Albinas STAKAUSKAS
[1]
Balandžio 15-oji – Kultūros diena, beje, šiemet ji sutapo su Atvelykiu. Šia proga Raseinių kultūros centro darbuotojai žiūrovams padovanojo Žemaitės klasikinį veikalą –spektaklį „Trys mylimos“. Į spektaklio premjerą sugužėjo pilnutėlė salė žiūrovų.
Spektaklis prasidėjo Žaiginio šokėjų pasirodymu, kurių fone aktoriai improvizavo kaimo vakaronės dalyvius. Na, o po to prasidėjo… Šmaikštusis saldžialiežuvis, pinigų viliotojas ir širdžių ėdikas Liudvikas (Edgaras Juška) ėmė negailestingai suktis apie sijonus. Jam neatsilaiko nė viena – jauniausioji ir beviltiškai įsimylėjusioji Domicelė (Inga Šatkauskienė), kiek sumitusi ir mokanti pinigus skaičiuoti, bet vis vien jaunikiu susidomėjusi Petronėlė (Jolanta Šimaitienė), žybsinčių Liudviko akių pavergta pagyvenusi našlė, mamaitė Kyverienė. Veiksmui įsibėgėjus, pasirodo supratingas ūkininkas, vis papuolantis į netikėtas situacijas – Kozeris (Gražvydas Jegnoras). Spektaklio artistų vaidyba žavi nuo pirmos akimirkos. E. Juška ne veltui pernai gavo Lietuvos liaudies kultūros centro geriausio aktoriaus nominaciją – jo personažas Liudvikas toks įtikinantis, kad atrodo, jog spektaklį žiūri akademiniame teatre. Labaišauniai ir profesionaliai vaidina I. Šatkauskienė ir J. Šimaitienė – jų duetas labai išraiškingas, perpintas liaudiško humoro doze, plastiškas ir gyvas. V. Pocienė taip pat puikiai įsikūnija į mamaitės, neatšalusios meilei našlės, nekvailos ūkininkės, vaidmenį. G. Jegnoras, kaip ir pridera jo personažui Kozeriui, orus, geros širdies, kita vertus, aritmetiką išmanantis kaimietis. Pamatėme klasikinės pjesės tikrai šiuolaikišką traktuotę, nors teksto prasmė, regis, nedaug pakeista, jis skamba įtikinamai, šiuolaikiškai ir nenuobodžiai.
Spektaklis ritmiškas, spalvingas, dinamiškas. Aktoriai šiame pastatyme atsiskleidžia universaliai – jie daug juda, šoka, dainuoja. Regis, ne vaidina, bet natūraliai žaidžia ir gyvena scenoje. Funkcionali scenografija (vykusiai panaudoti šieno spudulai) leidžia provokuoti scenoje žaidimą, todėl aktoriai jį plėtoja ir iki galo išnaudoja scenografijos teikiamas galimybes. Trys mylimos moterys tiesiog pakeri – po spektaklio neliko nė vieno joms abejingo žiūrovo. Šis spektaklis – tarsi vaistas pavargusiems nuo rūpesčių, darbų r politikos, pasiilgusiems juoko ir geros nuotaikos. Be abejonės, čia didžiausias režisierės Laimonos Liauškienės indėlis. Raseiniškiai įsidėmėjo ne vieną šios kultūros darbuotojos režisuotą spektaklį, kurie paprastai vykdavo padėkos vakaruose, Naujųjų metų išvakarėse.L. Liauškienė sugeba atskleisti kūrybinių darbuotojų potencialą, pastebėti individualias aktorių savybes ir jas vykusiai panaudoti scenoje. Džiugu, kad turime tokį menininkų žiedą Raseinių kultūros centre.
Komiška ar net tragikomiška „Trijų mylimų“ istorija šiais laikais labai intriguojanti. Tai niekad neatsibosianti, visad aktuali istorija apie lengvatikes moteris, apie sukčius, kurie moka be vargo išvilioti pinigus ir, žinoma, apie amžiną svajonę išdumti į Ameriką. Dažnas gyvenimo faktas spektaklyje virsta žaismingu pokštu, kiekvienas įvykis kupinas sąmojo. Labiau už bet ką spektaklyje žiūrovus sužavi temperamentinga aktorių vaidyba. Po spektaklio pašnekinau kolegą, ilgametį saviveiklininką, žurnalistą Praną Laurinavičių. Jis neabejodamas sakė: „Klysta tie, kurie nuvertina mėgėjų meną. Tokius samprotavimus paneigia mūsų matyta Raseinių kultūros centro aktorių vaidyba. Žemaitės „Trys mylimos“ atrodo iki pašaknų visiems žinomas kūrinys ir ką čia beišspausi… Visgi režisierė Laimona Liauškienė su aktorių penketuku ir didžiuliu pagalbininkų būriu žiūrovams trinktelėjo tarsi aukštos įtampos smūgiu. Gerąja prasme, žinoma… Kažin kaip sureaguotų Žemaitė, pamačiusi, taip sumodernintą savo veikalą. Manau, kad ji neįsižeistų. Juk ji yra ragavusi amerikietiško gyvenimo,tad pamačiusi tą dinamišką aktorių šėlsmą iš pasitenkinimo turbūt cigarą užtrauktų. Kaip buvęs saviveiklininkas, dramos mėgėjas labai džiaugiuosi, kad į kultūros meno mėgėjų aruodus vėl pradeda sugrįžti dramos žanras, kuris vienu metu buvo lyg ir pasitraukęs. Džiugu, kad ne vien Raseinių kultūros centro trupė pradžiugina gerais spektakliais. Geri kolektyvai gyvuoja jau ne vienoje kaimo bendruomenėje. Tad tegul į kultūros gyvenimą sugrįžta vaidyba, pritaikydama lietuvišką literatūros klasiką šiuolaikiniam gyvenimui.“
Pasibaigus spektakliui, aktorius ir režisierę sveikino Savivaldybės ir Kultūros centro vadovybė, tarybos nariai, draugai ir artimieji. Taip pat Kultūros dienos proga buvo pasveikinti ir Viešosios bibliotekos bei Krašto istorijos muziejaus vadovai. Visų trijų kultūros įstaigų kolektyvams įteiktos įspūdingos dovanos. Šventė pavyko. Be paminėtų šauniųjų aktorių ir režisierės buvo padėkota scenografei Renatai Lauraitytei, choreografėms Aušrai Jukilaitienei ir Mildai Bertulytei, garso operatoriui Arnoldui Šidlauskui, šviesos operatoriui Virginijui Martinaičiui, aranžuočių autoriams
Raimundui Tarvydui ir Vytautui Kasparavičiui. Tačiau tą dieną kultūros darbuotojai ne tik pramogavo. Jie aplankė kapines, padėjo gėlių ir uždegė žvakelių ant anapilin išėjusių kolegų kapų. Tylos minute buvo pagerbti iškilūs, daug mūsų kraštui jėgų atidavę kultūros žmonės.