Rudenį šaltesnis oras, visi buriasi į poras
AuksÄ— PLUÅ ÄŒIAUSKÄ–
aukseja@gmail.com
AnksÄiau buvo sakoma, kad ruduo – vestuvių metas, nes žmonÄ—s, ypaÄ kaime, vestuves dažniausiai keldavo tada, kai bÅ«davo baigti rudens darbai. Kadangi jau atÄ—jo ruduo, apie vestuvių paproÄius susitikome pasikalbÄ—ti su dr. Daiva Å eÅ¡kauskaite-Skalsa – dainų atlikÄ—ja, muzikante, lektore, apeigų vedÄ—ja, renginių organizatore. Pasak D. Å eÅ¡kauskaitÄ—s, Å¡iuolaikinÄ—s jaunuolių poros vis dažniau nori tuoktuvių ceremonijos pagal senovines vestuvių apeigas, nes nori bÅ«ti arÄiau gamtos.
„Mes esame lietuviai ir į tÄ… sÄ…vokÄ… įeina daug genÄių. Jų amžius – 14 tÅ«kst. metų, kai pradÄ—jo tirpti ledynai. Žalgirio mÅ«Å¡is yra atsvara, kai prasideda Lietuva.
Mes, kaip tauta, turime savo paproÄius, savo DievÄ…. AÅ¡ Dievu vadinu gamtÄ… ir viskas, kas aplink mane, yra dieviÅ¡ka. ŽmonÄ—s džiaugÄ—si saule, mÄ—nuliu, nes neturÄ—jo Å¡viesos ir tai buvo vieninteliai Å¡viesos Å¡altiniai. Lietuvių tradicijos susijusios su gamta, nes žmonÄ—s gyveno miÅ¡kuose, pelkÄ—tose vietovÄ—se. Žmogus gamtÄ… gerbÄ—. Viskas buvo dieviÅ¡ka – valgyti darydavo ir Dievui, ir sau, su Dievo pagalba viskas sekdavosi.
Apie senovinius vestuvių paproÄius žinome iÅ¡ raÅ¡ytinių Å¡altinių, kuriuos dažniausiai raÅ¡Ä— svetimÅ¡aliai keliautojai. Å tai vienas keliautojas raÅ¡o: „MaÄiau lietuvių vestuves. Jaunieji apÄ—jo aplink ąžuolÄ…, suvalgÄ— viÅ¡tÄ…, sudaužė uzbonÄ… ir nuÄ—jo gulti.“ IÅ¡samiausiai paproÄius apraÅ¡Ä— istorikas Matas Pretorijus 17 a.
Pagal raÅ¡ytinius Å¡altinius, anksÄiau lietuviai labai lengvai vesdavo, labai lengvai ir skirdavosi. Iki 16 a. lietuvių Å¡eimose buvo trys žmonos – buvo tokie įstatymai. Apie tai dabar nekalbama, nes tokia santuoka neatitinka krikÅ¡ÄionybÄ—s kanonų.
SenovinÄ—s vestuvÄ—s vykdavo lauke, kad Dievas SaulÄ— greiÄiau palaimintų jaunuosius. Pas mus iki 19 a. pabaigos vestuvÄ—s buvo viso kaimo vestuvÄ—s ir jose buvo labai svarbi hierarchija. PrieÅ¡ daugelį metų kaip muzikantÄ— dalyvavau kaimo vestuvÄ—se. Jos vyko gryÄioje, o mes, muzikantai, buvome pasodinti lauke ir mums liepÄ— groti. Mes manÄ—me, kad muzikantai turi bÅ«ti viduje, taÄiau, pasirodo, tÄ… vietÄ… reikÄ—jo užsitarnauti. PradÄ—jome groti, padainavome jaunajai, pabroliams ir mus pakvietÄ— ateiti arÄiau, o galiausiai sÄ—dÄ—jome prie jaunųjų. Turi įsipraÅ¡yti į vestuves, atrasti su jaunaisiais ryšį. VestuvÄ—se bÅ«davo dainuotojos – jeigu jos gerai dainuodavo, gaudavo valgyti.
Pagal raÅ¡ytinius Å¡altinius, buvo daug nevedusių lietuvių. O iÅ¡ tikro buvo taip: jeigu jaunieji ateidavo tuoktis į bažnyÄiÄ…, jie bÅ«davo vedÄ™, jeigu nueidavo tuoktis pas krivį ar kaimo seniÅ«nÄ…, tokia santuoka buvo laikoma negaliojanÄia“, – apie senovÄ—s vestuves pasakojo paÅ¡nekovÄ—.
Vestuvių apeigų centre – ugnis
TradicinÄ—s lietuviÅ¡kos vestuvÄ—s su visais paproÄiais kaimuose trukdavo savaitÄ™. D. Å eÅ¡kauskaitÄ— jaunųjų porai vesdama senovines vestuvių apeigas laikosi visų paproÄių, tik, aiÅ¡ku, jos trunka daug trumpiau.
„Kaip ir visų tautų, taip ir lietuvių, visų apeigų centre yra ugnis – graikų, iranÄ—nų, afrikieÄių visos Å¡ventÄ—s prasideda su ugnimi. Vestuvių apeigų metu jaunieji sutinkami su ugnimi, tÄ—vai perduoda jaunai Å¡eimai ugnį. BÅ«davo mergvakaris, bernvakaris, sužadÄ—tuvÄ—s, sutartuvÄ—s. Mes su jaunaisiais taip pat nupiname mergvakario vainikus. Vainikai buvo svarbiausias dalykas, jie simbolizavo žiedus. SenovÄ—je lietuviai metalo neturÄ—jo, turÄ—jo tik pelkių rÅ«dÄ… ir jos reikÄ—jo labai daug iÅ¡sijoti, kad gautum mažyÄius gabaliukus metalo. Taigi žiedus atitiko vainikai ir jaunieji jais pasikeisdavo. Vainikų užsidÄ—jimas simbolizavo jaunų žmonių susitarimÄ… pasikeisti energetika. Vienodos apeigos su vainikais bÅ«davo ir vyrui, ir moteriai – vainiko nukritimas, vainiko praradimas.
Labai svarbus buvo protÄ—vių pagerbimas. MÅ«sų protÄ—viai mus laiko ir veda į priekį. Ir mÅ«sų nebÅ«tų be protÄ—vių. Santuokoje žmonÄ—s ateina iÅ¡ skirtingų polių ir turi susijungti su kita gimine. Pagerbiant protÄ—vius aukojama ir valgoma žuvis. Po to aukojamos vaÅ¡kinÄ—s statulÄ—lÄ—s, kad naujoje Å¡eimoje bÅ«tų vaikų, kad bÅ«tų kam perduoti turtÄ…. TurÄ—si pasekÄ—jų, vaikų ir kažkam perduosi save. Tuokdamasis perduodi kitam žmogui, kitai giminei visa, kÄ… turi – dvasiÄ…, intelektÄ…, nes tai tikrasis turtas. Jeigu anksÄiau susituokusieji per vestuvių apeigas nepagerbÄ— savo protÄ—vių, jeigu Å¡eimoje kyla pykÄiai, nevÄ—lu tai padaryti ir dabar – užsitieskite stalÄ… staltiese, nes tai jau yra apeiga, ir aukokite žuvį.
Po protėvių pagerbimo dalinama duona. Labai svarbu, kad būtų geras derlius, nes jeigu nebus derliaus, šeima neturės ką valgyti. Toks dalinimasis duona, medumi, sūriu buvo ir kaimuose vykusiose vestuvėse – žmonės dalinosi maistu, ką turėjo, tą dėjo ant stalo.
Paskutinis apeigų etapas – marÄios įvedimas, kai ji nusiima vainikÄ… ir dedamas nuometas. Kartais Å¡iuolaikinÄ—s merginos nenori dÄ—tis nuometo, kad nesugadintų Å¡ukuosenos, tada pasakau, kad atsisakiusios nuometo jos neįeis į giminÄ™. Nors tai simbolinis dalykas, jis reiÅ¡kia labai daug. Moteris su nuometu gauna raktus nuo visų namų, nuometo užsidÄ—jimas lyg paraiÅ¡ka: „Noriu gauti visus raktus.“
Po vainiko nuėmimo vyrui uždedama kailinė kepurė.
Visi jaunieji norėjo, kad pirmagimis būtų berniukas, todėl nuotaka gaudavo simbolinių dalykų, pavyzdžiui, duonos kampelį.
Vestuvių apeigų metu labai svarbus buvo ratas – kiekviena apeiga Ä—jo aplink aukurÄ…. Ugnis dažniausiai bÅ«davo lauke, nes žmonÄ—s labai ilgai gyveno žeminÄ—se. VÄ—liau buvo židinys, aplink kurį eidavo atsisveikindama jaunoji. Kai atsirado krosnis, tada apeidavo stalÄ…. Ä–jimas ratu buvo vadinamas „aplinkiniu“, tad visi veiksmai lydÄ—davo „aplinkinį“ – tai buvo lyg apeigos užtvirtinimas. Po aplinkinio bÅ«davo užgÄ—rimas – dar vienas sandorio užtvirtinimas“, – apie vestuvių paproÄius žurnalistams pasakojo D. Å eÅ¡kauskaitÄ—.
Vestuvinių sodų ir dovanų prasmė
Pašnekovės namuose akį patraukė dar nebaigti gaminti šiaudiniai sodai ir kalba pakrypo apie sodų reikšmę vestuvėse.
„Vestuvinių sodų prasmių yra labai daug. ŽmonÄ—s neturÄ—jo užuolaidų, todÄ—l Å¡iaudiniai sodai ar pynimai iÅ¡ Å¡iaudų buvo puoÅ¡mena. Vestuvinis sodas buvo kaip moters simbolinÄ— prasmÄ— ir jos esybÄ—. Viskas sukosi aplink moterį. Ji ateina į giminÄ™ jau turÄ—dama kažkokiÄ… vietÄ…, jaunoji marti turÄ—jo sudaryti sÄ…jungÄ… su kitomis marÄiomis. Taip pat ji per trejus metus turÄ—jo pagimdyti. Jeigu jauna marti per penkerius metus nepagimdydavo, jÄ… galÄ—jo grąžinti tÄ—vams. Tad vestuvinis sodas buvo kaip linkÄ—jimas bÅ«ti pilnai ir vestuvinis sodas turÄ—jo bÅ«ti pilnas. Jei padovanosi tuÅ¡ÄiÄ… sodÄ…, pirÅ¡lys iÅ¡varytų iÅ¡ vestuvių. PirÅ¡lys tvarkydavo visÄ… vestuvių eigÄ…, jis matÄ— visus raganius, burtininkus ir turÄ—jo sugebÄ—ti juos atmuÅ¡ti, kad Å¡ie neužburtų jaunųjų. Sodas buvo keturių kampų, nes moteris valdo visus namų kampus, jo virÅ¡us ir apaÄia simbolizavo dangų ir požemius, o paukÅ¡Äiai sodo viduje – vaikų sielas.
Kai moteris mirdavo, sodą įdėdavo į duobę ar sudegindavo kartu su ja – lietuviai labai ilgai degino mirusiuosius.
Kartais vestuvÄ—se virÅ¡ jaunųjų galvų buvo kabinama eglÄ—s Å¡aka su pritvirtintais obuoliais, simbolizuojanÄiais vaisingumÄ…. PirÅ¡lys ant Å¡akos ar sodo turÄ—davo užmesti jaunojo kepurÄ™ ir tai reiÅ¡kÄ—, kad jaunasis tikrai gavo žmonÄ….
Obuoliai, kaip vaisingumo simbolis, apdainuoti ir liaudies dainose. MergelÄ— kvieÄia bernelį: „Tu ateik pas mane į klÄ—tį, / tu nieko neveiksi, tik skarÄ… suliesi, po sodÄ… vaikÅ¡Äiosi ir obuolÄ—lius skinsi“, – žiniomis apie vestuvių simbolių prasmÄ™ dalijosi D. Å eÅ¡kauskaitÄ—.
Pasak apeigų vedėjos, labai svarbus momentas buvo jaunosios pervažiavimas iš tėvų į vyro namus: „Pervažiavimo momentas jaunajai buvo kelionė tarp mirties ir gyvybės. Ji atsisveikino su savo tėvais, kurių apsaugą turėjo, važiuojant per kaimą ją galėjo užburti, o kai atvažiuodavo į vyro namus, ją apsaugodavo naujoji giminė.
Labai svarbios buvo ir dovanos – kuo daugiau dovanų gaudavo, tuo turtingesnÄ— bÅ«davo nuotaka. Jeigu ji turÄ—davo mažai kraiÄio, tai į skryniÄ… akmenį įdÄ—davo, kad kraitneÅ¡iams bÅ«tų sunkiau neÅ¡ti. DovanÄ… mergina gaudavo iÅ¡ mamos, tai paprastai bÅ«davo duknos, pagalvÄ—s, lininiai dalykai. Mamos dovanos buvo vadinamos kraiÄiu. PasogÄ… sudarydavo pinigai, karvÄ—s, kiaulÄ—s, dar anksÄiau – gintaras ir kiaunių kailiai. Ä®domu tai, kad pirmiausia į jaunojo namus atvesdavo gyvulius, tik vÄ—liau jaunoji atvažiuodavo. Taip norÄ—davo patikrinti, ar gyvuliai neskolinti.
Jaunosios tÄ—vai neidavo į žento pusÄ™, pas jaunÄ…jį merginÄ… lydÄ—davo sesuo, svoÄios, kurių bÅ«davo septynios, kartais ir aÅ¡tuonios. JÄ… galÄ—jo palydÄ—ti pirÅ¡lys, taÄiau jis grįždavo. Jaunoji dalindavo dovanas ir savo, ir kitai giminei, paprastai tai bÅ«davo juostelÄ—s, pirÅ¡tinÄ—s, kojinÄ—s. Jaunajai draugÄ—s, tetos dovanodavo stuomenis – lininius audinius. Jaunoji, važiuodama į vyro namus, iÅ¡mesdavo iÅ¡ vežimo stuomenį, kad kelionÄ— bÅ«tų sÄ—kminga. Vyro pusÄ—je jÄ… sutikdavo dieveris – vyro brolis, kuriam jaunoji marti duodavo dovanÄ….
Jaunuosius pasitikdavo ir anyta, kuriai jaunoji pabuÄiuodavo rankas. Po tokių sutiktuvių jaunuosius vesdavo gulti, prieÅ¡ tai dar atneÅ¡davo alaus ir duonos. Jaunieji iÅ¡ nuotakos į jaunikio pusÄ™ visada važiuodavo naktį, kad niekas neužburtų, netrukdytų.
Dar įdomus dalykas, kai marti ateidavo į kitÄ… giminÄ™, jai reikÄ—davo užsitarnauti anytos pasitikÄ—jimÄ…, nes kartais bÅ«davo ir keturios, ir penkios marÄios. Kai anyta visai nepaeidavo, raktus atiduodavo pasirinktai marÄiai.
Jauna Å¡eima paprastai gyvendavo atskiroje klÄ—tyje ir dirbdavo visus Å«kio darbus. Kai tÄ—vai nebegalÄ—davo dirbti Å«kyje, jiems ateidavo karÅ¡inimo amžius – senatvÄ—. IÅ¡ karÅ¡inÄių nebesitikima, kad jie dirbs. Jaunieji sakydavo, kad seni tÄ—vai tik vaikus prižiÅ«rÄ—s, ugnį pakurstys. Su vaikais tÄ—vai susitardavo, kad Å¡ie duos jiems kambarį, duos geležinÄ™ karvÄ™. GeležinÄ— karvÄ— reiÅ¡kÄ—, kad seni tÄ—vai galÄ—s karvÄ™ naudoti savo reikmÄ—ms, jaunieji negalÄ—s jos parduoti – ji nemainoma ir neparduodama.“
Iš Bulgarijos – aukso medalis
Neseniai D. Šeškauskaitė dalyvavo Bulgarijoje vykusiame Pasaulio folkloro festivalyje, iš ten parsivežė aukso medalį. Paprašėme pašnekovės trumpai pasidalinti įspūdžiais iš šio renginio.
„Pasaulio folkloro festivalis kasmet vyksta vis kitoje Å¡alyje. Tokiame renginyje dalyvavau pirmÄ… kartÄ…. Dalyvavau viena, pasirodymo metu reikÄ—jo gyvai dainuoti tradicines dainas. Jas buvo galima keisti, vienÄ… dainÄ… pakeiÄiau. Festivalis vyko rugpjÅ«tį, o gegužę jau buvo suderinta visa programa. AÅ¡ savo grupÄ—je turÄ—jau 3 pasirodymus, visuose dainavau po 3 dainas.
Labai norÄ—jau dainuoti su archajiÅ¡kais drabužiais, taÄiau bijojau, kad muitinÄ—je neatimtų žalvarinių papuoÅ¡alų. Taip pat norÄ—jau pasiimti kankles, taÄiau joms reikÄ—jo pirkti atskirÄ… lÄ—ktuvo bilietÄ… ir reikalingas geras įgarsinimas, kad jos skambÄ—tų. Pabijojau, kad nebus įgarsinimo ir negalÄ—siu jomis groti.
Labai norėjau šiame festivalyje laimėti, nes dainuoju seniai ir tradiciškai, turiu savo balsą. Mano sena svajonė buvo dainuoti amfiteatre ir ji išsipildė“, – įspūdžiais iš festivalio pasidalino
D. Šeškauskaitė, linkėdama mūsų skaitytojams, kad ir jų svajonės pildytųsi.
Keletas tradicinių vestuvių paproÄių
Veikaluose apie vestuvių paproÄius užsimenama apie mÅ«sų paÅ¡nekovÄ—s nepaminÄ—tus paproÄius.
Jaunosios ieÅ¡kojimas. Jaunikiui su savo pulku ir pirÅ¡liais atvykus į jaunosios namus dažnai nuotaka bÅ«davo slepiama. Kamaroje arba tolimesniame kambaryje vyrai ant aukÅ¡tų karÄių iÅ¡keldavo 2–3 susiÅ«tas paklodes ir už jų nuvesdavo jaunÄ…jÄ… su pamergÄ—mis, kad merginų visiÅ¡kai nesimatytų. Tuomet pirÅ¡lys su jaunikiu apžiÅ«rÄ—davo pamergių ir jaunosios plaÅ¡takas ir bandydavo atpažinti nuotakÄ….
RÅ«tų įteikimas vyrams. PrieÅ¡ važiuojant į bažnyÄiÄ… jaunosios motina jaunikiui, visiems pabroliams, pirÅ¡liui ir muzikantams įteikdavo mažas skareles su rÅ«tos Å¡akele. Tai daryta, kad kelias iki bažnyÄios bÅ«tų laimingas. Skareles saugodavo kaip vestuvinÄ™ dovanÄ…, prisiminimÄ….
BažnyÄioje. Paprastai jaunieji žengia link altoriaus kartu – tai jų bendros gyvenimo kelionÄ—s ženklas. TaÄiau anksÄiau jaunieji iki altoriaus ateidavo atskirai, kiekvienas su savo palyda – jaunoji su pamergÄ—mis ir svoÄia, o jaunasis – su pabroliais. Abu pulkai eidavo vienu metu Å¡oninÄ—mis bažnyÄios navomis susikabinÄ™ po du arba tris – kiek leisdavo navos plotis. Jei bažnyÄia bÅ«davo maža, eidavo viduriniÄ…ja nava. VienÄ… Å¡alia kito jaunuosius pastatydavo svoÄia. Ji patiesdavo naujÄ… baltÄ… rankÂÅ¡luostį arba drobÄ—s stuomenį ir ant jo atvesdavo jaunuosius. DrobÄ—s gabalas ar rankÅ¡luostis buvo paliekamas kunigui.
Jaunųjų sutikimas. Laukdami jaunųjų sveÄiai kieme ant aukÅ¡tos karties iÅ¡keldavo dervuotÄ… ratÄ… ir jį uždegdavo, kad jaunieji nepasiklystų, kad kelias namo bÅ«tų Å¡viesus. O prie vartų ir namo durų sustatydavo žibintus. Juos skobdavo iÅ¡ raudonų ir baltų burokų, o į vidų įstatydavo žvakelÄ™.
Jaunųjų guldymas. Jaunųjų lovÄ… paprastai iÅ¡pirkdavo nuotakos pusÄ—. Tuomet lovÄ… paklodavo naujai apvilkta patalyne ir joje paguldydavo suvystytÄ… lÄ—lÄ™, kad guolis bÅ«tų vaisingas. Po pagalve buvo dedamas duonos kepalas, kad jaunieji visÄ… gyvenimÄ… bÅ«tų turtingi ir duonos nepritrÅ«ktų. Jaunuosius gulti palydÄ—davo svoÄia.
Keltuvės. Jaunuosius keldavo visas pulkas. Prie klėties, kur šie miegodavo, durų atsinešdavo nekultų javų ir kuldavo juos spragilais, skambindavo metaliniais puodais, tauškėdavo medinėm kultuvėm į jaunavedžių duris. Jaunieji, norėdami atsikratyti triukšmautojų, turėdavo išsipirkti.
Prieš sėdant prie stalo jaunieji nusiprausdavo šulinio vandeniu.
Jaunamartei perduodamas Å¡eimininkavimas. Paprastai antrÄ…jÄ… vestuvių dienÄ… anyta marÄiai įteikdavo žarsteklį ir samtį sakydama „Tai tu, martele, dabar Å¡eimininkÄ—.“
Seni daiktai naujam gyvenimui. Besibaigiant vestuvėms kaimynai jauniesiems sunešdavo įvairius senus, nebereikalingus, sulūžusius ūkio padargus ir senus, nebenaudojamus buities daiktus – „naujo gyvenimo pradžiai“.
Projektas „Pasaulis keiÄiasi – tradicijos lieka tos paÄios“
