Raseinių rajone kuriasi jaunos šeimos, darbo randa užsieniečiai

Auksė PLUŠČIAUSKĖ
aukseja@gmail.com

Nedidelis Raseinių rajonas Lietuvos viduryje garsėja gražia gamta. Jame, kaip ir kituose panašaus dydžio rajonuose, gyvena nemažai pagyvenusių žmonių, o gyventojų skaičius nežymiai mažėja. Šių metų pradžioje mūsų rajone gyveno
29 454 gyventojai, tačiau yra vilties, kad jų daugės, nes pastaruoju metu jame noriai kuriasi jaunos šeimos, darbo suranda užsieniečiai.
Pagal Užimtumo tarnybos sudarytą regionų žemėlapį, mūsų rajonas užima ne paskutinę vietą. Regionų žemėlapyje nurodoma, kad Raseinių rajone vidutinis darbo užmokestis – 1 587 eurai ir šioje srityje užimame 36 vietą iš 60 savivaldybių.
Gyventojų užimtumo lygis – 68,5 procentų. Šioje srityje užimame 28 vietą tarp 60 savivaldybių.
Švietimo srityje nurodoma, kad Raseinių rajone yra 11 mokyklų, kuriose dirba 291 mokytojas ir mokosi 3,2 tūkst. mokinių. Pagal mokytojų, mokyklų ir mokinių skaičių regionų žemėlapyje užimame 25–27 vietas. 33,6 proc. rajono mokinių lanko įvairius būrelius ir šis rodiklis švietimo srityje rajoną kilsteli į 17 vietą. Rajone darželius lanko 956 vaikai, o vietų darželiuose yra 1 138.
Rajone veikia 16 sporto salių, tačiau yra tik vienas Kultūros centras. Beje, Kultūros centras kol kas nedirba.

Iš sostinės – į Raseinius
Iš skubančio ir šurmulingo Vilniaus į ramius Raseinius sugrįžta gyventi šeimas sukūrę buvę raseiniškiai. Prieš ketverius metus į gimtuosius kraštus atsikraustė Vaidos Gruzdžiūnienės šeima.
„Gyvendamas mažame miestelyje esi labiau pastebimas. Iš Vilniaus atsivežtą žinių bagažą panaudojau darbo vietai susikurti, taip pat iš Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų gavau pasiūlymą koordinuoti Raseinių atstovybės veiklą, tad dabar verslininkai gali vieni kitiems padėti, bendrauti, keistis idėjomis.
Dar dirbu pagal individualios veiklos pažymą: padedu įmonėms sutvarkyti Darbų saugos dokumentus ir dokumentus būsto paramai gauti. Šį mėnesį pradėjau savanorystės veiklą Raudonajame Kryžiuje. Su kitais savanoriais vesime civilinės saugos mokymus ir mokiniams, ir vyresnio amžiaus žmonėms. Apžiūrėsime priedangas, pasakosime, kaip susikrauti evakuacijai skirtus krepšius“, – apie savo veiklą Raseiniuose pasakojo Vaida.
Pasiteiravome, kuo gyvenimas mažesniame mieste pranašesnis už gyvenimą sostinėje. „Mažame mieste gyvenimo ritmas lėtesnis, neprarandi daug laiko veždamas vaikus į darželį ar važiuodamas į darbą. Vyrui taip pat geriau sekasi su darbais.
Į Raseinius atsikraustėme kovido metu ir čia pajutome laisvę, o Vilniuje sėdėjome užsidarę bute. Mintis keltis gyventi į Raseinius buvo spontaniška – išnuomojome butą ir išvažiavome. Raseiniuose turime viską: ir darželį, ir mokyklą, ir ligoninę.
Vilniuje buvo toks atsitikimas. Man po vaiko priežiūros atostogų reikėjo sugrįžti į darbą, o sūnui negavome vietos darželyje. Būdama 25-erių savivaldybės darbuotojai pasakiau, kad niekur neisiu, kol nesuteiks sūnui vietos darželyje. Pamačiusi, kad tikrai neišeisiu iš savivaldybės, specialistė ant dokumento pakeitė adresą ir gavome vietą darželyje.
Vilniuje rečiau išsiruošdavome į teatrą nei dabar, nes reikėdavo galvoti, kur vaikus palikti, o čia ir tėvai netoli gyvena. Kultūros daugiau pasiimame nei Vilniuje – vykstame į spektaklius ir koncertus Tauragėje, Jurbarke. Kai atsidarys Kultūros centras, bus dar paprasčiau aplankyti renginius.
Vilniuje darbe turi nuolat vytis jaunus žmones, kelti savo kvalifikaciją, kovoti už vietą po saule, o mažame mieste daug paprasčiau. Jaunas žmogus mažame miestelyje gali pasiekti daugiau nei didmiestyje. Reikėtų jaunus specialistus, ypač gimusius Raseiniuose, prisivilioti į rajoną.
Tik Raseiniuose stebina nemažos būstų kainos. Gal jos tokios didelės, kad nestatoma naujų namų? Kituose rajonuose kainos žemesnės nei pas mus. Konkurencijos nebuvimas iškelia ir paslaugų kainą. Pavyzdžiui, vaikų žaidimų kambario nuoma Raseiniuose didesnė nei Vilniuje ar Kaune.
Nemėgstu sėdėti be veiklos, o mūsų rajone matau nemažai veiklos perspektyvų. Kol vaikai užaugs, gyvensime čia, o vėliau negali žinoti, gal sugrįšime į Vilnių“, – mintimis apie gyvenimą Raseiniuose pasidalino pašnekovė.

Raseiniuose ieškojo ramybės
Į gimtąjį rajoną iš Vilniaus su šeima sugrįžo ir muzikos terapijos specialistė Ieva Staliūnienė.

„Pagrindinę mokyklą baigiau Raseiniuose, vėliau su mama išvažiavome į Vilnių. Su vyru susipažinome Vilniuje ir, norėdami būti arčiau gamtos, nutarėme išvažiuoti iš sostinės. Pusę metų pabandėme gyventi Utenoje, tačiau svetimame krašte nelengva adaptuotis, tai atvažiavome į Raseinius ir čia jau gyvename trejus metus. Rajono privalumas tas, kad esame vidurio Lietuvoje, nesunkiai galime pasiekti ir pajūrį, ir Vilnių, ir Kauną. Tik minusas, kad Raseiniuose labai didelės butų, patalpų nuomos kainos. Ateityje galvoju išsinuomoti erdvę muzikos studijai, todėl nuomos kainomis domėjausi.
Vilniaus pasiilgstame ir suradę laisvesnio laiko važiuojame aplankyti draugų, einame į teatrus, koncertus. Vilniuje gyvena mūsų abiejų su vyru mamos, todėl sostinėje kartais paviešime ir kelias dienas. Na, o Raseiniuose radome ramybę – gyvename miesto pakraštyje, turime savo kiemą“, – apie sprendimą sugrįžti į gimtąjį rajoną pasakojo Ieva.
Pasak pašnekovės, per trejus metus Raseiniuose atsirado pažįstamų ir bendraminčių ratas, atrastos laisvalaikio leidimo erdvės: „Mėgstame jaukias kavinukes, tokių yra ir Raseiniuose. Labai patinka kavinukė „Pasimatymas“ – smagu prie vandens ir patiems pasėdėti, ir svečius atsivesti. Tai kuria miesto vertę.
Džiaugiuosi šeimos erdve „Versmė“, kurioje verda gyvas bendruomeniškas gyvenimas. Mažame mieste nėra daug veiklų su mažais vaikais, tačiau sunku pasiekti mamas, auginančias mažus vaikus. Tokias mamas kviečiame ateiti į šeimos erdvėje organizuojamus renginius, pabendrauti.
Su vyru organizavome „Ritmo ratą“, kvietėme žmones ateiti pagroti būgnais. Surinkti grupelę buvo iššūkis, tačiau po truputį žmonės išsijudino, rinkosi į užsiėmimus.
Organizuoju atiduotuves. Stebiu, kaip į jas reaguoja miestiečiai, kokia žmonių nuomonė apie atiduodamus drabužius. Didmiesčiuose tai įprasta praktika, o mažame mieste į svetimus daiktus dar žiūrima įtariai. Per tokias atiduotuves vaikui garderobą surenku visiems metams, o atlikusius pinigus galime skirti kelionėms, spektakliams.
Vyras Linas organizuoja „Miško maudynes“. Kol kas jis dėl šios veiklos važiuoja į kitus miestus, tačiau Visuomenės sveikatos biuras „Miško maudynes“ organizuos ir Raseiniuose. Dar viena vyro veikla – vesti žmones į žygius gamtoje su garso įranga – mikrofonai leidžia išgirsti įvairius garsus: skruzdėlyno, upelio. Vis bandome į tą miestelį įdėti savo indėlį ir stebime, kaip idėjos sklinda.
Vilniuje privačiame darželyje dirbau muzikos vadove. Esu susipažinusi su alternatyvia pedagogika ir nudžiugau savo sūnui suradusi lauko darželį „Gamtos akademija“. Ten taip pat jaučiamas bendruomeniškumas, daugelis tėvų užsiima įdomiais verslais: vieni gamina ekologinius miltus, sėlenas, manų kruopas, kiti spaudžia avižų pieną.
Dar suradau popamokinę mokinukų mokymosi ir poilsio erdvę „Šviesos kalnas“, laisvalaikio erdvę „Atradimų sostinė“, kur organizuojama įdomių renginių. Kai vaikas buvo mažas, atradau bibliotekoje sensorinį kambarį.
Mano specialybė nišinė, tačiau Raseiniuose darbą radau nesunkiai. Dirbu Meno mokykloje, kuri nusprendė kurti muzikos terapijos programą, o Savivaldybė šią programą sutiko finansuoti. Vaikai, kurie turi pripažintų specia­liųjų poreikių, gali nemokamai gauti muzikos terapijos užsiėmimų. Vaikų galiu priimti nedaug, eilė didelė. Dar dirbu Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centre. Turiu įvairių terapinių instrumentų, kuriais gali groti ir vaikai, ir suaugusieji. Psichikos sveikatos centre bus kuriamas įvairių paslaugų kompleksas, tarp jų ir muzikos terapija. Labai džiugu, kad tokiame mažame miestelyje kaip Raseiniai yra muzikos terapijos užsiėmimų, kokių nėra didmiesčiuose. Tai dar nauja sritis, nedaug kam žinoma. Gal atsiras daugiau muzikos terapijos specialistų, nes poreikis yra.“

Jauną šeimą rajonas prie Dubysos atviliojo iš Amerikos
Nemakščių seniūnijoje, Legotiškės kaime, ant kalno, įsikūrusi Ramunės Daisy Sveikytės-Easley ir Sam Easley sodyba.

„Gyvenome Virdžinijos valstijoje, kurioje daug nuodingų gyvačių, vorų. Kiekvieną dieną kieme pamatydavau tai raudoną, tai geltoną, tai žalią nuodingą gyvatę. Net bijojau pagalvoti, kaip mažą vaiką reikės išleisti į lauką.Vyras mane 10 metų kalbino važiuoti gyventi į Lietuvą, nes norėjo, kad vaikai mokytųsi Lietuvoje. Mano mama taip pat įkalbinėjo grįžti, sakė, kad Lietuvoje nėra nei nuodingų gyvačių, nei ryklių, nei tornadų ir gyvensime kaip pas Dievą užantyje. Be abejo, sunku buvo apsispręsti, nes Amerikoje gyvenau 14 metų, čia visi draugai, verslas. Apsisprendimui grįžti į Lietuvą ir kraustymuisi skyriau mėnesį, kad nespėčiau apsigalvoti. Iš pradžių gyvenome Klaipėdos rajone, o vėliau pažįstama mergina papasakojo apie parduodamą sodybą Raseinių rajone ir mes atvykome jos apžiūrėti. Kadangi vyras daug metų gyveno kalnuotose vietovėse, jį pakerėjo sodyba ant kalno ir tuoj pat apsisprendėme ją pirkti. Tikrai neapsirikome, nes ir vaikams čia smagu, ir po lietaus pakalnėn nusidriekia nuostabi vaivorykštė.
Aišku, teko susidurti ir su nemenkais iššūkiais. Atsikraustę į sodybą iš karto nusipirkome 200 vištų, tačiau jos visos išdvėsė. Manome, kad taip atsitiko nuo nekokybiškų pašarų. Tai buvo pirmas toks nemenkas iššūkis. Sodybą pirkome labai apleistą, savo jėgomis remontuojame, gražiname. Tik kol kas niekaip nesugalvojame jai pavadinimo. Sukasi galvoje pavadinimai „Ant kalno“, „Ramybė“, tačiau nei vienas, nei kitas dar „nelimpa“.
Ant kalno gyvename vieni, todėl labai džiaugiamės naujomis pažintimis, naujais draugais, apsilankančiais mūsų ūkyje svečiais“, – apie įsikūrimo pradžią ir rūpesčius pasakojo Ramunė.

Ūkio šeimininkė svečius pasitinka su vaišėmis – namine duona, arbata, pavaišina avies pienu. „Esu įsitikinusi, kad kiekvienos šeimininkės namai turi kvepėti šviežia duona. Kepti duoną mokiausi iš kitų moterų, raugą pirkau, tačiau mokausi pasidaryti ir pati. Duonai kepti perkame ekologiškus grūdus, juos malame savo malūnu. Šeimai kepu viso grūdo ruginę ir kvietinę duoną. Taip pat namuose gaminu šokoladą, ledus. Noriu, kad šeima maitintųsi sveikai, ekologišku maistu“, – sakė pašnekovė.

Italijos kampelis Raseiniuose
Italą Roberto Bianco iš antika alsuojančios Italijos išplėšė meilė lietuvaitei ir atvedė į mylimos žmonos Živilės Gečaitės-Bianco gimtuosius Raseinius.
Po metų, praleistų Italijoje, Živilė grįžo į savo namus, na, o Roberto laukė išbandymas – gyvenimas svetimame krašte. Pasidomėjome, ar jo tėvai neatkalbinėjo nuo planų apsigyventi kitoje šalyje?
„Mano mama mirė 2016 metais. Aš su ja buvau artimesnis nei su tėčiu. Tėčiui gal buvo liūdna, kad išvažiuoju, bet to neparodė. Gyvendamas Italijoje dirbau kitur, į namus grįždavau kartą per mėnesį. Giminės taip pat gyvena tolokai. Dabar, kai yra anūkas, ryšys su tėčiu tapo glaudesnis – jeigu pusdienį nenusiunčiame žinutės, jau skambina, klausia, kas atsitiko. Anūkas tėčiui labiau rūpi, nei rūpėjau aš, kai buvau mažas. Iš tikrųjų galima gyventi visur. Jeigu šeimoje sutari, yra meilė, esi laimingas ir nieko daugiau netrūksta“, – sakė Roberto.

„Mes viską darome kartu: kartu dirbame picerijoje, namuose būname kartu, važiuojame apsipirkti. Taip įpratome, taip ir gerai. Vienintelis laikas, kai būname atskirai, kol užmigdau mažylį, vėliau vėl kartu žiūrime televizorių. Aišku, ir pasipykstame kaip visos poros. Netikiu, kad yra sutuoktinių, kurie niekada nesipyksta. Kai susipažinome, Roberto atrodžiau labai geras žmogus, jis sakė mano mamai: „Pažiūrėkite, ji angelas“. Gyvenant kartu atsiskleidė ir vieno, ir kito charakteriai, tačiau poroje labai svarbu vienas kitam nusileisti, diskutuoti“, – vyro samprotavimą apie laimę papildė Živilė.
Lietuvoje Roberto jaučiasi puikiai, nes čia dirba mėgstamą darbą, turi mylimą šeimą. Tiesa, kartais būna šaltoka, tačiau vyriškis kilęs iš šiaurės Italijos ir kelių laipsnių šaltukas – ne problema.
Roberto daro pažangą ir mokydamasis lietuvių kalbos – jau be didelio vargo susikalba su produktų pardavėjais.
Pasak vyriškio, jo misija Lietuvoje – pripratinti lietuvius valgyti tikrą itališką picą: „Tik pradėjęs Raseiniuose kepti itališką picą galvojau, kad ji visiems patinka. Pamatęs, kad ne visiems mano keptos picos patinka, iš pradžių jausdavausi nejaukiai, galvodavau, kodėl nevalgo, kodėl nepatinka. Dabar pats „užaugau“, supratau, kad kiekviena tauta ir kultūra turi kitus skonio receptorius. Lietuvių skonio pajautimas kitoks, prie skonio reikia priprasti. Supratau, kad nereikia nusivilti, jeigu kam nepatinka mano pica. Kad tai suprasčiau, man prireikė laiko. Kiti italai kepdami picas stengiasi prisitaikyti prie lietuvių. Aš nenoriu gaminti sulietuvintos picos, noriu būti kitoks, išsiskirti, todėl picas gaminu kaip Italijoje. Kam patinka italų maistas, ateina pas mane. Mūsų picerijos vagonėlis – Italijos sala Raseiniuose, panašiai kaip Vatikanas Romoje.“

Rajone darbo randa ir užsieniečiai
Gyventojų skaičių dar papildo užsieniečiai, dirbantys rajono įmonėse. Užimtumo tarnybos duomenimis, kovo 1 dieną Raseinių rajone registruotose įmonėse dirbo 337 užsieniečiai pagal darbo sutartis.
Daugiausia užsieniečių įdarbino Lietuvos ir Norvegijos bendrovė „Norvelita“ – 78, „Danspin“ – 31, „Translinas“ – 19, „Dak projektai“ – 18. Raseinių įmonėse daugiausiai dirba atvykusiųjų iš Ukrainos – 188 asmenys, Šri Lankos – 49, Baltarusijos – 41, Uzbekistano – 16 ir Tadžikistano – 10.
Pasak UAB „Danspin“ vadovo Rosvaldo Kunicko, įmonėje užsieniečiai gauna tokį pat atlyginimą, kaip ir vietiniai darbuotojai: „Mes žmonių neskirstome, iš pradžių padedame darbuotojams užsieniečiams susitvarkyti dokumentus, skiriame lėšų būsto nuomai, na, o vėliau jie už būsto nuomą moka patys. Jeigu lietuviai darbuotojai už būsto nuomą moka patys, tai kodėl turėtų užsieniečiams būti kitokios sąlygos? Kaip ir sakiau, jų atlyginimai vienodi.“
Prieš Kalėdas vykusiame susitikime su kol kas emigracijoje gyvenančiais raseiniškiais rajono vadovai, Užimtumo tarnybos specialistai, įmonių atstovai kvietė juos sugrįžti į gimtąjį rajoną ir žadėjo visokeriopą pagalbą.
„Pirmiausia grįžusiems į Lietuvą iš emigracijos reikia deklaruoti gyvenamąją vietą, pasirūpinti sveikatos draudimu, o toliau dirbti, mokytis ir kurti verslą. Užimtumo tarnyba gali pasiūlyti tokių paklausių specialybių, kaip kibernetinio saugumo, programavimo, dirbtinio intelekto panaudojimo mokymus“, – sakė Užimtumo tarnybos Raseinių skyriaus direktorė Drąsė Butkienė.
UAB „Danspin“ atstovė, gamybos vadovė Rita Markelevičienė papasakojo apie galimybes įsidarbinti jų įmonėje: „Turime darbuotojų, kurie grįžo po emigracijos į Lietuvą. Jeigu neturite profesijos, priimsime į „Danspin“ akademiją ir išmokysime. Labai laukiame inžinierių mechanikų, technikų. Ateikite pas mus: parodysime, ką veikiame, parodysime darbo vietas ir jūs nuspręsite, ar norėsite pasilikti.“
Ateityje yra vilties, kad Raseinių rajone padaugės gyventojų, rajonas atjaunės, taps gyvesnis. Kraštas, į kurį su mažais vaikais sugrįžta jaunos šeimos, emigrantai, darbo randa užsienio piliečiai, tiesiog pasmerktas klestėti.

Projektas „Mums rūpi krašto ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis“