekučiuojame. Taip ir traukia pabūti kartu. Ir nors mus skiria nemažas amžiaus skirtumas, atrodo, kad esame tame pačiame laike, tame pačiame, bendrame mus vienijančiame ir jungiančiame pasaulyje. Tai nepaprasto kuklumo ir gerumo žmogus. Ir nors toks žmogus nešmėžuoja televizorių ekrane, jis duoda daug daugiau, negu visos „žvaigždės“ kartu sudėjus. Duoda, dovanoja viltį. Ir kol dar tebėra šiandien, aš, žmogus,  galiu tą viltį priimti. Galiu jos vedamas gyventi. Tiktai žinoti šito neužtenka, reikalingas pasitikėjimas.  Reikalingas nuolatinis girdėjimas kito. Padrąsinantis. Viltingas. Įkvepiantis. Pritraukiantis Galią, kuriai nėra alternatyvos. Nėra Jai lygių. Esu čia, tačiau iš tikrųjų gyvenu tuo ir ten, kur yra mano širdis. Tame pasaulyje, kuriame yra mano svajonės, mintys, pagrindinė ir esminė žmogaus būtis –
dvasinė būtis. Amžina būtis. Siela mana. Ir viltis yra tas raktas, kuris saugo nuo prarajos, į kurią esame stumiami. Nepameskime jo.

Gyvenam amžinybės viltimi,
Ji mums neleidžia Žemėje paklysti,
Tikėjime mes esame tikri -
Visi tenai turėsime sugrįžti.
Ar tikim tuo, ar netikime – nesvarbu,
Mums laikas būti čia neveltui skirtas.
Atseikėta kiekvienam džiaugsmo ir
kančių,
Per tai kiekvienas esame ištirtas.

Ar žmogumi vadintis dar galiu, ar ne?
Renkuosi šiandien tam laike, kiek
duota,
Kūrėjas leidžia viską – Jo tokia Valia -
Tiktai už viską bus ir atmatuota.
Prisikėlimo rytą mes save sutiksim,
Ir darbus savo, slėptus gal čionai,
Akistatos išvengti niekam nepavyksta,
Ir darbuose gyvensim amžinai.
Daryti gera galim dar? Darykime.
Gyvenime. Kol esame laike.
Kai peržengsime ribą vieną sykį,
Kad graužatis nepersekiotų ten mane.