[1]Kam Taryboje atstovauja L. Kavaliauskas?
Sigitas GUDŽIŪNAS
Daugiau kaip du dešimtmečius Ariogalos miesto centre stūkso mūrinis nenaudojamas monstras – „Raseinių melioracijos“ pastatytas, bet taip ir neįrengtas sveikatingumo kompleksas, kuris kelia aplinkiniams mirtiną pavojų. Specialistų skaičiavimu, jam nugriauti reikėtų maždaug pusės milijono litų. Akivaizdu, kad sveikatingumo komplekso savininkai tokių lėšų neturi, tad pavojų visuomenei keliantis statinys stovės tol, kol jį nugriaus lietus, vėjas ir šaltis….
Tai suprasdamas, Raseinių rajono savivaldybės meras Remigijus Ačas ėmėsi iniciatyvos Ariogalos sveikatingumo kompleksą prikelti naujam gyvenimui. Susitikęs su pastato savininkais jis sutarė, jog tam tikslui bus įkurta viešoji įstaiga, kurioje Savivaldybė turės lemiamą balsą.
Tačiau prieš pradėdamas finansinių išteklių paiešką meras R. Ačas nutarė sužinoti, ką apie jo pasiūlytą idėją mano patys Ariogalos seniūnijos gyventojai. Todėl sausio 30 d. vykusiame rajono Tarybos posėdyje meras pateikė sprendimo projektą „Dėl vietos gyventojų apklausos paskelbimo“. Anot R. Ačo, gyventojams būtų pateiktas tik vienas klausimas: ar pritariate, kad gaudama Europos Sąjungos fondų finansavimą Raseinių rajono savivaldybė imtųsi iniciatyvos baigti statyti Ariogalos sveikatingumo kompleksą adresu Melioratorių gatvė 2A, Ariogala, ir taptų jo bendrasavininke?
Tenka tik apgailestauti, kad Ariogalos gyventojų apklausai atlikti pirmiausia pasipriešino šiame miestelyje gyvenantis rajono Tarybos narys, verslininkas Liudas Kavaliauskas.
„Aš puikiai suprantu, kad tą pastatą Ariogaloje reikia tvarkyti. Bet nežinau, ar tikslinga dėl to daryti apklausą. Jei jūs paklaustumėte bet kurio ariogališkio, tai jis pasakytų vienareikšmiškai, kad tai reikia daryti… Dėl to manyčiau, kad ši apklausa
nieko neduos, o bus tik laiko ir žmonių gaišinimas“, – rajono Tarybos posėdyje rėžė politikas L. Kavaliauskas ir balsuodamas dėl Ariogalos gyventojų apklausos atlikimo… susilaikė.
Raseinių rajono savivaldybės meras R. Ačas tokiu rajono Tarybos nario elgesiu negali atsistebėti. „Nors L. Kavaliauskas puikiai žino, ko nori Ariogalos gyventojai, tačiau daro priešingai. Po tokio politiko akibrokšto man kyla tik vienas klausimas: kam rajono Taryboje L. Kavaliauskas atstovauja? – neslėpė kartėlio meras R. Ačas. – Turbūt visiems akivaizdu, kad dėl savo politikavimo L. Kavaliauskas aukoja visų Ariogalos gyventojų interesus.“ Tuo tarpu kitas rajono Tarybos narys – „darbietis“ Darius Ulickas, kuris mero idėjai visąlaik labai karštai pritarė ir ragino ją kuo greičiau įgyvendinti, sakydamas, kad ir Raseinių miesto gyventojai turi turėti alternatyvą, per balsavimą taip pat pasisakė „prieš“. Meras R. Ačas sako, kad dėl to irgi nėra ko stebėtis.
Rajono Tarybos narys D. Ulickas dažnai taip elgiasi: viena galvoja, antra sako, o trečia daro…
G. Mikolaičio žodžiai skiriasi nuo darbų
Remigijus AČAS
Nors Seimo rinkimai vyks tik rudenį, tačiau rajono Tarybos narys Gintautas Mikolaitis ir Seimo narys Edmundas Jonyla jau pradėjo savo agitacinį šou. Jie susitikinėja su rajono gyventojais ir kiek įmanydami deda į šuns dienas rajono vadovaujančiąją koaliciją.
„Rajono valdžia, jos dauguma rajono Taryboje negirdi mažumos. Mes, socialdemokratai, nepritariame didžiajai daliai rajono valdžios sprendimų. Tai jau ne savivalda, o savivalė“, – nieko politikoje nenutuokiantiems sodiečiams kabina ant ausų makaronus G. Mikolaitis.
Neturiu nieko prieš rajono Tarybos nario G. Mikolaičio vykdomą populistinį rinkėjų viliotinį. Tačiau jis neturi būti grįstas rajono gyventojų klaidinimu. Ir štai dėl ko.
Ponas G. Mikolaitis yra Savivaldybės tarybos Ūkio plėtros ir kaimo reikalų komiteto narys. Nuo kadencijos pradžios iš viso buvo surengta dešimt šio komiteto posėdžių. Daugiau kaip pusėje jų rajono Tarybos narys G. Mikolaitis net nesiteikė dalyvauti. Dar du Ūkio plėtros ir kaimo reikalų komiteto posėdžiai neįvyko dėl kvorumo trūkumo, kadangi į posėdžius neatvyko opozicijos atstovai. Tai viena.
Ir antra, per rajono Tarybos posėdžius G. Mikolaitis svarstomais klausimais išvis dažnai nepareiškia savo nuomonės, t. y. nedalyvauja balsavime. Gal rajono politikui ranką skaudą? O gal yra žymiai paprastesnė priežastis – prieš Tarybos posėdžius jis niekaip nesuranda laiko susipažinti su svarstymui pateiktais dokumentais? Todėl paskui ir nežino, kaip balsuoti…
Taigi, ponas Gintautai, būkime biedni, bet teisingi. Po to, kai rajono Tarybos posėdžių metu išvis nebalsuojate, t. y. svarstomu klausimu nepareiškiate savo nuomonės, labai jau juokingai skamba jūsų kalbos apie „nepritarimą didžiajai daliai rajono valdžios sprendimų“…
Apie kliedesius ir akligatvius
Pastaruoju metu žodis „kliedesys“ pasidarė gana madingas, norint pažeminti oponentą. Pastebėjau, jog panaudojęs šį žodį, autorius (-rė) tame pačiame rašinyje dažnai taip nusišneka, kad pasidaro gaila jo paties. Kad kliedi smarkiai karščiuojantys
ligoniai arba matantys „baltus arklius“, tai kartais pasitaiko. Net idiotai ne kliedi, o tik kalba nesąmones, adekvačias savo ligos stadijai. Tačiau, kai šis epitetas sklinda žiniasklaidoje, tai ką galima galvoti apie tokį „rašytoją“? Beje, taip ko gero
galima dar ir prisižaisti, užkliudžius labai įžeidų asmenį…
Nors nepavartojau nė vieno užgaulaus žodžio ir net rašiau, kad nieko asmeniško neturiu prieš Kristiną Krikštanaitę, tačiau užkliuvau Teisutei Raseiniškei ir Valdonei V., kurios per daug žino tai, ką turėtų žinoti tik pati panelė Kristina, bet nežino to, ką žinau aš…
2011 m. gegužės 19 dienos „Alio, Raseinių“ laikraštyje, straipsnyje „Akligatvis“, bandžiau nors iš dalies nušviesti Ariogalos problemas. Tuomet apie dabartinį rajono architektą Armandą Mockų dar niekas nebuvo girdėjęs, nors Šlaitų gatvės gyventojai, o ypač D. Skirmantienė ir A. Reimienė, jau keleri metai mynė kryžiaus kelius, tačiau jų prašymai taip ir liko neišgirsti. Ties Šlaitų gatvės Nr. 1 gražiai sutvarkyto namo pagrindiniu fasadu vietoje gatvės likęs tik piktžolėmis apžėlęs takas. Ponai Reimai turi įvažiavimą iš Dubysos gatvės, tačiau svečias, įvažiavęs į kiemą, turi eiti šalia tvarto, mėšlo ar malkų krūvų, pro kieme stovintį traktorių, įveikti gan statų kalnelį, o nenorėdamas eiti pro pusrūsio duris turi dar apeiti patį namą iš kitos pusės. Per vidurį Šlaitų gatvė yra projektinio pločio. Tai turėjo atkreipti rajono architekto ir geodezininko dėmesį, kai buvo atliekami priešais esančių P. Cvirkos gatvės sklypų matavimai. Deja, šiandien jų dėka turime tik tokią nesąmonę…
Ariogalos miestelio Derliaus gatvė taip pat yra akligatvis, kurio gyventojai nuo neatmenamų laikų naudojosi pėsčiųjų taku. Jis puikiausiai buvo matyti kompiuteriniuose geodeziniuose brėžiniuose, tačiau privatizavus Vytauto gatvės 65 –ąjį namą, panelė Kristina leido suplanuoti tris sklypelius (po vieną kiekvienam butui) ir tako nebeliko. Ji savo sprendimą motyvavo tuo, jog norėjo išsaugoti trijų moterėlių privatumą, kurios sakiusios, kad „mes čia sėdime, švenčiame, o kas eina pro šalį, užsikabinėja“.
Savaime suprantama, kad dėl to kilo didžiulis nepasitenkinimas ne tik Derliaus gatvės gyventojų, bet ir daugelio kitų ariogališkių, kurie tuo taku naudojosi. Dabar vietoj šimto metrų aplink reikia kulniuoti beveik kilometrą. Su seniūne Renata Aleksiejiene kreipėmės į rajono vyriausiąją architektę klausdami, ar nebūtų galima pakoreguoti nepamatuotą sprendimą? Mums buvo atsakyta: „Ar jūs žinote, kiek bus reikalų?“ Bet palaukite, gerbiamoji, argi tuos reikalus tvarkyti buvo ne Jūsų darbas? Su keturiasdešimt parašų buvo kreiptasi į Savivaldybę, net dėl viešo intereso gynimo į Šiaulių apygardos prokuratūrą, kuri galiausiai pasiūlė kreiptis į teismą. Pagaliau, kai į vietą atvyko mero pavaduotojas Sigitas Vaičius, rajono Tarybos nariai Aldona Ona Radčenko ir Dalia Skeberdienė, rajono architektų atstovė, seniūnė Renata Aleksiejienė ir visas tas vizitas buvo nušviestas spaudoje, reikalai lyg ir pajudėjo. Naujame Ariogalos generaliniame plane bus numatytas servitutinis takas. Labai abejoju, ar tai bus istorijos pabaiga, nes Derliaus gatvė nėra anklavas ir toks sprendimas gali būti ginčijamas.
Antra rajono architektės žioplystė buvo ta, jog formuojant sklypus atsirado tarp keturių valdų niekam nepriskirtas žemės plotas, kurį prižiūrėti turės seniūnija.
Pats įdomiausias dalykas, tai kaimynui K. Čepliejui suteiktas servitutas pasistatyti kopėčias remontuojant namą, nors jis to ir neprašė, nes jo namas yra keli metrai nuo tvoros.
Visos šios istorijos rodo, kad rajono architektė dirbo atsainiai ir nemačiusi situacijos vietoje. Keisčiausia, kad vieni projektuoja gatves, o kiti paverčia jas akligatviais, leisdami statyti namus ar įteisinti sklypus tiesiog ant gatvės. Todėl dabar Savivaldybė turi skirti lėšas, išperkant užgrobtą žemę, nors jei reikėtų kaltininkams pakratyti savo kišenę, tai tikriausiai to nebūtų nutikę. Juk kai nusiperki vogtą automobilį ir jį konfiskuoja, tai niekas patirtų nuostolių neatlygina. Jei užgrobei valstybinę žemę ir spėjai pasidaryti geodezinius matavimus, tai jau tavo šventa nuosavybė.
Tadas Misevičius
Labai įdomu sužinoti, kas tie panelės Kristinos kompetencijos vertintojai?
Perskaičius „Naujo ryto“ puslapyje „Raseinių šluota“ Teisučio Raseiniškio publikaciją „Pasirinkimas tarp specialisto ir lojalaus valdžiai“ nejučiomis iškilo rašiusiojo paveikslas: arogantiška, pasipūtusi, savimyla. Vienu žodžiu, narciziška asmenybė. Tikrai drįsčiau suabejoti, ar rašė vyras (kaip pasirašo). Greičiausiai tai labai susireikšminusi, vis įsivaizduojanti esanti nepakankamai įvertinta ir dėl to labai įsižeidusi, nepaliaujamai liejanti tulžį poniutė. Tuo labiau, kad esu susidūrusi su straipsnyje apverkiamąja Kristina.
Man, paprastai moteriškei, iškart kliūva sakinys: „…ne vieno K. Krikštanaitės kompetenciją žinojusiojo paraginta ir netgi jų spiriama, ryžosi į konkursą ateiti ir buvusioji vyr. architektė Kristina“. Labai įdomu, kas tie panelės Kristinos kompetencijos, aukščiausios kvalifikacijos žinovai? Iš kur išdygo tie neklystantieji „ekspertai“? Ar tik nebus viso labo dvi iš darbo atleistos – Kultūros paveldo ir Švietimo skyriaus specialistės…
Na, o jau tas panelės Kristinos šventas naivumas! Ją mat prispyrė! Bet jeigu jau tokia nekalta ir naivuolė ta panelė Kristina, tai kodėl jos niekaip nebuvo galima prispirti būti mandagia, paslaugia, patariančia ir padedančia interesantams. Niekam ne paslaptis, kad apie ją Raseinių rajone sklinda labai negražios kalbos: kaip pasistačiusi kavos puodelį prieš save, patogiai įsitaisiusi darbiniame krėsle, arogantiškai, pasipūtėliškai, kartais net akiplėšiškai atsakinėja interesantams, nesiskaito, be reikalo varinėja žmones ir kelia nerealius reikalavimus. Pavyzdžiui, paprastam lauko tualetui, kitaip sakant, kaimo lauko tupyklai suręsti reikalauja parengti detalųjį planą!
Taigi prieš paprastus žmones labai jau pūstis mėgusi rajono architektė, pati gavusi neigiamą atsakymą, negali su tuo susitaikyti, negali niekaip patikėti, kad net ir baigus magistrantūros studijas galima būti ne pačiu geriausiu specialistu. Turbūt to nesimokė magistrantūroje, o gal paskaitas praleido, ir atsirado išsilavinimo spragos… Taigi noriu paaiškinti: magistrantūros diplomas – tai tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją. Pavyzdžiui, darbuotojas gali turėti reikiamą kvalifikaciją (formalia prasme – išsilavinimą ir jį patvirtinančius diplomą ar pažymėjimą), tačiau dėl kitų aplinkybių, susijusių su profesiniais gebėjimais, gali būti pripažintas netinkamu dirbti tam tikrą darbą. Nesiraukykite iš pykčio, nes būtent šitaip jau senokai yra išaiškinęs ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas (2003.12.29, nutarimo Nr. 44).
Akivaizdu, kad kartais pyktis ir pavydas taip aptemdo sąmonę, jog žmogus nebegalvoja, ką sako, nes jį užvaldžiusi mintis, kad tik jis teisus, ir tik jis. Taip atsitiko Teisučiui Raseiniškiui, o jei tiksliau – tai panelei rajono architektei. Jai net konkurso testo užduočių atlikimo laikas kelia įtarimų. Ką jau padarysi, panele Kristina, kad atsirado sumanesnis, greitesnio mąstymo, tikslesnės orientacijos konkurentas. Reikėtų su tuo susitaikyti, o ne kaip aikštingai poniutei raukyti nosytę ir vis desperatiškai bandyti įtikinti, kad Jūs ir tik Jūs pati pati pačiausia. Deja, realybė kartais būna žiauri…
Baigdamas noriu padėkoti mūsų rajono merui Remigijui Ačui už ryžtą ir drąsą, kovojant su įsišaknijusiu ir stipriai išsiraizgiusiu Savivaldybės biurokratų klanu. Mums iš šalies labai smagu žiūrėti, kai pakutenti nepajudinamieji savivaldybės „ponai ir ponios“ gailiai verkšlena, skundžiasi spaudoje rajono žmonėms, kuriuos ką tik stumdė, vaidino nemirtinguosius, stovinčius aukščiau bent per penkis laiptus. Kartu Raseinių rajono vadovui linkime stiprybės, nes paskaitę spaudą suvokiame, kokią nelengvą užduotį sau išsikėlė. Bet prisiminkime patarlę: sunkus darbas – saldūs vaisiai. Tikime, kad po reformų Savivaldybė bus ta institucija, kurioje lauks ne tik išsilavinę (o ne mojuojantys popieriniais diplomiukais ir didybėje dėl to paskendę), kvalifikuoti,kompetentingi, bet ir kultūringi, supratingi bei paslaugūs specialistai.
Raseiniškė Aneliukė
Skaitytojo laiškas
Keli žodžiai apie panelės architektės kompetenciją
Liaudies patarlė sako: tuščia statinė garsiai skamba. Lygiai taip yra ir su buvusia rajono architekte, kuri kiekviena proga ir be jos vis giriasi magistro diplomu… Ta proga panelei K. norėčiau pasakyti tik viena: žmogų protu apdovanoja Dievulis. O aukštoji mokykla suteikia tik išsilavinimą…
Iš buvusios rajono architektės rašinių „Raseinių šluotoje“ galima spręsti (nors ji ir bando slėptis po kitomis pavardėmis), kad kai ponas Dievas dalino protelį, tai panelės K. toje eilėje nebuvo… Priešingu atveju ji dabar neeikvotų savo energijos įvairioms šmeižikiškoms rašliavoms ir abejotinų tiesų įrodinėjimui, susirastų kitą darbą ir ramiai žvelgtų į rytdieną.
Vadinasi, neužtenka turėti didelių gabumų – reikia turėti ir išminties jais pasinaudoti…
Nei Teisutis, nei Raseiniškis