Aušra ŠNEIDERYTĖ
[1]
Raseinių hipodrome šiuo metu – statybų darbai. Už Europos Sąjungos paramos fondų lėšas iškils nauja žiūrovų tribūna, nusidrieks pailgintas žirgų bėgimo takas, bus sutvarkyta ir aptverta aplinkinė teritorija bei pastatytas administracinis pastatas, renovuotos senos arklidės ir pastatytos pagalbinės. Taip pat bus asfaltuotos aikštelės lankytojų automobiliams, įrengtas patogus privažiavimas prie hipodromo.
Apie sunkų kelią, kuris buvo nueitas siekiant hipodromo renovacijos, bei apie kylančias naujas vizijas kalbamės su VšĮ „Raseinių hipodromas“ vadovu Remigijumi Poškumi.
– Kaip kilo idėja renovuoti hipodromą?
– Daug rašiau apie žirgų lenktynes, dalyvavau ruošiant Lietuvos hipodromų plėtros studijos ruošime, rinkau medžiagą apie Lietuvos hipodromus, mokiausi iš užsienio žirgininkų. Informacija, kurią sukaupiau, bylojo – Raseinių hipodromas tikrai yra perspektyvus ir turi ateitį. Idėja jį renovuoti brendo jau seniai ir tik dabar pavyko ją paversti realybe.
– Kokių sunkumų iškilo organizuojant hipodromo renovaciją?
– Buvo sunkumų. Iš pradžių kalbėta, jog hipodromas gaus 10 milijonų litų paramą. Parašėme techninį projektą tokiai sumai. Tačiau praėjo trys savaitės ir gavome žinią, kad tiek negausime – bus tik kiek daugiau nei 4 milijonai. Atsidūrėme neaiškioje situacijoje, tačiau mums į pagalbą atėjo krizė. Statybos kainos nukrito beveik per pusę, atsirado viltis „išplaukti“ ir su mažesniu finansavimu. Tačiau teko porą metų laukti tuometinio ūkio ministro įsakymo, kad Raseinių hipodromas gauna paramą. Tik tuomet galėjome surengti viešąjį konkursą darbus atliksiančiai įmonei samdyti. Tačiau kainos jau buvo šoktelėjusios – gerasis momentas pralauktas. Ir štai, kai 2011 metais surengėme viešąjį konkursą, mažiausia mums pasiūlyta darbų atlikimo kaina buvo didesnė kaip 7 milijonai. Tuomet koregavome projektą, mažinome jo apimtis. Darbas buvo sunkus, pagalvokite,
per kelis mėnesius sumažinti planuotas išlaidas nuo 10 iki 5 milijonų ir dar išlaikyti būsimą vaizdą panašų į numatytąjį pirminiame variante! Kvietėmės geologus, bendravome su Lietuvos žemės ūkio universitetu, Prancūzijos, Švedijos hipodromų atstovais. Žinoma, sugaišome. Galutinis variantas buvo baigtas rugsėjo mėnesį. Tuomet pagaliau įvyko antras konkursas, kurį laimėjo bendrovė „Raseinių statyba“. Šį pavasarį prasidėjo darbai. Tačiau čia ir vėl sulaukėme netikėtumo. Antros vietos laimėtojas apskundė mūsų sprendimą teismui. Šį procesą Viešųjų pirkimų tarnyba pavadi-no nelogišku teisiniu akibrokštu. Tačiau tikimės, kad jis praeis be jokios žalos vykstančioms hipodromo statyboms.
Šiuo metu statybų aikštele virtusiame hipodrome viskas gerai, planuojame pabaigti lapkričio mėnesį. Žinoma, dar daug techninių dalykų reikia išspręsti, tačiau kol kas viskas vyksta be kliūčių.
– Kokie pirmieji veiklos planai renovuotame hipodrome?
[2]
– Dabar skubame užbaigti administracinį pastatą, nes turime susitarimą su Raseinių technologijos ir verslo mokykla dėl profesionalių žirgininkų ruošimo. Paskaitos turėtų prasidėti gegužės mėnesį. Jose laukiame žirgininkų iš visos Lietuvos. Kol kas analogiško žirgininkų ruošimo Lietuvoje nėra. Paskaitose būtų suteikiami žirgininkystės pagrindai, vyktų praktiniai užsiėmimai, o baigusiems kursą išduodami pažymėjimai. Džiaugiamės, kad pas mus bus vienintelis šalyje mechaninis žirgas – stimuliatorius. Kiekvienas galės pabūti žokėjaus vietoje ant žemės: jausti greitį, žirgo judesius, net grunto pasikeitimą. Ir jokios rizikos susižeisti, kas yra labai realu žokėjui lekiant ant tikro žirgo 50-60 km/h greičiu. Tai padės treniruotis nepatyrusiems žokėjams, bus atrakcija vaikams. Tačiau gali būti, jog mokymo tikslams turėsime ir tikrų žirgų. Subrendusius, ramius
žirgus galėtume nuomotis iš savininkų ir naudoti juos pramogai bei mokymui. Tačiau tai – dar tik ateities planuose.
– Kokios kitos hipodromo panaudojimo galimybės? Kokių pramogų galime jame tikėtis?
– Pirmenybė bus teikiama lygiosioms varžyboms, tačiau hipodrome galės vykti ir kito tipo varžybos, parodos, treniruotės, atrakcijos vaikams ir žirgų mylėtojams, koncertai.
Gerai žinomas teigiamas bendravimo su žirgais poveikis neįgaliems žmonėms. Gali būti, kad Raseinių hipodrome atsiras galimybė tokiems žmonėms praleisti šiek tiek laiko su ramiais žirgais. Taip pat su žirgininkyste galės susipažinti vaikai, moksleiviai, bus galima organizuoti ekskursijas. Juk žirgus lietuviai nuo seno mylėjo ir gerbė. Turėdami naują, pažangų hipodromą, galėsime vėl priartinti žmogų prie žirgo.
Tačiau šioje srityje dar reikia išspręsti daug rinkodaros aspektų.Viešojo konkurso būdu bus renkamas operatorius, kuris rūpinsis hipodromo panaudojimu ir veiklos jame vystymu. Nuo konkurso laimėtojo priklausys, kaip toliau vyks gyvenimas naujame Raseinių hipodrome. Taigi, ar visos Raseinių hipodromo galimybės bus išnaudotos ir visa nauda iš dabartinių investicijų gauta, priklausys nuo būsimo Raseinių hipodromo operatoriaus.
– Kokį hipodromą radote, pradėjęs jame dirbti?
– Prieš dvidešimt metų Raseinių hipodromas buvo ne kas kita, kaip plynas laukas ir nušiurusios, apleistos arklidės. Nežmoniškai daug darbo įdėta, prikeliant hipodromą iš mirusių. Prie to labai daug prisidėjo jaunieji žirgų mylėtojai, nuolatos ateidavę tvarkyti aplinkos, padėti prižiūrėti žirgus, prajodinėti juos. Tiems vaikams reikia nuoširdžiai padėkoti už entuziazmą. Tikiu, jog žirgininkų būrelis gyvuos ir toliau.
– Ar vietiniams žirgų sportas nėra per brangus? Juk tik turtingieji gali sau leisti įsigyti žirgą.
– Lietuvoje žirgo išlaikymas bene pigiausias iš visų Europos šalių, o lenktyninių žirgų uždarbis palyginus didelis. Pavyzdžiui, Lenkijoje žirgo išlaikymas kainuoja kur kas daugiau, nei jis atneša savininkui pinigų. O mūsų atveju neretai iš žirgo dar ir uždirbama. Tačiau žirgų augintojai žino, jog tai – ne uždarbio šaltinis, o malonus pomėgis, atnešantis daug gerų įspūdžių. Žinoma, lietuviui nusipirkti gerą lenktyninį žirgą nėra pigu, o kartais net ir neprieinama. Tačiau vieną žirgą gali turėti keli savininkai. Dalintis tiek juo, tiek jo uždirbamais pinigais, tiek išlaidomis jo išlaikymui. Aš
pats turiu nusipirkęs žirgą su keliais dalininkais. Užsienyje labai dažnai žirgą perka grupė žmonių. Kartu jie dalinasi džiaugsmu, kai žirgas laimi, rūpesčiu, jei suserga. Kitaip sakant, gyvuoja draugystė. Tokiu būdu žirgininkystė tampa prieinama ir vidutines pajamas gaunančiam žmogui. Manau, toks modelis turėtų tikti ir mūsų vietinei rinkai.