Raseiniškių prikeltas senas Betygalos medinukas tapo traukos tašku

Jūratė KIELĖ
jurate.alioraseiniai@gmail.com

„Vytauto 22. Betygalos arbatinė“. Pagrindinėje miestelio gatvėje ši iškaba šviečia iš tolo, kaip ir pats dailus namelis, tebekvepiantis didelių remontų dažais. Pralėkti pro šalį neleidžia ir neseniai jo prieigose atsiradęs šmaikštus žemaitiškas akcentas – dvi meškos kviečia užsukti, pavakaroti prie arbatos puodelio, susiburti aplink stalą su draugais. „Tai mūsų sėkmės istorija“, – šypsosi nugyventą medinuką atkūrę raseiniškiai Roma ir Arnas Zmitrai. Ir priduria: viskas galėjo pasisukti ir priešinga linkme, jei ne didžiulis artimųjų, bendruomenės narių ir net visai nepažįstamų žmonių palaikymas.

Pirko daug negalvodami
Namelio savininkai spalvų netirština: jie pirko akiai mielą, bet visiškai nugyventą statinį, o vos pradėjus darbus paaiškėjo, kad reikalai dar prastesni, nei manė. „Buvome vos per plauką nuo nesėkmės istorijos“, – neslepia jiedu, silpnumo akimirką net galvoję atsisveikinti su pirkiniu. Bet Arnas nebūtų Arnas, o Roma nebūtų Roma, jei būtų taip lengvai pasidavę. Ir štai dabar, įgiję įvairių patirčių, užsidirbę nuospaudas ant delnų, jiedu fotografuojasi prie dailios trobelės, tiek jiems patiems, tiek aplinkiniams teikiančios daug gerų emocijų.

Kokia buvo pradžia? Kodėl pora neišsiteko Raseiniuose ir ko ieškojo Betygaloje? Sutuoktiniai pripažįsta, kad tai buvęs ir spontaniškas, ir senokai brandintas pirkinys. Jiedu vis naršė po nekilnojamojo turto skelbimus, nors konkrečių planų neturėjo. Tiesiog draugai, pažįstami – visi ką nors pirkosi, įsirenginėjo, investavo, tad ir jie pasidavę bendrai tendencijai.
„Važiuojam, pamatom, sustojam, nusifotografuojam, – prisimindamas pravažiuojant pro Betygalą į akis kritusį PARDUODAMA, nuo ko viskas ir prasidėjo, vardija A. Zmitra. – Anksčiau portaluose buvau matęs šį objektą, įsiminiau kainą – dešimt tūkstančių eurų. Paskambinome dar tą patį vakarą. Ir sako – šeši tūkstančiai! Sunerimome, ką daryti. Bet ilgai negalvojome – nutarėme pirkti, kad jau taip pigu. Ir dar nusiderėjome šimtą eurų, kaipgi be to.“
Tiesa, su pardavėju atvykus į vietą laukė ne toks linksmas vaizdas. Namas seniai nebegyvenamas, kiemas neprižiūrimas – viskas apžėlę, apaugę žmogaus ūgio piktžolėmis, statiniai grūste prigrūsti daiktų, menančių ankstesnius gyvenimus.
Bet sprendimas buvo padarytas, tad 2020-ųjų pavasarį, jau įsisiūbuojant pandemijai, su pardavėju sukirsta rankomis, o vėliau, kiek atsilaisvinus jos apribojimams, sandoris užtvirtintas ir notariškai.
„Pirkome va bank. Svarstėme, gal kažkas bus sau, gal vasarosime. O gal, kaip tuomet daug kas, kokį kaimo versliuką suksime, šaltalankius, svarainius ar šilauoges auginsime, arbatas gaminsime. Buvo ir trečias momentas – patriotinis. Sakome, sutvarkysime bent vieną kaimo trobą. Čia buvo keturios tuščios apleistos trobos viena greta kitos. Dabar jau kitas vaizdelis – vos mes nusipirkome, atsirado ir kaimynai, kartu tvarkėmės, remontavomės. Beliko vienas neremontuotas namelis, tas, arčiausiai muziejaus. Pagrindinė Betygalos gatvė pasikeitė iš esmės“, – džiaugiasi Arnas.
Nuo Vytauto gatvės 22-ojo namo prieangio atsiveria visa Betygalos praeitis – ir bažnyčia, ir Vytauto Didžiojo paminklas kaip ant delno. Pati Betygala, kaip ir Raseiniai bei Ariogala, yra seniausios rajono vietovės. Čia gausu lankytinų ir kultūros paveldo objektų, miestelio istorijoje daug įdomių faktų, su ja susijusių asmenybių.
„Toks jaukus miestelis prie Dubysos, tiesiog traukia. Pačiam tenka vesti ekskursijas po Betygalą, prisidėti prie Betygalos istorinės atminties. Štai šį pavasarį su seniūnijos pagalba pastatėme atminimo akmenį toje vietoje, kur buvo žydų sinagoga“, – pasakoja VšĮ „Atrask Raseinius“ buvęs vadovas A. Zmitra, kartu su žmona galiausiai neatsispyręs minčiai įsigytame namelyje įkurdinti jaukią arbatinę, erdvę, kuri bus atverta visiems.

Išsikuopė, išsivalė ekologiškai
Šiandien prisimenant įsikūrimo Betygaloje pradžią sutuoktiniams norisi ir juoktis, ir verkti.
„Nuo pat pradžių mums daug padėjo Arno brolis. Bekuopdami jam sakėme: nedaryk tokios nesąmonės, nepirk seno namo“, – šypsosi Roma.
„Ko tik čia nebuvo – malkinikių malkinyčių, įvairiausių priestalėlių, kiekviename kampe pilna visokiausio turto. Pirmiausia ėmėmės kiemo. Atvažiavo vietinis ūkininkas, nusigriovė tuos ūkinius, išsivežė malkoms. Kūrenosi žmogus gal tris sezonus mums padaręs be galo didelį darbą. O jo darbininkas su senutėliu arkliuku diena iš dienos ramiai išsivežiojo viską, kas tik atliko. Name irgi laukė dideli vargai. Kaimynai papasakojo, kad tas senukas buvo tikras kaupikas, jis net grabą laikė sau ant viškų. Ačiū Dievui, jo neradome. Bet ko tik ten nebuvo – ant aukšto tebekabojo lašiniai, makaronų pakeliai, dar tarybiniai, bent dešimt šventų paveiksliukų išvežiau į koplyčią…“ – vardija Arnas, pats irgi važiavęs į Betygalą diena iš dienos prie, atrodė, niekada nesibaigsiančių išsikuopimo darbų.
Priėjus prie statybinių reikalų paaiškėjo, kad pats namelis, pagal dokumentus statytas aštuntajame dešimtmetyje, irgi lipdytas, ręstas iš to, kas buvę po ranka. Vieni rąstai – ąžuoliniai, kiti – spygliuočių, balkiai nevienodo storio, sudurstyti. Naujuosius šeimininkus jis stebino vis naujomis „staigmenomis“, griovusiomis pradinę viziją, vertusiomis ieškoti originalių sprendimų. Daug kas vėlgi padaryta jų pačių, o kai prireikė meistro rankos, į pagalbą stojo tolimas Arno giminaitis, kuris – „prie statybų“. Bet, pavyzdžiui, namą Arnas persidažė pats kartu su broliu, pats išsilankstė ir pritvirtino lietvamzdžius.

Sutuoktiniai pabrėžia, kad be artimųjų, kaimynų, bendruomenės pagalbos tebūtų trypčioję vietoje. Iš visur buvo labai daug palaikymo.
„Pirmiausia daug padėjo buvusi Betygalos bendruomenės pirmininkė Gema Račienė, kai tik kildavo kokių klausimų, iš karto atsakydavo, davė žmonių kontaktų, kurie padėjo tvarkyti sodybą, išvežti šiukšles. Ūkininkas Patapas padėjo nusigriauti ūkinį ir priestatą, ūkininkas Simas Ambrazas ir dabar padeda, kai reikia pjauti žolę… Aksavera Vaznienė net žiemą eidavo padėti įjungti šildymą. Atsimenu, betonavome terasą ir pritrūkom cemento ir žvyro, tai kaimynė Diana leido naudotis žvyru, o kolegė istorijos mokytoja Rasa Adomaitienė skolino cemento iš savo garažo…“ – Roma vardija geradarius, kurių daugumos iki tol nė nepažinojo, dėkodama jiems ir už pagalbą, ir galimybę įsilieti į miestelio bendruomenę.

Atnaujintos senienos, retro indai
Maloniųjų, kūrybinių, darbų – nuo sienų dažymo iki baldų restauravimo – jau niekam neperleido, viską darė savomis rankomis ir mėgaudamiesi. Vedžiodami po namelį šeimininkai apie kiekvieną detalę turi ką papasakoti. Visa tai sugula į jaukią istoriją, kurią malonu prisiminti patiems ir dalintis su kitais.

„Šita lentyna – iš amžiną atilsį Prano Lazdausko namo Raseiniuose, vietoj kurio dabar stovi „Šaltinio“ klinika. Iš tų, kurie tą namą pirko, įsigijau lentyną, dvi skrynias ir stalą. Vieną iš skrynių padovanojau Raseinių specialiosios mokyklos muziejui, nes jis buvo pirmasis jos direktorius ir įkūrėjas. Lentyna yra čia – pats ją restauravau, perdažiau“, – vieną iš įdomių interjero detalių pristato Arnas.
Naujų, masinės gamybos dalykų čia, galima sakyti, nėra. Tiesa, baro baldą atsivežė iš Panevėžio, būtent tokio reikėjo šiai erdvei, bet ir prie jo teko pridėti ranką. Ankstesnį namelio šeimininką mena virtuvinė spintelė – vienintelė iš senųjų rakandų, prikelta naujam gyvenimui, sutvarkyta paties Arno. Viskam, ko ėmėsi, jis turėjo gauti žmonos palaiminimą. Roma, sako, buvusi atsakinga už interjerą: derino spalvas, rūpinosi stilistikos vientisumu, kiekvieną Arno sumanymą koregavo taip, kad jis darniai įsilietų į visumą.
Atskira tema – „Arbatinę“ užpildantys latviško porceliano puodeliai. Išblizginti servizai švyti it nauji, iš jų arbata vaišinami svečiai, tačiau jų gamybos data siekia net praėjusio amžiaus vidurį. Arnas ir Roma – tikri šio laikotarpio porceliano gaminių žinovai ir fanai. Pagal indų formą, jų marginimą jie nė nemirktelėję įvardija gamintoją, pažeria apie jį įdomių žinių. O greta – ir žinių apie tuos bičiulius ir pažįstamus, kurie traukė iš savo indaujų, sandėliukų nuo senų laikų užsigulėjusius indus ir padėjusius prikelti juos naujam naudojimui.

Išlaidų neskaičiavo – nesigadino nuotaikos
„Pradžioje skaičiavome, bet greitai pasimetėme tarp skaičių“, – skėsteli rankomis R. Zmitrienė, klausiama apie išlaidas.
Viena investicijų į šį turtą dalis vis tik labai aiški. Apsisprendę, kad namelyje bus „Arbatinė“, Zmitrai parašė projektą ir jo įgyvendinimui, darbo vietų sukūrimui bei išlaikymui gavo 18 800 eurų.
„Buvome naivūs ir durni galvodami, kad tie pinigai mus išgelbės. Jie buvo tik lašas jūroje – teužteko sumokėti meistrui, nupirkti šaldytuvą, kavos aparatą, dar kelis dalykus. Kai išlaidų susidarė dvigubai daugiau nei pagal projektą gauta suma, nustojome skaičiuoti. Nervas ėmė“, – juokdamiesi pripažįsta sutuoktiniai.

Kol remontavosi, kišo į namelį savo algas – „ką darbe uždirbi, tą Betygaloje išleidi“, – o paskui ir namelis pradėjo pamažu uždirbti.
„Nesakau, kad milijonus, bet porą kartų per mėnesį išnuomavus, surengus edukacijas jau, žiūrėk, kažkas atsiperka, bent jau mokesčiams susikrapštai“, – patikina ne į nuostolį namelį išlaikantys Zmitrai.
Jis jau buvo užleistas pačioms įvairiausioms šventėms bei progoms – nuo gimtadienių iki bendraklasių susitikimų. Ir bent jau artimiausiu metu tokia funkcija ir išliks. Tiesa, pradžioje buvo planuota, kad „Arbatinė“ bus nuolat veikianti – burs vietos žmones, kvies sustoti pakeleivius. Vis tik gyvenimas šiuos planus pakoregavo. Per pačius įsikūrimo darbus gimus dukrelei Liucijai, sutuoktiniai greitai suprato, kad bent vienam jų visai dienai išvykti į Betygalą nerealu. Tad abu liko prie savų reikalų – Arnas, be vadovavimo rajono turizmui ir mokytojavimo, sukasi daugybėje veiklų, Roma dirba administratore Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centre.
O „Arbatinė“, įgijusi dabartinį veidą, tapo ne tik miela vietele atgimstančiame miestelyje, bet ir uždegančiu pavyzdžiu, kaip galima kone iš nieko sukurti ką nors reikšmingo sau ir kitiems.

Projektas „Pasaulis keičiasi – tradicijos lieka tos pačios“