Daiva BURINSKYT?
[1]
Ant balto lapo liejasi dain? bedugn?
Jaunoms širdims taip norisi gyvent…
Užk?r? man rugs?jis širdy ugn?,
Svajon?se nusprend? nepasent.
O kaip t? ruden? karštai myl?jau…
Pasaul? vis? ir žvaigždynus nuostabius.
Myl?jau m?lynas akis rugs?jo,
Kol jos pasak? man, kad nieko nebebus.
Nebus dain? ramuni? pievoj ryt?,
Nepins gyvenimo man milžinai.
Ir štai š? ruden?- kaip pasakyta-
Sunoks laukuos banguojantys rugiai.
Ir štai… Tiesa… Atskriejo v?jas.
Supyl? ruden? man po langais.
Dainavo dain? man rugs?jis,
Pražydo žem? jovarais.
Nemyliu t? aki?… Jos nemelavo.
Ir baig?s viskas netik?tai, nelauktai.
Ir šird? tas rugs?jis man užgavo:
Paskyr? rudenio dainas kitai.