Raseiniuose plyta kainuoja apie 10 litų
Arūnas DAMBRAUSKAS 
Nors kai kas Raseiniuose standartinį dviejų kambarių butą tikisi parduoti už 100 tūkst. litų ir net daugiau, tačiau specialistai tokius ketinimus laiko nerealiais ir tvirtina, kad standartinis dviejų kambarių butas yra vertas apie 60 tūkst. litų.
Nors sąlygiškai tokia kaina tarsi ir nėra labai didelė, tačiau pirkėją vis tiek nelengva rasti. Nes šiaip ar taip, 60 tūkstančių litų tikrai nemenka suma. Atvirai kalbant, ne tiek jau daug yra tokią sumą rankose laikiusių.
Žmonių pajamos tokios menkos, kad jie, be bankų pagalbos, galėtų įsigyti tik vieną kitą kvadratinį metrą, kurio užtektų nebent vidutinio dydžio šuns būdai pasistatyti.
Jei maždaug 60 kvadratinių metrų standartinis butas kainuoja 60 tūkstančių litų, tai vieno kvadratinio metro kaina yra tūkstantis litų. Žinodami, kad viename kvadratiniame metre yra maždaug 40 plytų, apskaičiuojame, jog viena plyta Raseiniuose kainuoja apie 25 litus.
Aišku tai labai sąlyginė vertė, nes kvadratinio metro vertę toli gražu sudaro ne tik plytos, bet ir daugybė sudedamųjų, kurios iš tų plytų sumūrytą būstą padaro patrauklų pirkėjui ir priverčia į nurodytą sąskaitą pervesti solidžią sumą grynųjų.
Atmeskime visas pridedamąsias vertes ir tarkime, kad viena plyta kainuoja 10 litų. Vis tiek išeitų nerealiai daug. Statybų bumo laikotarpiu, kai statybinių medžiagų buvo ieškoma net Baltarusijoje, plyta kainavo gerokai mažiau.
Žinant, kokią didelę vertę Raseiniuose turi paprasta plyta, kyla grėsmė, kad gali suaktyvėti prekyba smulkiuoju nekilnojamuoju turtu. Neturėdami ir niekaip negalėdami įsigyti stambaus nekilnojamojo turto, žmonės gali pradėti prekiauti smulkiosiomis jo dalimis – plytomis.
Niekam ne paslaptis, kad tokia prekyba dažniausiai vyksta tamsiuoju paros metu ir sandėris atliekamas pagal patikrintą formulę: ,,Ei, tu, pirk plytą, – vienišam nuošalios gatvelės praeiviui pasiūlo smulkaus nekilnojamojo turto turėtojas. Derybos paprastai nevyksta. Nuolaidos taip pat netaikomos. Plyta parduodama už tokį pinigų kiekį, kiek tuo metu pirkėjas yra užspaudęs savo piniginėje.
Tikėtina, kad ypač aktyvi prekyba smulkiuoju nekilnojamuoju turtu gali vykti miesto parke, kur renkasi alkoholio mėgėjų brolijos. Šie smulkaus nekilnojamojo turto valdytojai savo reikalus nuolat aptaria gurkšnodami žvalinančius alkoholinius gėrimus ir kiekvienam praeiviui gali būti linkę įpiršti smulkaus nekilnojamojo turto sandorį. Būtent todėl, parkelio teritorijos vengia net vaikus pasivaikščioti išvedančios auklės ir mamos.
Tikėtina, kad smulkaus nekilnojamojo turto prekyba gali susidomėti ir Vyriausybės apiplėšti pensininkai. Kadangi garbaus amžiaus senjorai yra labiau prisirišę prie tradicinių vertybių, gali būti, kad kaip nekilnojamąjį turtą jie ims pardavinėti žemės arba žvyro saujeles. Jei nepirksi – žvyras ar žemė gali atsidurti akyse. Tai būtų gana įtikinamas, sunkiai paneigiamas derybų argumentas.
Žinant tradicinį senjorų padorumą ir ribotus fizinius pajėgumus, galima tikėtis, kad už žemės ar žvyro žiupsnelį jie neprašys dešimties litų. Gal užteks varškės pakelio, kefyro, zefyro ar panašiai.
Guostis galima nebent tuo, kad apmirusi prekyba nekilnojamuoju turtu bent šiek tiek atsigaus ir tam tikra dalis sunkiai besiverčiančių žmonių susiras naują pragyvenimo šaltinį.
