Rudenį šaltesnis oras, visi buriasi į poras

Auksė PLUŠČIAUSKĖ
aukseja@gmail.com

Anksčiau buvo sakoma, kad ruduo – vestuvių metas, nes žmonės, ypač kaime, vestuves dažniausiai keldavo tada, kai būdavo baigti rudens darbai. Kadangi jau atėjo ruduo, apie vestuvių papročius susitikome pasikalbėti su dr. Daiva Šeškauskaite-Skalsa – dainų atlikėja, muzikante, lektore, apeigų vedėja, renginių organizatore. Pasak D. Šeškauskaitės, šiuolaikinės jaunuolių poros vis dažniau nori tuoktuvių ceremonijos pagal senovines vestuvių apeigas, nes nori būti arčiau gamtos.
„Mes esame lietuviai ir į tą sąvoką įeina daug genčių. Jų amžius – 14 tūkst. metų, kai pradėjo tirpti ledynai. Žalgirio mūšis yra atsvara, kai prasideda Lietuva.
Mes, kaip tauta, turime savo papročius, savo Dievą. Aš Dievu vadinu gamtą ir viskas, kas aplink mane, yra dieviška. Žmonės džiaugėsi saule, mėnuliu, nes neturėjo šviesos ir tai buvo vieninteliai šviesos šaltiniai. Lietuvių tradicijos susijusios su gamta, nes žmonės gyveno miškuose, pelkėtose vietovėse. Žmogus gamtą gerbė. Viskas buvo dieviška – valgyti darydavo ir Dievui, ir sau, su Dievo pagalba viskas sekdavosi.

Apie senovinius vestuvių papročius žinome iš rašytinių šaltinių, kuriuos dažniausiai rašė svetimšaliai keliautojai. Štai vienas keliautojas rašo: „Mačiau lietuvių vestuves. Jaunieji apėjo aplink ąžuolą, suvalgė vištą, sudaužė uzboną ir nuėjo gulti.“ Išsamiausiai papročius aprašė istorikas Matas Pretorijus 17 a.
Pagal rašytinius šaltinius, anksčiau lietuviai labai lengvai vesdavo, labai lengvai ir skirdavosi. Iki 16 a. lietuvių šeimose buvo trys žmonos – buvo tokie įstatymai. Apie tai dabar nekalbama, nes tokia santuoka neatitinka krikščionybės kanonų.
Senovinės vestuvės vykdavo lauke, kad Dievas Saulė greičiau palaimintų jaunuosius. Pas mus iki 19 a. pabaigos vestuvės buvo viso kaimo vestuvės ir jose buvo labai svarbi hierarchija. Prieš daugelį metų kaip muzikantė dalyvavau kaimo vestuvėse. Jos vyko gryčioje, o mes, muzikantai, buvome pasodinti lauke ir mums liepė groti. Mes manėme, kad muzikantai turi būti viduje, tačiau, pasirodo, tą vietą reikėjo užsitarnauti. Pradėjome groti, padainavome jaunajai, pabroliams ir mus pakvietė ateiti arčiau, o galiausiai sėdėjome prie jaunųjų. Turi įsiprašyti į vestuves, atrasti su jaunaisiais ryšį. Vestuvėse būdavo dainuotojos – jeigu jos gerai dainuodavo, gaudavo valgyti.

Pagal rašytinius šaltinius, buvo daug nevedusių lietuvių. O iš tikro buvo taip: jeigu jaunieji ateidavo tuoktis į bažnyčią, jie būdavo vedę, jeigu nueidavo tuoktis pas krivį ar kaimo seniūną, tokia santuoka buvo laikoma negaliojančia“, – apie senovės vestuves pasakojo pašnekovė.

Vestuvių apeigų centre – ugnis
Tradicinės lietuviškos vestuvės su visais papročiais kaimuose trukdavo savaitę. D. Šeškauskaitė jaunųjų porai vesdama senovines vestuvių apeigas laikosi visų papročių, tik, aišku, jos trunka daug trumpiau.
„Kaip ir visų tautų, taip ir lietuvių, visų apeigų centre yra ugnis – graikų, iranėnų, afrikiečių visos šventės prasideda su ugnimi. Vestuvių apeigų metu jaunieji sutinkami su ugnimi, tėvai perduoda jaunai šeimai ugnį. Būdavo mergvakaris, bernvakaris, sužadėtuvės, sutartuvės. Mes su jaunaisiais taip pat nupiname mergvakario vainikus. Vainikai buvo svarbiausias dalykas, jie simbolizavo žiedus. Senovėje lietuviai metalo neturėjo, turėjo tik pelkių rūdą ir jos reikėjo labai daug išsijoti, kad gautum mažyčius gabaliukus metalo. Taigi žiedus atitiko vainikai ir jaunieji jais pasikeisdavo. Vainikų užsidėjimas simbolizavo jaunų žmonių susitarimą pasikeisti energetika. Vienodos apeigos su vainikais būdavo ir vyrui, ir moteriai – vainiko nukritimas, vainiko praradimas.

Labai svarbus buvo protėvių pagerbimas. Mūsų protėviai mus laiko ir veda į priekį. Ir mūsų nebūtų be protėvių. Santuokoje žmonės ateina iš skirtingų polių ir turi susijungti su kita gimine. Pagerbiant protėvius aukojama ir valgoma žuvis. Po to aukojamos vaškinės statulėlės, kad naujoje šeimoje būtų vaikų, kad būtų kam perduoti turtą. Turėsi pasekėjų, vaikų ir kažkam perduosi save. Tuokdamasis perduodi kitam žmogui, kitai giminei visa, ką turi – dvasią, intelektą, nes tai tikrasis turtas. Jeigu anksčiau susituokusieji per vestuvių apeigas nepagerbė savo protėvių, jeigu šeimoje kyla pykčiai, nevėlu tai padaryti ir dabar – užsitieskite stalą staltiese, nes tai jau yra apeiga, ir aukokite žuvį.
Po protėvių pagerbimo dalinama duona. Labai svarbu, kad būtų geras derlius, nes jeigu nebus derliaus, šeima neturės ką valgyti. Toks dalinimasis duona, medumi, sūriu buvo ir kaimuose vykusiose vestuvėse – žmonės dalinosi maistu, ką turėjo, tą dėjo ant stalo.
Paskutinis apeigų etapas – marčios įvedimas, kai ji nusiima vainiką ir dedamas nuometas. Kartais šiuolaikinės merginos nenori dėtis nuometo, kad nesugadintų šukuosenos, tada pasakau, kad atsisakiusios nuometo jos neįeis į giminę. Nors tai simbolinis dalykas, jis reiškia labai daug. Moteris su nuometu gauna raktus nuo visų namų, nuometo užsidėjimas lyg paraiška: „Noriu gauti visus raktus.“
Po vainiko nuėmimo vyrui uždedama kailinė kepurė.
Visi jaunieji norėjo, kad pirmagimis būtų berniukas, todėl nuotaka gaudavo simbolinių dalykų, pavyzdžiui, duonos kampelį.
Vestuvių apeigų metu labai svarbus buvo ratas – kiekviena apeiga ėjo aplink aukurą. Ugnis dažniausiai būdavo lauke, nes žmonės labai ilgai gyveno žeminėse. Vėliau buvo židinys, aplink kurį eidavo atsisveikindama jaunoji. Kai atsirado krosnis, tada apeidavo stalą. Ėjimas ratu buvo vadinamas „aplinkiniu“, tad visi veiksmai lydėdavo „aplinkinį“ – tai buvo lyg apeigos užtvirtinimas. Po aplinkinio būdavo užgėrimas – dar vienas sandorio užtvirtinimas“, – apie vestuvių papročius žurnalistams pasakojo D. Šeškauskaitė.

Vestuvinių sodų ir dovanų prasmė
Pašnekovės namuose akį patraukė dar nebaigti gaminti šiaudiniai sodai ir kalba pakrypo apie sodų reikšmę vestuvėse.
„Vestuvinių sodų prasmių yra labai daug. Žmonės neturėjo užuolaidų, todėl šiaudiniai sodai ar pynimai iš šiaudų buvo puošmena. Vestuvinis sodas buvo kaip moters simbolinė prasmė ir jos esybė. Viskas sukosi aplink moterį. Ji ateina į giminę jau turėdama kažkokią vietą, jaunoji marti turėjo sudaryti sąjungą su kitomis marčiomis. Taip pat ji per trejus metus turėjo pagimdyti. Jeigu jauna marti per penkerius metus nepagimdydavo, ją galėjo grąžinti tėvams. Tad vestuvinis sodas buvo kaip linkėjimas būti pilnai ir vestuvinis sodas turėjo būti pilnas. Jei padovanosi tuščią sodą, piršlys išvarytų iš vestuvių. Piršlys tvarkydavo visą vestuvių eigą, jis matė visus raganius, burtininkus ir turėjo sugebėti juos atmušti, kad šie neužburtų jaunųjų. Sodas buvo keturių kampų, nes moteris valdo visus namų kampus, jo viršus ir apačia simbolizavo dangų ir požemius, o paukščiai sodo viduje – vaikų sielas.
Kai moteris mirdavo, sodą įdėdavo į duobę ar sudegindavo kartu su ja – lietuviai labai ilgai degino mirusiuosius.

Kartais vestuvėse virš jaunųjų galvų buvo kabinama eglės šaka su pritvirtintais obuoliais, simbolizuojančiais vaisingumą. Piršlys ant šakos ar sodo turėdavo užmesti jaunojo kepurę ir tai reiškė, kad jaunasis tikrai gavo žmoną.
Obuoliai, kaip vaisingumo simbolis, apdainuoti ir liaudies dainose. Mergelė kviečia bernelį: „Tu ateik pas mane į klėtį, / tu nieko neveiksi, tik skarą suliesi, po sodą vaikščiosi ir obuolėlius skinsi“, – žiniomis apie vestuvių simbolių prasmę dalijosi D. Šeškauskaitė.
Pasak apeigų vedėjos, labai svarbus momentas buvo jaunosios pervažiavimas iš tėvų į vyro namus: „Pervažiavimo momentas jaunajai buvo kelionė tarp mirties ir gyvybės. Ji atsisveikino su savo tėvais, kurių apsaugą turėjo, važiuojant per kaimą ją galėjo užburti, o kai atvažiuodavo į vyro namus, ją apsaugodavo naujoji giminė.
Labai svarbios buvo ir dovanos – kuo daugiau dovanų gaudavo, tuo turtingesnė būdavo nuotaka. Jeigu ji turėdavo mažai kraičio, tai į skrynią akmenį įdėdavo, kad kraitnešiams būtų sunkiau nešti. Dovaną mergina gaudavo iš mamos, tai paprastai būdavo duknos, pagalvės, lininiai dalykai. Mamos dovanos buvo vadinamos kraičiu. Pasogą sudarydavo pinigai, karvės, kiaulės, dar anksčiau – gintaras ir kiaunių kailiai. Įdomu tai, kad pirmiausia į jaunojo namus atvesdavo gyvulius, tik vėliau jaunoji atvažiuodavo. Taip norėdavo patikrinti, ar gyvuliai neskolinti.
Jaunosios tėvai neidavo į žento pusę, pas jaunąjį merginą lydėdavo sesuo, svočios, kurių būdavo septynios, kartais ir aštuonios. Ją galėjo palydėti piršlys, tačiau jis grįždavo. Jaunoji dalindavo dovanas ir savo, ir kitai giminei, paprastai tai būdavo juostelės, pirštinės, kojinės. Jaunajai draugės, tetos dovanodavo stuomenis – lininius audinius. Jaunoji, važiuodama į vyro namus, išmesdavo iš vežimo stuomenį, kad kelionė būtų sėkminga. Vyro pusėje ją sutikdavo dieveris – vyro brolis, kuriam jaunoji marti duodavo dovaną.
Jaunuosius pasitikdavo ir anyta, kuriai jaunoji pabučiuodavo rankas. Po tokių sutiktuvių jaunuosius vesdavo gulti, prieš tai dar atnešdavo alaus ir duonos. Jaunieji iš nuotakos į jaunikio pusę visada važiuodavo naktį, kad niekas neužburtų, netrukdytų.
Dar įdomus dalykas, kai marti ateidavo į kitą giminę, jai reikėdavo užsitarnauti anytos pasitikėjimą, nes kartais būdavo ir keturios, ir penkios marčios. Kai anyta visai nepaeidavo, raktus atiduodavo pasirinktai marčiai.
Jauna šeima paprastai gyvendavo atskiroje klėtyje ir dirbdavo visus ūkio darbus. Kai tėvai nebegalėdavo dirbti ūkyje, jiems ateidavo karšinimo amžius – senatvė. Iš karšinčių nebesitikima, kad jie dirbs. Jaunieji sakydavo, kad seni tėvai tik vaikus prižiūrės, ugnį pakurstys. Su vaikais tėvai susitardavo, kad šie duos jiems kambarį, duos geležinę karvę. Geležinė karvė reiškė, kad seni tėvai galės karvę naudoti savo reikmėms, jaunieji negalės jos parduoti – ji nemainoma ir neparduodama.“

Iš Bulgarijos – aukso medalis
Neseniai D. Šeškauskaitė dalyvavo Bulgarijoje vykusiame Pasaulio folkloro festivalyje, iš ten parsivežė aukso medalį. Paprašėme pašnekovės trumpai pasidalinti įspūdžiais iš šio renginio.
„Pasaulio folkloro festivalis kasmet vyksta vis kitoje šalyje. Tokiame renginyje dalyvavau pirmą kartą. Dalyvavau viena, pasirodymo metu reikėjo gyvai dainuoti tradicines dainas. Jas buvo galima keisti, vieną dainą pakeičiau. Festivalis vyko rugpjūtį, o gegužę jau buvo suderinta visa programa. Aš savo grupėje turėjau 3 pasirodymus, visuose dainavau po 3 dainas.
Labai norėjau dainuoti su archajiškais drabužiais, tačiau bijojau, kad muitinėje neatimtų žalvarinių papuošalų. Taip pat norėjau pasiimti kankles, tačiau joms reikėjo pirkti atskirą lėktuvo bilietą ir reikalingas geras įgarsinimas, kad jos skambėtų. Pabijojau, kad nebus įgarsinimo ir negalėsiu jomis groti.
Labai norėjau šiame festivalyje laimėti, nes dainuoju seniai ir tradiciškai, turiu savo balsą. Mano sena svajonė buvo dainuoti amfiteatre ir ji išsipildė“, – įspūdžiais iš festivalio pasidalino
D. Šeškauskaitė, linkėdama mūsų skaitytojams, kad ir jų svajonės pildytųsi.

Keletas tradicinių vestuvių papročių
Veikaluose apie vestuvių papročius užsimenama apie mūsų pašnekovės nepaminėtus papročius.
Jaunosios ieškojimas. Jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus dažnai nuotaka būdavo slepiama. Kamaroje arba tolimesniame kambaryje vyrai ant aukštų karčių iškeldavo 2–3 susiūtas paklodes ir už jų nuvesdavo jaunąją su pamergėmis, kad merginų visiškai nesimatytų. Tuomet piršlys su jaunikiu apžiūrėdavo pamergių ir jaunosios plaštakas ir bandydavo atpažinti nuotaką.
Rūtų įteikimas vyrams. Prieš važiuojant į bažnyčią jaunosios motina jaunikiui, visiems pabroliams, piršliui ir muzikantams įteikdavo mažas skareles su rūtos šakele. Tai daryta, kad kelias iki bažnyčios būtų laimingas. Skareles saugodavo kaip vestuvinę dovaną, prisiminimą.
Bažnyčioje. Paprastai jaunieji žengia link altoriaus kartu – tai jų bendros gyvenimo kelionės ženklas. Tačiau anksčiau jaunieji iki altoriaus ateidavo atskirai, kiekvienas su savo palyda – jaunoji su pamergėmis ir svočia, o jaunasis – su pabroliais. Abu pulkai eidavo vienu metu šoninėmis bažnyčios navomis susikabinę po du arba tris – kiek leisdavo navos plotis. Jei bažnyčia būdavo maža, eidavo viduriniąja nava. Vieną šalia kito jaunuosius pastatydavo svočia. Ji patiesdavo naują baltą rank­šluostį arba drobės stuomenį ir ant jo atvesdavo jaunuosius. Drobės gabalas ar rankšluostis buvo paliekamas kunigui.
Jaunųjų sutikimas. Laukdami jaunųjų svečiai kieme ant aukštos karties iškeldavo dervuotą ratą ir jį uždegdavo, kad jaunieji nepasiklystų, kad kelias namo būtų šviesus. O prie vartų ir namo durų sustatydavo žibintus. Juos skobdavo iš raudonų ir baltų burokų, o į vidų įstatydavo žvakelę.
Jaunųjų guldymas. Jaunųjų lovą paprastai išpirkdavo nuotakos pusė. Tuomet lovą paklodavo naujai apvilkta patalyne ir joje paguldydavo suvystytą lėlę, kad guolis būtų vaisingas. Po pagalve buvo dedamas duonos kepalas, kad jaunieji visą gyvenimą būtų turtingi ir duonos nepritrūktų. Jaunuosius gulti palydėdavo svočia.
Keltuvės. Jaunuosius keldavo visas pulkas. Prie klėties, kur šie miegodavo, durų atsinešdavo nekultų javų ir kuldavo juos spragilais, skambindavo metaliniais puodais, tauškėdavo medinėm kultuvėm į jaunavedžių duris. Jaunieji, norėdami atsikratyti triukšmautojų, turėdavo išsipirkti.
Prieš sėdant prie stalo jaunieji nusiprausdavo šulinio vandeniu.
Jaunamartei perduodamas šeimininkavimas. Paprastai antrąją vestuvių dieną anyta marčiai įteikdavo žarsteklį ir samtį sakydama „Tai tu, martele, dabar šeimininkė.“
Seni daiktai naujam gyvenimui. Besibaigiant vestuvėms kaimynai jauniesiems sunešdavo įvairius senus, nebereikalingus, sulūžusius ūkio padargus ir senus, nebenaudojamus buities daiktus – „naujo gyvenimo pradžiai“.

Projektas „Pasaulis keičiasi – tradicijos lieka tos pačios“