Vladas DANUSAS
[1]
Man ankstyvas ruduo -
tarsi didel? švent?.
Kažk? m?sto klevai,
nusidaž? krauju.
O varn?n? b?riai
tartum viesulas skrenda,-
tiems klevams, aišku,
li?dna be j?.
Kur bežvelgsi – arimai,
ganyklos bekrašt?s,
užsiklojusios balint?
si?l? skraiste.
Tokia žem? miela,
atidavusi našt?,
apsiprast dar nesp?jus
su nauj?ja našta.
Kaip saul?lydžiais
spindi paplent?j
tuop? lapai,
tirštai nubarstyti švinu…
Man ruduo -
tarsi didel? švent?,-
šventei reikia
sav? dovan?.
*****
F?JA
Ei, žmogau!
Mielas bi?iuli!
Dienos b?ga,
Kur tu ži?ri?
Pinigin?? Mašiniukas?
Ar trumputis sijonukas?
Reikia dvasiškai tobul?ti,
O ne išor? myl?ti.
Grožiu barš?i? neužkulsi,
Tik grei?iau žemyn nupulsi…
Sutinku – save myl?k,
Bet ir kit? pakyl?k.
Koks gyvenimas tik “imti”?
Didis džiaugsmas pasidalinti.
Gal kiti ir apkalb?s,
Bet stipryb? tau pad?s.
Eik ? priek?, tikslo sieki.
B?k žmogus – savim tik?ki.