Ridikėlių veislės

Ri­di­kė­liai – mėgs­ta­ma mū­sų dar­žo­vė. Ypa­tin­gi jie tuo, kad la­bai grei­tai už­de­ra, tik ket­ver­tą sa­vai­tė­lių ten­ka lauk­ti. Sė­ja­mi, kai vos dir­va pra­džiūs­ta, rau­na­mi, kai ki­tos dar­žo­vės tik dyg­ti pra­de­da… To­dėl ne­su­pran­ta­ma, ko­dėl jie mū­sų tur­guo­se to­kie bran­gūs, de­šim­ties ri­di­kė­lių ry­šu­lė­lis net li­tą kai­nuo­ja. O jo tik vien­gun­giui pa­val­gy­ti už­teks…

Ver­ti­na­mi ri­di­kė­liai už tai, kad tu­ri daug vi­ta­mi­nų, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų. Juo­se yra fer­men­tų, ku­rie ge­ri­na me­džia­gų apy­kai­tą, virš­ki­ni­mą. O per­ša­lus ar su­sir­gus kvė­pa­vi­mo ta­kų li­go­mis, ri­di­kė­lis var­to­ja­mas kaip pro­fi­lak­ti­nė prie­mo­nė. Kai vais­tai šian­dien to­kie bran­gūs, ri­di­kė­lis – it ma­žy­tis, pi­gus svei­ka­tos ka­muo­lė­lis…

Ga­jus tas ri­di­kė­lis. Jo sėk­le­lė dygs­ta esant 2-4°C tem­pe­ra­tū­rai, o glež­nas dai­ge­lis iki –3°C šal­nas pa­ke­lia. Pa­lan­kiau­sia tem­pe­ra­tū­ra ri­di­kė­liams aug­ti yra 16-20°C. Kai šil­čiau, pa­vyz­džiui, po­lie­ti­le­ni­nia­me šilt­na­my­je vi­dur­die­nį, dar ne­pa­lais­ty­ti, jie bū­na per ašt­rūs, kar­to­ko sko­nio ar kar­tais net ne­iš­au­gi­na šak­nia­vai­sio. Ne­ska­nūs, net pa­ki­tu­sios for­mos ri­di­kė­liai už­au­ga su­puo­lu­sio­je, ne­įtręš­to­je dir­vo­je ar per tan­kiai pa­sė­ti. O kaip daž­nai dėl vi­so to ap­kal­ti­na­ma sėk­le­lė…

Dar ne­pa­ty­rę dar­ži­nin­kai pei­kia sėk­lą dėl to, kad ri­di­kė­liai vi­dur­va­sa­ry­je pras­tai už­de­rė­jo – šak­nia­vai­siai lyg kem­pi­nė, jo­kio sul­tin­gu­mo. O pa­mirš­ta, jog ri­di­kė­lis – šiau­rie­tis, jam va­sa­rą per daug švie­sos ir ši­lu­mos. To­dėl ri­di­kė­lius sė­ja­me anks­ti pa­va­sa­rį ar ru­de­niop. Ta­da ir sėk­la bus ge­ra!

Dar dvi pa­pras­tas tie­sas ver­ta ži­no­ti dar­ži­nin­kui, au­gi­nan­čiam ri­di­kė­lius. Pir­ma – juos rei­kia daž­nai lais­ty­ti, o karš­tes­nė­mis die­no­mis, ypač šilt­na­my­je, net kas die­ną. Ir kad per­mirk­tų že­me­lė bent per sprin­dį. An­tra – azo­to trą­šo­mis ri­di­kė­lių pa­tar­ti­na vi­sai ne­tręš­ti. Tuo la­biau, kad jų ve­ge­ta­ci­ja trum­pa, ne­spės azo­tu pa­si­nau­do­ti. Daž­niau­siai tik veš­lią la­pi­ją iš­au­gins, bet ne šak­ne­les.

Ren­kan­tis ri­di­kė­lių veis­lę rei­kia pri­si­min­ti, jog jų ne tik sta­lui pa­puoš­ti rei­kia, bet ir so­čiai pa­sma­gu­riau­ti ga­li­mai il­ges­nį lai­ką. Tai­gi čia pa­ta­ri­mas toks. Rei­kia taip pa­si­rink­ti ri­di­kė­lių veis­les nors tris skir­tin­gas, pa­vyz­džiui, vie­ną anks­ty­vą, ku­ri už­au­ga per 18-20 die­nų, ki­tą vė­ly­ves­nę, ku­rios der­lių rau­na­me po 24-26 die­nų, tre­čią vė­ly­vą, de­ran­čią po 30-34 d. Taip vi­są mė­ne­sį tu­rė­si­me sa­vų švie­žių ri­di­kė­lių! Ne­pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis, tre­je­tą – pen­ke­tą die­ne­lių ga­li te­kti ri­di­kė­lius iš­rau­ti vė­liau, ypač jei už­mir­šo­me pa­lais­ty­ti…

Ag­rop­lė­ve­lė – anks­ty­va­jam der­liui

Dau­ge­liui da­bar ten­ka lan­ky­tis Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­ly­se. Ir ne­be­ste­bi­na tai, jog ar­tė­jant prie di­des­nio mies­to, di­džiu­liai lau­kai, ypač su nuo­ly­džiu į pie­tų pu­sę, bal­tuo­ja ap­deng­ti au­dek­lu. Tai ag­rop­lė­ve­lė ar­ba ag­ro­dan­ga, ku­ri tie­siog jau dau­giau kaip prieš de­šimt­me­tį pa­da­rė pe­rvers­mą anks­ty­vo­jo­je dar­ži­nin­kys­tė­je dau­ge­ly­je ša­lių, tik gai­la, kad ne pas mus.

Sun­ku iš­var­din­ti vi­sus šios dan­gos pri­va­lu­mus. Svar­biau­sia, kad po ja su­si­da­ręs mik­rok­li­ma­tas ska­ti­na grei­tes­nį sėk­lų su­dy­gi­mą, au­gi­mą, pa­anks­ti­na der­lių. Ag­rop­lė­ve­lė ap­sau­go nuo šal­nų, vė­jų, kru­šos, ken­kė­jų, paukš­čių. Ji ge­rai pra­lei­džia van­de­nį, orą, tad jos, lais­tant dar­žo­ves ar lie­tui ly­jant, nu­deng­ti ne­rei­kia. Tik rei­kia pri­si­min­ti, kad ir pikt­žo­lės po ag­rop­lė­ve­le grei­čiau su­bu­jo­ja…

Ag­rop­lė­ve­lė der­lių pa­anks­ti­na vi­du­ti­niš­kai 10-15 die­nų. Tai daug. Jau pir­ma sau­ja braš­kių, ry­šu­lė­lis mor­kų ar bul­vių ke­ras at­per­ka jos kai­ną. Tuo la­biau, kad šian­dien ag­rop­lė­ve­lė ne­bran­gi. An­tai vie­nas met­ras 160 cm plo­čio plė­ve­lės kai­nuo­ja tik ke­lias­de­šimt cen­tų, o vie­nas kvad­ra­tas dar ma­žiau. Ži­no­da­mi, kad ją ga­li­me nau­do­ti 3-4 me­tus, tai iš­ties ne­daug.

Šei­mos dar­že pra­džio­je plė­ve­le ap­den­gia­me anks­ty­vų­jų dar­žo­vių lys­vę, ko­pūs­tų ar prie­sko­ni­nių dar­žo­vių dai­gy­nė­lį, anks­ty­vą­sias bul­ves, braš­kes. Vė­liau ją ga­li­me pe­rkel­ti ant agur­kų ar ki­tų ši­lu­ma­mė­gių dar­žo­vių. Leng­va tai pa­da­ry­ti, tik ke­lių mi­nu­čių pri­reiks, juk tos dan­gos kvad­ra­ti­nis met­ras vos ap­ie 20 gra­mų sve­ria. Svar­biau­sia – ne­vė­lin­ki­me ją už­deng­ti. Braš­kėms rei­kia jau tirps­tant snie­gui, anks­ty­vo­sioms dar­žo­vėms – tik jas pa­sė­jus ar pa­so­di­nus.

Kaip mi­nė­ta, šal­nų pa­vo­jus dar­žo­vėms žy­miai ma­žes­nis ag­rop­lė­ve­le ap­deng­to­se lys­vė­se. Ver­ta prisiminti, ko­kias nei­gia­mas tem­pe­ra­tū­ras ga­li iš­kęs­ti skir­tin­gos dar­žo­vės. An­tai, ko­pūs­ti­nės dar­žo­vės pa­ken­čia iki -3°C, pu­pe­lės -1,5°C šal­nas. Tuo tar­pu agur­kų, po­mi­do­rų, mo­liū­gi­nių dar­žo­vių dai­ge­liai vos iš­gy­ve­na -0,5°C šal­ne­les. O gi po ag­rop­lė­ve­le vis ke­liais laips­niais šil­čiau…