R?kas

Jadvyga Evartien? [1]

R?kas apgaubia miest?, klonius.
Smelkias šalta dr?gm? ? k?n?, šird?.
Lyg voras ji apraizg? ir namus, ir žmones.
Ji m?s? šauksmo, prašym? negirdi.

R?ke, lyg vandeny, plaukia namai ir medžiai.
Rodos, ir aš per t? bespalv? vanden? brendu.
Žmoni? veidai pilki, ni?r?s ir panaš?s,
O minioje ko ieškau, laukiu – nerandu.

R?ke pasislepia draugai ir priešai,
Brangi? ir artim? žmoni? veidai.
Nors ir ilgai klajosi gatv?mis po miest?,
Pavarg?s susiprasi, ko ieškai, jau n?ra ir neradai.

?ia viskas drumzlina, nematoma ir paslaptinga.
Tiksli? veid?, nei tiksli? kont?r? n?ra.
Gyvenimas atrodo toks netikras ir susting?s,
Aiškios pradžios jame nei galo neb?ra.

M?s? gyvenimas – kova, skverbimasis pro r?k?,
Ieškant tiesos, ramyb?s, tikro džiaugsmo,
Truput? meil?s, šilumos, užuojautos truput?.
Nors trumpo, bet nesuvaidinto, tyro jausmo.

O kaip nor?t?si, kad viskas pasikeist?!
Kad ir veidai, ir medžiai b?t? v?l tikri.
Kad nors trumpam šviesa visk? nušviest?
Ir žmon?s, lyg vaikai, b?t? laimingi, laukiami.