Raktas nuo prarajos

A. VAI?IULIS

Gyvenimas pasirod?, ir mes reg?jome ir liudijame, ir skelbiame jums am�in?j? gyvenim?, kuris buvo pas T?v? ir pasirod? mums � (1 Jn 1, 2).
Viltis neatsiejamai suri�ta su atmintimi, pirmaprade atmintimi, paveld?ta i� sl?piningos ir tokios mums nepa�?stamos B?ties. Ne�anti pasitik?jim?, susitaikym?, ramyb?. Pri?mim? to, kas �mogui skirta. Ir viltis, gyvenanti �mogaus �irdyje, ver�iasi ten, i� kur at?jusi. ? Am�inyb?. Kartu su savimi vesdamasi mane, �mog?. T? ma�yt?, neapr?piamos Visatos dalelyt?. T? la�el? begalinio vandenyno, esan?io j?roje. Taip, vandens la�elis yra dalis bekra�?io okeano, tarsi daugyb? kart? suma�inta jo kopija. Pakl?sta jo d?sniams, turi susitaikyti su jo bangavimais, potvyniais ir atosl?giais. Kaip ir �mogus neapr?piamoje Dievo k?rinijoje. Man belieka tik paklusti. Priimti tai, kas nei�vengiama. B?ti savo vietoje. Man skirtame laike.
Ateina laikas. La�as vandens, atrodyt?, pranyksta. I�garuoja. Tik jis niekur nedingsta. Pereina ? kitoki? form?, kitoni�k? b?v?. Nematom?. Kol v?l ka�kada susikaupia ? debesis, i�lyja. Dr?kina laukus, gaivindamas �emel?, kol v?l upeliukais ir up?mis sugr?�ta atgal ? vandenyn?. Am�inas ratas. Am�inas jud?jimas. Am�inas �aidimas.
�mogus irgi tik dulkel? Dievo rankose. Ir neklausyti Jo negali. Negali nepaklusti Jo valiai. Mums nesuprantamu b?du viltis, esanti manyje, �moguje, sl?piningu ry�iu susieta su DID�I?JA VILTIMI. Ir traukia ? save. Atmintyje, tarsi DNR u�koduota pirmaprad? vilties buvein?, ? kuri? visi traukiame. I� kurios buvome laikinai atitrauk-
ti, apvilkti materialiu, fiziniu k?nu, panardinti ? laikinumo pasaul?. Trumpai akimirkai. Gavome �mogaus i�vaizd?, vard?. Ir u�duot? � jo neprarasti. Gyventi taikoje ir ramyb?je.
Eina laikas. Ir mes einame per laik?, tarsi prisegti prie jo. Kaip ir prie tos erdv?s, kurioje �iandien esame. Am�inyb?s v?jo u�ne�ti ? �i? Visatos dalel?, �em?. Kartu su
gyvybe. Nuolat kintan?ia. ?ia kylan?ia, ?ia atsl?gstan?ia. Priiman?ia protu neapr?piam? form? ?vairov?. Tik visada esan?i? jud?jime. Ir daugelis dalyk? am�i? b?gsme
nus?da giliai giliai. Tik jie niekur nedingsta. Jie ?sira�o ? vilt?, kuri nuolat primena, gaivina atmint? savimi, viltimi. Am�ina viltimi. Ir a�, �mogus, nesu i�imtis. Noriu ar nenoriu, esu sutvertas Am�inyb?je ir Am�inybei. Esu to nepakartojamo peiza�o dalis, kur? lipdo ir lipdo Didysis Skulptorius. Nuolat kintan?io. Nuolat judan?io. Piln? gyvyb?s. Am�inumo. Ir kiekvienas m?s? pa�auktas ? am�inum?. Tai yra Dievo prievarta� man, �mogui. Tikrasis �mogaus i�silaisvinimas. Tikrasis tik?jimo d�iaugsmas � a�, �mogus, esu am�inas. Ir tai yra Auk�?iausiojo Valia. Neat�aukiama. Mes esame tik tos Valios vykdytojai. �inodamas m?s? silpnum? ir pa�eid�iamum?, K?r?jas tam
ir ?d?jo ? mus vilt?. Kad nepaklystume. �Kas vykdo Dievo vali?, tas i�lieka per am�ius�, � tvirtina evangelistas Jonas �ventajame Ra�te. Ir tuo netik?ti n?ra jokio pagrindo. Beveik kiekvienam i� m?s? tenka susidurti su sunkiai ir bevilti�kai sergan?iais artimaisiais, pa�?stamais. Ne vienas ir pats ne�iojame su savimi �tai dabar, �i? akimirk?,� gydytojo i�tart? nuosprend?. �inome, kiek dar turime laiko b?ti �iame pasaulyje. Ir steb?tis tenka tvirtybe �moni?, pasitikin?i? Visagalio K?r?jo i�mintimi. Tos vilties vedini, jie ramiai,� su tvirtu �inojimu priima tai, kas skirta. Sl?piningu �inojimu, kurio ne?manoma i�reik�ti nei mintimis, nei �od�iais. Suvokimas tos did�ios tiesos, kad K?r?jo nustatytos harmonijos niekas negali pa�eisti, kaip ir Jo plan?, priduoda j?g? pereiti per �? i�bandym? pasaul?. Neleid�ia nuleisti rank?. Prarasti vilt?. Kad ir kaip sunku beb?t?. Daug met? nepaliauju steb?tis gerai pa�?stamo ne tik Paliepiuose,� bet ir pla?iai aplink Ariogalos kra�t? �inomu �mogumi. Balys Gulbinas. Vis? gyvenim? daug ir sunkiai dirb?s, ne per didel?s sveikatos, jau art?jantis prie 100 met? slenks?io. Dar?s tik gera �mon?ms. Nerasi nei vieno �mogaus, kuris apie j? neatsiliept? tik geru �od�iu. Daug valand? su juo praleista, prakalb?ta. Neretai sekmadieniais, po �v. Mi�i? ba�ny?ioje, kur jis ateina beveik kiekvien? sekmadien?, pasi�neku?iuojame. Taip ir traukia pab?ti kartu. Ir nors mus skiria nema�as am�iaus skirtumas, atrodo, kad esame tame pa?iame laike, tame pa?iame, bendrame mus vienijan?iame ir jungian?iame pasaulyje. Tai nepaprasto kuklumo ir gerumo �mogus. Ir nors toks �mogus ne�m?�uoja televizori? ekrane, jis duoda daug daugiau, negu visos ��vaig�d?s� kartu sud?jus. Duoda, dovanoja vilt?. Ir kol dar teb?ra �iandien, a�, �mogus,� galiu t? vilt? priimti. Galiu jos vedamas gyventi. Tiktai �inoti �ito neu�tenka, reikalingas pasitik?jimas.� Reikalingas nuolatinis gird?jimas kito. Padr?sinantis. Viltingas. ?kvepiantis. Pritraukiantis Gali?, kuriai n?ra alternatyvos. N?ra Jai lygi?. Esu ?ia, ta?iau i� tikr?j? gyvenu tuo ir ten, kur yra mano �irdis. Tame pasaulyje, kuriame yra mano svajon?s, mintys, pagrindin? ir esmin? �mogaus b?tis �
dvasin? b?tis. Am�ina b?tis. Siela mana. Ir viltis yra tas raktas, kuris saugo nuo prarajos, ? kuri? esame stumiami. Nepameskime jo.

Gyvenam am�inyb?s viltimi,
Ji mums neleid�ia �em?je paklysti,
Tik?jime mes esame tikri -
Visi tenai tur?sime sugr?�ti.
Ar tikim tuo, ar netikime � nesvarbu,
Mums laikas b?ti ?ia neveltui skirtas.
Atseik?ta kiekvienam d�iaugsmo ir
kan?i?,
Per tai kiekvienas esame i�tirtas.

Ar �mogumi vadintis dar galiu, ar ne?
Renkuosi �iandien tam laike, kiek
duota,
K?r?jas leid�ia visk? � Jo tokia Valia -
Tiktai u� visk? bus ir atmatuota.
Prisik?limo ryt? mes save sutiksim,
Ir darbus savo, sl?ptus gal ?ionai,
Akistatos i�vengti niekam nepavyksta,
Ir darbuose gyvensim am�inai.
Daryti gera galim dar? Darykime.
Gyvenime. Kol esame laike.
Kai per�engsime rib? vien? syk?,
Kad grau�atis nepersekiot? ten mane.