Rimvydas Andruškevičius

Viktoras VITKUS

Savaitraščio „Alio, Raseiniai“ Nr. 36 (2011-09-36) rašėme apie bajorų Andruškevičių giminę iki XVIII a. pabaigos. Šiandien pateikiame pokalbį su Rimvydu Andruškevičiumi, gyvenančiu nuošalioje sodyboje ant vaizdingo Delfino tvenkinio kranto, Bakaičių kaime, Girkalnio seniūnijoje.  

  – Gerbiamas Rimvydai, kada ir kur gimėte, kur mokėtės?     

–  Gimiau 1938 m. Panevėžyje. Kai man buvo šešeri, kartu su šeima pasitraukėme į Vokietiją, kur ir pradėjau mokytis.  

 – Gal grįžkime prie prisiminimų apie Lietuvą. Kur gyvenote iki persikėlimo į Panevėžį?   

 – Mūsų šeima nebuvo labai turtinga. Daug padėjo senelis, kuris dirbo kasyklose prie Minsko. Jis turėjo brigadą ir sugebėjo daug uždirbti. Taip buvo nupirktas namas netoli Vaiguvos, Kelmės rajone. Šeimoje buvo septyni broliai, todėl kalbėti apie didelius turtus netenka.   

– Kas privertė šeimą trauktis į Vokietiją?   

  – Tėvas Vytautas Andruškevičius, Lietuvos karininkas, buvo nerami asmenybė, net nesėkmingai dalyvavo vadinamajame „leitenantų puče“. Už tai jam ir kitiems karininkams buvo atimti laipsniai, taikytos kitos nuobaudos. Vėliau tėvui leitenanto laipsnis buvo sugrąžintas, sako, per pažintis. Jis artimai draugavo su pulkininku Vidugiriu. Atėjus rusams buvo priverstas tarnauti sovietų armijoje, tačiau jiems besitraukiant, dar su dviem leitenantais pabėgo. Apskritai sunku pasakyti, kodėl jaunesnieji karininkai nesulaukė tokios tragiškos lemties kaip vyresnieji. Pabėgęs iš sovietų armijos, slapstėsi su draugais kažkur pelkėse. Tėvas pasitaikius progai emigravo pirmas. Mums po dviejų metų teko trauktis per Kaliningradą, Dancingą bei kitus miestus.   

  – Kokia buvo nuolatinė gyvenamoji vieta?     

  – Nuolatinės vietos nebuvo. Kaip ir visi pabėgėliai, buvome patalpinti į specialiąsias stovyklas. 1949 m. persikėlėme į Angliją, nes tėvas ten gavo darbą ir galėjo pasiimti mus. Pradžioje gyvenome taip pat specialiosiose stovyklose, apleistose kareivinėse. Ten ir pradėjau mokslus, nes buvo privaloma išmokti angliškai. Noriu pažymėti, kad ten, emigracijoje, nelemtose stovyklose, mes gebėjome geriau išlaikyti lietuvybę, nei kai kurie čia likę.     

  – Kada pradėjote dirbti?     

 – Labai anksti pradėjau dirbti metalo gamykloje, sąlygos buvo sunkios, todėl netrukus perėjau į kasyklas. Ten darbo sąlygos taip pat buvo sunkios, bet vieną kartą per savaitę turėjau galimybę lankyti koledžą. Kaip visus jaunus žmones, mane traukė romantika, nuotykiai. Po įvairių klajonių atsidūriau laivyne. – Kada susidomėjote naro specialybe?    

 – Iki tol dar reikėjo ilgokai dirbti. Plaukiojau įvairiais laivais, aplankiau daug šalių, daugiausiai apie Viduržemio jūrą. Būdamas apie 30, metų išlaikiau kursus ir tapau naru. Darbas tikrai nebuvo lengvas, teko nuo jūros dugno rinkti sprogmenis: dažniausiai likusias fosforines bombas, įvairias nuolaužas ir panašiai. Dar įrengėme bazę branduoliniams pavandeniniams laivams.  

 – Palikote naro darbą, kur toliau pasuko likimo keliai?        

 – Pietų Prancūzijoje pas vieną turtuolį teko prižiūrėti 15-20 m ilgio jachtą, ja keliauti į Maltą ir atgal. Vėliau ir aš turėjau jachtą, Prancūzijoje namą, Anglijoje pabą (alaus barą).     

 – Kodėl grįžote atgal į Lietuvą?

  – Angliją užplūdo atvykėliai iš įvairių šalių, ypač iš Afrikos. Gyvensenos patrauklumas išnyko. Atgal grįžti į Angliją nebenoriu. Lietuvoje netrukus apsigyvens ir mano žmona. Dabar ji priversta kas antrą savaitę važinėti į Lietuvą, nuvykstuir aš į Angliją.     

 – Tėvas buvo karininkas, vienas dėdė – pamėgo žemės ūkį. Ką galite pasakyti apie antrąjį dėdę?
  –  2010-09-24 Kostas Andruškevičius sulaukė 100 metų. Jis pasižymėjo kaip Montrealio visuomenės veikėjas. Sveikinimus jam atsiuntė Kanados ministras pirmininkas S. Harper, britų Kolumbijos premjeras G. Campbell bei Vankuverio miesto burmistras. Jau treji metai
dėdė gyvena pas savo dukrą Andruškevičiūtę – Patterson Vankuveryje, britų Kolumbijoje. Jis yra stiprios sveikatos, šviesios atminties. Kasdieninis dviejų valandų pasivaikščiojimas ir skaitymas (skaito per specialų aparatą) padeda išlaikyti fizines ir protines galias. Mėgsta klausytis klasikinės muzikos ir bendrauti su kitais vyresnio amžiaus lietuviais.    
 

–  Kokie jūsų santykiai su kitomis giminėmis?    

 – Giminių turiu Kelmėje. Santykiai būtų gal ir geresni, jeigu būtų tinkamai išspręstas paveldėjimo klausimas (paveldėta žemės bei miško), tačiau dalybose pritrūko sąžiningumo.        

  – Ačiū už pokalbį.